IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Caren A. Cooke "Žiemos viltis" Sekantys metai bus geresni, viltingai sakau, žvelgdama į ateitį. Matomai jau pavargau nuo praeinančių metų „džiaugsmų“ ir nekantrauju, kada jie pasibaigs. Juk taip visada – tas mūsų protas, jei tik duodam jam valią, tai ir kabinasi už to, kas sunku, neigiama, nemalonu. O jei pažvelgtume  atidžiau? Kokie buvo metai? Iš esmės, praleidau juos atsiskyrime. Nuo pasaulio, bet ne nuo savęs. Dėl to galėjau užbaigti knygą. Ne taip jau ir mažai, tiesa? Dar suradau leidėją, o gal ji mane surado, tai  visai nesvarbu. Svarbu, kad gavau labai daug palaikymo ir pagalbos, konkrečių gairių, nurodančių, kokių veiksmų imtis ir ką daryti toliau, kaip dirbti su ką tik iškepta knyga, kuri, paaiškėjo, dar toli gražu nėra iškepta. Iškepta tik medžiaga knygai. Taigi, teko ją perrašinėti iš naujo. Ne taip jau ir lengva, kai apimtis – per 400 puslapių. Ne fiziškai – psichologiškai. Nori nenori, tenka išlipti iš savo rėmų, peržengti per savo ego ir pažiūrėti

Pabundu ir vėl užduodu sau tą patį klausimą: kodėl? Kodėl nuolat save luošinu? Kodėl prisikuriu įvairių išbandymų? Kodėl man vis dar nesiseka priimti savęs tokios, kokia esu? Aš juk noriu įrodyti, kad esu šio to verta . Tarsi be to būčiau niekas. Ir vėl ta nemeilė sau ! Tamsi ir juoda skylė savivertėje. Atrodo, jei padaryčiau ką nors, ko niekas nesugeba arba ko negalėjau anksčiau, įrodyčiau sau, kad esu jau šis tas. Kažkas daugiau nei kiti . Daugiau, nei buvau. Taigi, su džiaugsmu imuosi visų beprotiškiausių pasiūlymų. Kuo daugiau pastangų, kuo sėkmės tikimybė mažesnė, tuo geriau. O jeigu praktiškai neįmanoma – tada man dar labiau tinka! Juk iššūkis didesnis! Tik visa tai negimsta iš pašaukimo, iš širdies, bet tėra mano sugalvota! Ir kam? Ogi tam, kad pakilčiau savo akyse ir pateisinčiau savo būtį. Tai tiesiog idėjos galvoje. Planai, kuriuos turiu vykdyti, nepaisydama, ar gyvenimo aplinkybės tam palankios, ar ne. Gyvenimo „kontrolė“. Gyvenimo „programa“. Tarsi galėčiau visa u

Po skyrybų su vyru jau nelabai tikiu, kad kada nors būsiu laiminga. Gyvenu tik dėl sūnaus, tik jis mane laiko ant žemės. Tik jam ir esu dėkinga už išlikimą. Esu palūžusi, niekas nedžiugina, gyvenimas nemielas. Nors jis ir teka sava vaga – išorėje atrodo lyg ir normalus, bet viduje tėra išdeginta dykuma. Atrodo, jai jau neįmanoma įpūsti gyvybės. Bet. Atsiranda... jis. Aleksandras. Žmogus, kuris būdamas šalia nekelia problemų. Nuostabu! Esu tiek prie jų pripratusi, kad be problemų neįsivaizduoju gyvenimo. O štai, prašom: yra žmogus, o problemų nėra. Hm... keista. Ir... įdomu! Na gerai, tebūnie. Gerokai aplamdyta kovų su gyvenimu ir nuo jų pavargusi, paleidžiu kontrolę ir leidžiu jam būti. Pažiūrėsime, kas iš to išeis... Ilgai laukti netenka – jis tampa antruoju mano vyru. Esu labai uždara. Kaip austrė geldelėje, kurią įmanoma atidaryti tik peiliu. Negaliu ir nenoriu jam apie save pasakoti. Ypač apie visus tuos dalykus, kurie uždarė mano širdį dar labiau. Esu įpratusi nekalbėti