Pranešimai

Pramink savo kelią pats

Tau daug kas sakys, ką turi daryti ir ko nedaryti. Kai kas norės padėti, kai kas pamokyti: daryk taip, kaip darau aš, tai yra receptas... Tik tu privalai žinoti, kad visa tai – netikra. Tikras yra tik tas kelias, kurį tu praminsi pats. Su savo kančia, su savo skausmu, savo pamokomis ir savo atradimais. Išmok nuolankiai priimti, ką tau siūlo kiti, bet neik ten, kur eina jie. Tikėk tuo, kas nukreipia tave į tavo paties vidų, o ne ragina ir kviečia eiti jo pramintu keliu, žadėdamas greitą pagalbą. Tikrasis gydytojas yra tavyje, ir tik jis vienintelis gali tau iš tikrųjų padėti. Jis taip pat yra ir vienintelis tavo mokytojas, žinantis, kuris kelias iš tikrųjų yra tavasis. Kelias, kuriuo eina minia, kuriuo eina net ir antras žmogus, jau yra ne tavo - tai jo kelias. Nes tu esi kitoks, ir tavo kelias negali būti toks, kaip kito. Netgi eidamas poroje, palik laisvę kitam, nei sekdamas juo, nei versdamas eiti kartu. Ir žinai? Aš taip pat bijau. Parašiau šią knygą ir, prisipaž...

Tiesa ir įsitikinimai

Kartą išgirdau žodžius, palikusius man labai didelį įspūdį. Juos ištarė viena išmintinga moteris, mokslininkė, profesorė, dirbanti sąmonės teorijos srityje. Vardo neminėsiu, nes tai nėra svarbu. Ji pasakė, kad dabar atsisakytų kiekvieno savo žodžio, kuriuo kažkada apgynė mokslinę disertaciją. Kaip taip įmanoma?, – sakysi tu. Juk ji tuo moksliniu darbu įtikino savo teorija tūkstančius žmonių, jie ja patikėjo. Ir ką dabar? Ar tai reiškia, kad ji mus visus apgavo? Ne, ji neapgavo, nes tuo metu pati tikėjo tuo, ką daro, o jos įsitikinimai atitiko tuometinę jos sąmonės išsivystymo būseną. Tačiau įsitikinimai keičiasi, augant sąmonei. Būtent savo ankstesnių įsitikinimų atsisakymas ir yra geriausias to įrodymas. O pats kvailiausias dalykas turbūt yra tas, kad laikomės įsikibę savo įsitikinimų, nes tokiu būdu neleidžiame sąmonei plėstis. Neva, tai reikštų pripažinti, kad tuomet buvau neteisus. Bet argi tai blogai? Aš nesu protas, o mano protas gali būti neteisus. Ir daž...

Visi einame namo, tik skirtingais būdais

Kartais tau skauda dėl to, kaip su tavimi elgiasi kitas žmogus. Tau atrodo, kad tai neteisinga. Kad jis turėtų elgtis kitaip. Kad turėtų eiti kitu keliu. Bet pagalvok. Ar tave gali įskaudinti žmogus dėl to, kad jis eina savo, o ne tavo keliu? Ne. Tik tu pats gali įsiskaudinti. Jis čia niekuo dėtas. Tai, kaip jis elgiasi su tavimi, tik atspindi kaip veidrodyje tai, kaip su savimi elgiesi tu. Jis tik kartoja tavo elgesį su pačiu savimi, pats to nesuvokdamas. Tad jeigu atrodo, kad kitas tave skriaudžia, žinok - tai skriaudi save tu. Tai ne jis tave skaudina, o lūkesčiai. Tau skauda todėl, kad nori to, kas nėra teisinga. Ir dėl to kenti. Tai tu elgiesi neteisingai, kai nori, kad jis eitų tuo keliu, kuris tau atrodo teisingas. Teisingas kelias yra tas, kuris yra jo kelias. Kurį jis pasirinko. O ne tas, kuriuo norėtum, kad jis eitų. Todėl žinok. Visi keliai veda namo.  Nesvarbu, kurį pasirinksi. SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS

Kai serga žmogus...

... mes juo rūpinamės. Atjaučiame, padedame pasveikti. Verdame arbatą nuo kosulio, perrišame jo žaizdas, paduodame vandens ir vaistų. Tai yra liga ir mums nesunku tai suprasti. Kodėl tuomet taip sunku suprasti, kai serga žmogaus dvasia? Kad ji prašo pagalbos? Kad ją taip pat reikia gydyti kaip ir jo kūną? Mums nepatinka, kai jis pyksta ir lieja savo pyktį ant mūsų. Kai užsidaro ir negalima suprasti, ką galvoja. Kartais tampa agresyvus ir nuodingas, dėl ko mes kenčiame. Kartais būna toks savanaudis, kad imame jo nekęsti. Jis verčia mus jaustis blogai, ir mums tai nepatinka. Dėl to mes jį smerkiame. Kaltiname. Nuteisiame. Dėl to mes jo nemylime. Vietoje vandens ir vaistų paduodame tik nusivylimo, kartėlio ir pasmerkimo tabletę. Juk jis – kenkėjas. Kai serga žmogaus kūnas, tik jam vienam skauda. Nes jis yra atskiras ir priklauso tik jam vienam. O kai serga dvasia, mums visiems skauda. Nes dvasia nėra apribota kūnu. Ji visiems bendra. Tai kodėl nenorime padėti ir ...