Tiesa ir įsitikinimai

Kartą išgirdau žodžius, palikusius man labai didelį įspūdį. Juos ištarė viena išmintinga moteris, mokslininkė, profesorė, dirbanti sąmonės teorijos srityje. Vardo neminėsiu, nes tai nėra svarbu.

Ji pasakė, kad dabar atsisakytų kiekvieno savo žodžio, kuriuo kažkada apgynė mokslinę disertaciją.

Kaip taip įmanoma?, – sakysi tu. Juk ji tuo moksliniu darbu įtikino savo teorija tūkstančius žmonių, jie ja patikėjo. Ir ką dabar? Ar tai reiškia, kad ji mus visus apgavo?

Ne, ji neapgavo, nes tuo metu pati tikėjo tuo, ką daro, o jos įsitikinimai atitiko tuometinę jos sąmonės išsivystymo būseną.

Tačiau įsitikinimai keičiasi, augant sąmonei. Būtent savo ankstesnių įsitikinimų atsisakymas ir yra geriausias to įrodymas. O pats kvailiausias dalykas turbūt yra tas, kad laikomės įsikibę savo įsitikinimų, nes tokiu būdu neleidžiame sąmonei plėstis. Neva, tai reikštų pripažinti, kad tuomet buvau neteisus.

Bet argi tai blogai? Aš nesu protas, o mano protas gali būti neteisus. Ir dažniausiai jis būna. Kiek kartų jis mane paklaidino, vedžiodamas savo tamsiais labirintais? Kaip dažnai skendau jo argumentų ir kontrargumentų jūroje, net neįsivaizduodama, kurioje pusėje yra krantas, t.y. tiesa? Protas gali įrodyti bet ką, ko tik jis panorės. Jis suras įrodymų ir tam, kad tas pats teiginys yra tiesa, ir tam, kad netiesa.

Kodėl tuomet mums taip sunku pripažinti, kad jis gali klysti? Todėl, kad manome, jog protas - tai aš.

Laikytis savo įsitikinimų ir desperatiškai bandyti juos įrodinėti – nėra stiprybe. Nėra laimėjimas ir juos įrodyti. Stiprybė yra būtent sugebėjimas neprisirišti prie jų. Tai taip pat reiškia ir nugalėti savo ego – padaryti jį nuolankiu.

O kaip neprisirišti?, - gali paklausti. O tu padaryk pradžiai bent prielaidą, kad oponentas gali būti teisus. Nesiginčyk, o klausk to, su kuo būtent tu nesutinki, tokiu būdu neužblokuosi savo sąmonės, neuždarysi jos, atimdamas galimybę plėstis. O tada paieškok argumentų, įrodančių jo teiginį. Garantuoju, protas jų ras. Tuomet beliks tik patikrinti praktiškai.

 

Būtent tai, kad kyla noras ginčytis dėl savo įsitikinimų, susidūrus su kokiu nors teiginiu, prieštaraujančiu jiems, ir reiškia, kad įsitikinimai pradėjo klibėti. Jų ginti stoja protas, ego, nes jis visuomet nori būti teisus. Jis neturi tikslo įrodyti savo „tiesą“ kažkam kitam, išskyrus patį save. Jis siekia sustiprinti įsitikinimus taip, kad šie nustotų klibėti ir kelti abejonių jam pačiam.

Tada, kai mūsų tiesa yra vidinė, kilusi ne iš proto, ne iš įsitikinimo, o iš patirties, mums nekyla noras dėl jos ginčytis ar jos įrodinėti. Ji yra mumyse ir nekelia jokių abejonių. O tam, kuris teigia priešingai, mes paliekame teisę klysti ir pačiam patirti, kas yra tiesa.

Visada verta suabejoti savo įsitikinimais. Tam, kad sudarytum sąlygas sąmonei plėstis. O paskui kitų įsitikinimus sekti nevalia. Nes ką darysi tada, kai paaiškės, kad jie netikri?

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS