IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Kartais mums atrodo, kad yra taip egoistiška mylėti save. Nes manome, kad kiti dėl to nukentės: jie turės mumis rūpintis, skirti dėmesio, patarnauti. O tai yra nesąžininga. Jeigu esi geras žmogus, pasirenki verčiau pats rūpintis kitais, o ne versti kitus tai daryti dėl tavęs. Taip mano mūsų protas. Ego. Nes jis suvokia save ne kaip dalį visumos, o kaip atskirą, atsiribojusią ir nesusijusią individualybę. Ir tai yra iliuziška. Visumoje, kurios dalimi mes esame, viskas yra viena. Šaltinis negali būti absoliučiai tyras, jeigu kažkur jo dugne tarp akmenų užstrigę tūno beirstantys palaikai, nuodijantys visą šaltinį. Visuma negali tapti absoliučiai šviesi, jeigu joje yra bent vienas neapšviestas kampas. Joje negali būti absoliučios meilės, jeigu yra nors viena dalis, nemylinti savęs. Kuomet leidžiame sau kitus mylėti labiau negu save, manome, kad esame mažiau verti meilės, tarsi būtume „prastesnės kokybės“. O tai - puikybė. Nes tik mūsų ego lygina ir vertina save su kitais.

... mes juo rūpinamės. Atjaučiame, padedame pasveikti. Verdame arbatą nuo kosulio, perrišame jo žaizdas, paduodame vandens ir vaistų. Tai yra liga ir mums nesunku tai suprasti. Kodėl tuomet taip sunku suprasti, kai serga žmogaus dvasia? Kad ji prašo pagalbos? Kad ją taip pat reikia gydyti kaip ir jo kūną? Mums nepatinka, kai jis pyksta ir lieja savo pyktį ant mūsų. Kai užsidaro ir negalima suprasti, ką galvoja. Kartais tampa agresyvus ir nuodingas, dėl ko mes kenčiame. Kartais būna toks savanaudis, kad imame jo nekęsti. Jis verčia mus jaustis blogai, ir mums tai nepatinka. Dėl to mes jį smerkiame. Kaltiname. Nuteisiame. Dėl to mes jo nemylime. Vietoje vandens ir vaistų paduodame tik nusivylimo, kartėlio ir pasmerkimo tabletę. Juk jis – kenkėjas. Kai serga žmogaus kūnas, tik jam vienam skauda. Nes jis yra atskiras ir priklauso tik jam vienam. O kai serga dvasia, mums visiems skauda. Nes dvasia nėra apribota kūnu. Ji visiems bendra. Tai kodėl nenorime padėti ir

Žiūriu į dangų, stebiu debesis. Šiandien jie kaip niekad visokie. Vieni lengvi ir susisukę it balti pūkai vaiskiai žydrame dangaus fone. Kiti – sunkesni, pilkšvi. Jie žemiau. O treti visai sunkūs, liūdni. Tarsi norėtų išsiverkti, atsikratyti sunkumo ir naštos, kuri trukdo kilti aukščiau. Pro juos vietomis net dangaus nematyt. Jie viską užtemdo. Esu visai kaip debesys. Kartais lengva ir rami, dėl to galiu pakilti aukščiau ir stebėti gyvenimą iš paukščio skrydžio. Kartais tampu šiek tiek sunkesnė ir nusileidžiu žemiau. Tada esu arčiau ir galiu geriau jį pajusti. O kartais taip prisipildau, kad pasidarau visai sunki ir tampu lietumi. Šiandien norėčiau pasėdėti ant to debesies, kuris šiek tiek žemiau. Taip geriau matyti, kaip džiaugiasi Žemė. Stebėčiau paukščius, nardančius debesyje aplink mane. Aukštyn ir žemyn, skersai ir išilgai. Iš arti pajusčiau tą džiaugsmą, verčiantį juos taip nirtulingai suktis ore. Gal panorėčiau ir pati tapti paukščiu. Juk kartais norisi? Tada, kai širdyje