ABEJINGUMAS
Kraupiomis istorijomis apipinta mūsų nūdiena. Apie ligonių nepriežiūrą, apie žmonių išėjimą anapus, apie biurokratų savivalę, griaunančią gyvenimus ir pan. Tikriausiai neliko šeimos, kuri nebūtų daugiau ar mažiau to paliesta. Skaudu. Ieškome kaltų. Tik ar ten ieškome? Kiekvieną kartą, vos tik bedę į ką nors pirštu, pataikome sau į akį. Tik to nematome, nes esame akli kaip kurmiai ir kurti tarsi sliekai. Nėra nieko, ką galėtume apkaltinti, išskyrus save pačius. Savo abejingumą. Tai jis lenda kaip ylos iš maišo visose tose kraupiose istorijose. Tai jis yra jų pagrindinis herojus. Ir lenda tam, kad jį pamatytume. Savyje, o ne kituose, beje... Lenda taip akivaizdžiai tam, kad jau nebūtų įmanoma ignoruoti. Kaip galėjome iki šiol. Juk ir iki šiol esame tiek disocijuoti patys nuo savęs, tiek patys savęs nejaučiame, kad jausti kitą yra praktiškai net ir neįmanoma. Ir štai visu gražumu pasirodo jo didenybė... Abejingumas... Ne tik medicinos įstaigose ar moky...