IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Neseniai ėjome per baimės transformaciją, o dabar - per susipriešinimo. Vieni bijojome ligų, antri - sk*iepų, treti - kad nieks neklaus ir negalėsim riktis. Tačiau nesvarbu, ko bijai - sirgti, mirti ar sk*iepytis, svarbu tik viena - baimė. Ta žemo dažnio energija, kuri visus sukausto ir paverčia vienodai neįgaliais - turėti nuomonę,  kalbėti, apginti savo įsitikinimus, išreikšti save. Kuri atima galimybę suprasti ir pasirinkti. Ne tik save suprasti, bet ir kitus. O taip pat suprasti ir tai, kad šalia tavosios tiesos gali egzistuoti ir kita, ne mažiau teisinga.  Kuri atima suverenumą ir perleidžia teisę mus kontroliuoti kitiems. Tiems, kurie tą baimę skleidžia ir ja naudojasi. Nes kai bijai - tave valdo baimė. O ji - senosios dualios sąmonės atributas. Kaip ir susipriešinimas, kurį ta baimė sukuria. Duali sąmonė iškyla visu gražumu tam, kad pamatytume ją, o tai reiškia save. Nes tas, kas išorėje, tas ir viduje. Kaukiame vieni ant kitų, žeminame, tyčiojamės. Tada tyčiojamės iš tų, kurie

Kai pradėjau domėtis dvasiniais dalykais, sąmoningumu, pabudimas atrodė kaip tikslas ir pabaiga. Siekiamybė.  Ir dar atrodė kaip kažkokia mistika, apie kurią paslaptingai kalbama tam tikruose „dvasiniuose ratuose“.  Nors iš tikrųjų tai - nei mistika, nei paslaptis. Pabusti reiškia nustoti gyventi automatiniu režimu. Taip, kaip esi įpratęs, kaip diktuoja automatinės reakcijos ir ego. Ir įjungti sąmonę. Pradėti rinktis, kaip nori gyventi, o ne kaip verčia pasąmoninės programos. Tik va pats pabudimas nėra nei tikslas, nei pabaiga, o tik kelionės pradžia. Ilgos kelionės, kuri tęsis visą likusį gyvenimą. Pradžia, nes tik pabudus sąmonei pradėjau matyti, kiek turiu darbo! Kiek vidinių stalčių reikės sutvarkyti. Peržiūrėti, iš naujo išgyventi kiekvieną pasąmonėje užstrigusią ir norinčią ištrūkti į laisvę emociją, išgyvenimą, patyrimą. Apšviesti tai sąmoningumo šviesa. Įvertinti sąmoningomis akimis, o ne aptemdytoms skausmo, kaltės, gėdos, baimės, nusivylimo. Ir tai – tik perėjimo į sąmoningą

Ar jaučiasi, kad viskas keičiasi? Ne, aš ne apie mus užpuolusias ligas. Ir net ne apie visų mūsų „uždarymą“. Tai laikina.  Ar jaučiasi, kad vyksta pokyčiai, kurie nelaikini? Kad keičias Žemė ir Dangus, ir mes kartu su jais. Foto iš asmeninio archyvo Ar jaučiasi, kad jau atėjo laikas ? Anksčiau tik kai kuriems, dabar jau – daugeliui iš mūsų. Na, kaip mano knygos herojei Monai... Kai ji pasakė sau: daugiau taip negaliu. Turiu kažką pakeisti. O ką pakeisi?? Jei ir gali kažką, tai tik save. SAVE. Taip, tą save, kuriuo maneisi esantis.  Pasakė Mona – ir padarė. Padariau ir aš, ką buvau žadėjusi prieš gerus trejetą metų. Aš ją parašiau. Tikrą knygą apie netikrą gyvenimą . Apie tai, kaip Mona ieškojo kelio į savo širdį. Ir kaip pakeitė savo gyvenimą, suradusi tikrą save. Širdyje.   Visi jūs buvote liudininkais, kaip knyga ieško formos. Stebėjote, kaip buvo milijoną kartų taisyta. Matėte, kaip keičiasi jos turinys ir struktūra, nes viską dariau viešai. Su visomis klaidomis, taip kaip yra, toli