IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

...Tikriausiai tu taip pat stebi save. Tu žinai, kada kalba tavo ego, o kada širdis. Tu naudojiesi išorinėmis priemonėmis tam, kad geriau pažintum save. Viskas, kas miegančiam žmogui trukdo tai padaryti, tau tik padeda. Tu stebi ženklus, kurie veda tikruoju tavo keliu. Esi atidus informacijai, pasiekiančiai tave iš vidaus, bet seki ir tą, kuri pasitinka tave išorėje. Nes jau nebepasiklysti jos gausoje,   atsirenki, kas tau skirta ir reikalinga, kas padeda tavo dvasiniame ir žemiškame kelyje. Tu netiki atsitiktinumais, sutapimais, nes viskas, kas nurodo kryptį, yra svarbu. Dabar jau ir muzika, ir kinas, ir virtuali erdvė, ir tavo kasdienė rutina nebėra priemonė bėgimui nuo savęs, o atvirkščiai – augina tavo sąmoningumą. Tu jau ne robotas, o žmogus, valdantis savo protą, galintis nukreipti dėmesį norima linkme, ugdantis savo pojūčius, prižiūrintis savo kūną ir dėkingas už galimybę gyventi ir patirti. Tu moki mėgautis kiekviena savo gyvenimo akimirka, kad ir kokia ji bebūtų

Seniai tave stebiu. Nuo tada, kai pradėjau stebėti save. Ir man akivaizdu:   tu nemyli savęs lygiai taip pat, kaip nemylėjau ir aš. Tu ieškai bet kokios dingsties, bet kokių priežasčių ir argumentų, kad tik nereikėtų pasilikti vienu du su savimi. Bėgi nuo savęs įsitraukęs į kasdienę darbų ir buities rutiną. Tildai savo vidinį balsą, užkimšdamas ausis muzika, akis – nuolatiniu televizijos kadrų šmėžavimu, o burną – alkoholio ir karčių dūmų gurkšniais. Likęs vienas, pasineri į virtualią erdvę, socialinius tinklus. Skambini draugams, kurie galėtų pralinksminti. Esi pasiruošęs netgi sumokėti už tai, kad tik netektų kęsti to visa apimančio liūdesio, užliejančio tuštumos jausmu. Tai nemalonu ir tavo ego daro viską, kad tik tave nuo to apsaugotų. O tu manai, kad jis ir esi tu. Dėl to nuolat lygini save su kitais. Trokšti būti toks, kaip kažkas kitas, bet tik ne toks, koks esi pats. Kaltini save, kad esi nepakankamai gražus. Protingas. Šaunus. Pozityvus. Sveikas. Turtingas. Energingas