Kai serga žmogus...
... mes juo rūpinamės. Atjaučiame,
padedame pasveikti. Verdame arbatą nuo kosulio, perrišame jo žaizdas, paduodame
vandens ir vaistų. Tai yra liga ir mums nesunku tai suprasti.
Kodėl tuomet taip sunku
suprasti, kai serga žmogaus dvasia?
Kad ji prašo pagalbos?
Kad ją taip pat reikia gydyti kaip ir jo kūną?
Mums nepatinka, kai jis
pyksta ir lieja savo pyktį ant mūsų. Kai užsidaro ir negalima suprasti, ką
galvoja. Kartais tampa agresyvus ir nuodingas, dėl ko mes kenčiame. Kartais būna
toks savanaudis, kad imame jo nekęsti.
Jis verčia mus jaustis
blogai, ir mums tai nepatinka. Dėl to mes jį smerkiame. Kaltiname. Nuteisiame. Dėl
to mes jo nemylime. Vietoje vandens ir vaistų paduodame tik nusivylimo, kartėlio
ir pasmerkimo tabletę. Juk jis – kenkėjas.
Kai serga žmogaus kūnas,
tik jam vienam skauda. Nes jis yra atskiras ir priklauso tik jam vienam. O kai serga
dvasia, mums visiems skauda. Nes dvasia nėra apribota kūnu. Ji visiems bendra.
Tai kodėl nenorime padėti
ir dvasiai pasveikti? Juk kai serga vienas, tai reiškia, kad sergame visi.
SKAITYTI DAUGIAU: TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS
Komentarai
Rašyti komentarą