IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Mano rytai nudažyti nuostabių saulėtekių spalvomis. Atsisėdu tyloje su kavos puodeliu priešais svetainės langus, atveriančius platų horizontą, ir stebiu, kaip kyla saulė. Taip kaskart, kai tik dangaus netraukia tiršti debesys, apdovanoju savo dieną. O šįryt matau vos mažą šviesų kraštelį tolumoje, kuris net nenori žadėti, kad saulė patekės. Nieko tokio, tiesiog pasėdėsiu ir pažiūrėsiu į horizontą. Ir į savo mintis. Įdomu, kas yra ten, kur dangus šviesiai gelsvas kaip cukraus vata? Ar tai toli? Ar žmonės ten džiaugiasi, iš ryto pamatę šviesų dangų, žadantį negadinti dienos niūriu lietumi? Visada norisi patirti, kas ten – už horizonto. Nežinia kuria svajas ir verčia palikti šiltus namus, kad pamatytum tai, ko negali įžvelgti iš čia, kur temato akys. Siela trokšta patirti ir suprasti. Tai jos savybė. Tai ji yra amžina palaiminga sąmonė – Sat-cit-ānanda [1] . Nuo neatmenamų laikų ji neduoda žmogui ramybės, priversdama kelti klausimus ir ieškoti atsakymų į juos. Dėl to ir aš, vos tik

„ Tik tas gyvena iš tikrųjų, kuris siekia suvokti savo tikrąją prigimtį – šiame pasaulyje tai vienintelis vertingas tikslas, kuris nutraukia būsimų gimimų ratą; visi kiti egzistuoja kaip asilai.“ [1]   Antroji krizė papurto taip, kad jau negaliu taip lengvai nusiraminti. Daug laiko praleidžiu vienumoje. Miškas tampa mano globėju. Jis klauso mano raudų, šluosto ašaras, glosto galvą ir ramina širdį. O joje kirba vėl tie patys klausimai, į kuriuos jau maniau sau atsakiusi: kodėl visa tai su manimi vyksta? Kodėl man taip nesiseka? Kas man negerai? Ko aš šiame gyvenime nesuprantu? Kaip pažinti save ir suprasti, ko noriu? Kaip atrasti ramybę ir kaip save mylėti?? Atsakymų tenka ieškoti iš naujo. Ir tada mano Tiesa duoda užuominą: – Kad atsakytum į šiuos klausimus, turi pirmiau išsiaiškinti, kas tu esi iš tiesų, o kas tik manai esanti. Susimąstau, o koks gi skirtumas? Pasirodo, didžiulis. Esminis. Toks svarbus, kad kardinaliai pakeičia visą požiūrį į gyvenimą. Suvokimą, kas tas gyv