ABEJINGUMAS

Kraupiomis istorijomis apipinta mūsų nūdiena. 

Apie ligonių nepriežiūrą, apie žmonių išėjimą anapus, apie biurokratų savivalę, griaunančią gyvenimus ir pan. Tikriausiai neliko šeimos, kuri nebūtų  daugiau ar mažiau to paliesta. Skaudu. Ieškome kaltų. Tik ar ten ieškome? Kiekvieną kartą, vos tik bedę į ką nors pirštu, pataikome sau į akį. Tik to nematome, nes esame akli kaip kurmiai ir kurti tarsi sliekai. 

Nėra nieko, ką galėtume apkaltinti, išskyrus save pačius. Savo abejingumą. Tai jis lenda kaip ylos iš maišo visose tose kraupiose istorijose. Tai jis yra jų pagrindinis herojus. Ir lenda tam, kad jį pamatytume. Savyje, o ne kituose, beje...

Lenda taip akivaizdžiai tam, kad jau nebūtų įmanoma ignoruoti. Kaip galėjome iki šiol. Juk ir iki šiol esame tiek disocijuoti patys nuo savęs, tiek patys savęs nejaučiame, kad jausti kitą yra praktiškai net ir neįmanoma. Ir štai visu gražumu pasirodo jo didenybė... Abejingumas... Ne tik medicinos įstaigose ar mokyklose, bet ir arčiau namų. Labai arti. Vos per tvorą ar artimiausio kaimyno langą. 

L.Skylar Brown "Frozen heart"

Todėl, kad nėra jokių kitų. Viskas esame mes. Mūsų kolektyvinė sąmonė. O tai, ką matome kituose, yra tik mūsų pačių individualių sąmonių atspindžiai.

Argi galėtų abejingumas atsispindėti kolektyviniame lauke, jeigu jo nebūtų mūsų pačių viduje? Ir dar atsispindėti tokiu mastu!

Todėl tyliai kviečiu kiekvieną. Pažiūrėti į savo gelmes, savo šešėlį. Ir paklausti savęs. Kada ir kam aš buvau ar esu abejingas? Kada norėjau, galėjau sureaguoti, bet to nepasirinkau? Kada galėjau paklausti, kaip sekasi, ar nereikia pagalbos, bet nepaklausiau? Kada nusprendžiau, kad kiti už mane tai padarys? Gal artimesni, gal jiems labiau rūpi nei man, nes aš ir taip turiu daug reikalų, į kuriuos privalau reaguoti. Nes mano kasdieniai "reikalai" yra svarbesni. Kiek kartų per dieną, savaitę, mėnesį pasirinkau likti abejingu ir nedaryti nieko, vietoje to, kad parodyčiau bent šiek tiek atjautos??

Abejingumas kitam yra tai, kas daro mus mažiau žmonėmis. O tai reiškia - daugiau robotais, vis labiau ir labiau besipainiojančiais taisyklėse, kurias patys sukūrėme ir kurios vis labiau ir labiau veda į pražūtį.

Todėl, kad pamirštame žmoniškumą.

Todėl, kad taisykles iškeliame virš žmoniškumo. Ir taip leidžiame abejingumui klestėti. Ne tik įstaigose. Savo namuose ir kiemuose taip pat. Ir savo širdyse. Nes abejingumas kitam, kuris šitaip bado akis nūdienos  kolektyviniame lauke, parodo ne ką kitą, kaip abejingumą visų pirma pačiam sau. Kiek mūsų sociume, kolektyve, yra abejingumo kitiems, tiek pat kiekvienas asmeniškai esame abejingas pats sau, savo dvasiai. Tiek, kiek negirdime artimo, kaimyno, draugo ar prašalaičio, tiek pat negirdime ir savęs pačių, esame kurti savo paties dvasios šauksmui.

Išgirskim. Nebūkim abejingi artimam, bet visų pirma – sau. Nes tik gydydami save galime išgydyti ir kolektyvinę sąmonę.