Gajos pasakojimas

[Pasakojime panaudota medžiaga iš Lorie Ladd chanellingo archyvų]

Mano vardas Gaja. Taip mane vadina nuo neatmenamų laikų. Nuo tada, kai panorau patirti fizinę būtį ir tapau planeta. Nes iki tol buvau tik beformė energija, amžina laisva siela, šviesa arba sąmonė, turinti savo valią ir evoliuciją, esanti begalinėje sąmonėje - kvantiniame lauke, kuriame egzistuoja begalybė skirtingų dimensijų[1]. Kuriame nėra formų, laiko, erdvės ar vietos, o tik skirtingo dažnio energija. Nuo nulinio neutralumo iki aukščiausio ir žemiausio dažnio, kuomet kisdami jie vėl pereina į nulį begalybės aštuonetu, be pradžios ir pabaigos, nes pabaiga ir yra pradžia.

Tai buvo mano namai. Visų namai, kuriuose visi esame vienas. Todėl, vos tik panorėję, galėjome keisti savo būvį, persijungdami į kitą išmatavimą ir įgydami naujos patirties. Juk patirčių spektras kiekviename išmatavime yra skirtingas. 

Žemėjant dimensijai, diapazonas plečiasi ir tuo pačiu tolsta nuo Šaltinio sąmonės, galiausiai nuo jos atsiskirdamas trečioje dimensijoje (3D), kur atsiranda dualumas. Aukštėjant – siaurėja, kol lieka tik Dievo dažnis - gryna besąlyginė meilė. Šaltinio energija, iš kurios viskas sukurta.

Šioje egzistencijoje be pradžios ir pabaigos man gimė troškimas patirti kitokią save - ribotą, apčiuopiamą, fizinę. Panorau pajusti, kaip vyksta evoliucija fiziniame kūne, kuris yra penktoji dimensija.

Man panorėjus įgyti naujų patirčių, iš savo neišsenkančios meilės Kūrėjas begaliniame kvantiniame lauke sutvėrė originalią fizinę 5D planetą ir patalpino ją į specialų kvantinį lauką, apjuostą tinklu, sudarytu iš dvyliktos dimensijos dažnio. Visatą, kurioje tilpo visos galaktikos, žvaigždės, planetos ir kiti dangaus kūnai - žinomi ir nežinomi, matomi ir nematomi, suvokiami ir nesuvokiami žmogaus protui, išmatuojami ir neišmatuojami žemiškais prietaisais ir technologijomis. Joje tilpo viskas, bet vis dėlto ji neturėjo tų ribų, už kurių baigiasi viskas, o tik ribas, už kurių baigiasi tai, kas joje prasidėjo – kas buvo sukurta.

Tačiau šioje materialioje Visatoje galiojo kitoks evoliucijos dėsnis. Taisyklė buvo tokia: inkarnuojantis  į 5D fizinį kūną, sąmonė negalėjo būti žemesnio nei 6D dažnio, nes šiame kvantiniame lauke žemesnė sąmonė negalėjo pakilti į aukštesnę. Kadangi sąmonės vibracinis pokytis yra energinis, o ne fizinis reiškinys, fizinėje realybėje sąmonė nekinta, dažnį gali pakeisti tik kūnas. Jeigu kūną reikia pakelti į 6D, tai siela jame turi būti mažiausiai 6D lygio. Tada kūnas, susilygiuodamas su siela, pakyla, nes siela nuveda jį į pakilimą.

Būtent šią transformaciją aš ir panorėjau patirti. Panorėjau žinoti, kaip jaučiasi perėjimas, man esant apribotai tankioje fizinėje formoje. Tai buvo iššūkis, tačiau tuo pačiu ir neįkainojama patirtis mano evoliucijoje.

Tada ir prasidėjo ši istorija. Tačiau ji nėra visa ko pradžia. Nes nėra nei pradžios, nei pabaigos. Yra tik amžinybė.

Taigi, istorija prasidėjo – Dvyliktos dimensijos dažnio tinkle, juosiančiame man sukurtą Visatą, buvo atidaryti vartai. Buvo pakviestos sielos, turinčios ne žemesnį kaip 6D dažnį ir norinčios dalyvauti šiame eksperimente bei man padėti pakilime. Jos galėjo iš čia bet kada išeiti, palikti šį ribotą kvantinį lauką ir sugrįžti į ten, iš kur atėjusios. Tačiau kartą išėjus, vėl patekti į jį jau nebuvo įmanoma. Vartai buvo atidaryti tik kartą ir visiems laikams. Todėl kitos sąmonės čia patekti daugiau negalėjo, o panorėjusių išeiti niekada taip ir neatsirado. Visos sielos suprato, kokia unikali galimybė yra dalyvauti šiame eksperimente, su didžiausiu susidomėjimu ir nuostaba stebint mano vibracinį poslinkį.

Vos tik įėjus mums pro vartus, šie užsidarė, o mes įkūnijome galaktikas, žvaigždes, planetas ir kitus dangaus kūnus, kiekvienam iš jų suteikdamos sąmonę, turinčią savo valią, charakterį ir ypatumus. Tada aš ir tapau aukštesnės dimensijos sąmone, patiriančia save kaip materialią penktosios dimensijos planetą, vardu Gaja. Tam, kad pakelčiau jos fizinio kūno dažnį į septintą dimensiją, atitinkančią mano sąmonės lygį, ir patirčiau, kaip šis poslinkis jaučiasi.

Tai įvyko prieš daugelį milijonų metų, skaičiuojant žemišku amžiumi. Tačiau man tai yra tik mano gyvenimas, dabartis ir esatis, kurią patiriu. Juk žemiškas linijinis laikas mano sąmonėje neegzistuoja. Viskas yra čia, viskas yra dabar.

Vienok, per šį gyvenimą taip jau nutiko, kad mano, kaip planetos Gajos, vibracijos ne pakilo į septintą dimensiją, kaip buvo planuota, o nusileido į trečią – pačią tankiausią ir sunkiausią, kokia tik begali egzistuoti. Taip įvyko todėl, kad nukrito mane apgyvendinusios žmonių rasės sąmonė, kas buvo labai netikėta tiek man, tiek visai Kūrinijai. Negalėjome net pamanyti, kad žmonija bus tokia galinga, jog galės daryti poveikį planetos sąmonei, nes tokios patirties lig tolei nebuvo. Nuo tada jie ir ėmė vadinti mane Žeme. Tačiau dabar apie viską – iš eilės.

...

Taigi, tapau nuostabia, visomis vaivorykštės spalvomis švytinčia planeta, vardu Gaja. Tobula vieta gyventi ir vystytis visoms penktosios dimensijos  gyvybinėms formoms. Harmonija, balansas, vienybė su Visata, gausa, taika ir ramybė lydėjo mane ir visas būtybes, trokštančias dalintis su manimi egzistencija, patirti save fiziniuose kūnuose, tyrinėti pasaulį ir jį pažinti. Manyje išsiteko ir tame pačiame gyvybinio ciklo rate tarpo mineralų, bakterijų, augalų, gyvūnų, elementalų karalystės bei žmonių rasės. Visi buvome viename bendrame kvantiniame lauke, vienoje bendroje kristalinėje sąmonėje, sinchronizacijoje ir tėkmėje. Visi vieni kitus jautėme, matėme, girdėjome, supratome ir mylėjome. Juk buvome vieni dėl kitų.

Tai buvo Rojus žemėje. Jis tęsėsi tūkstančius žemiško laiko metų ir atrodė, kad taip bus visada. Tačiau ėmė dėtis keisti dalykai.

Penktosios dimensijos žmonių rasės panoro daugiau patirties ir ėmė testuoti žemesnės dimensijos dažnius. Jiems tapo smalsu sužinoti, kaip jaučiasi individualumas vietoje bendrystės, atsiskyrimas nuo Vienio sąmonės. Jie panoro patirti, koks jausmas būtų pagyventi tik dėl savęs, o ne vieniems dėl kitų. O kas, jei turėčiau daugiau negu man reikia? O kas, jeigu tai priklausytų tik man? – pradėjo galvoti žmogus. Iš susilygiavimo su Visatos sąmone ir gyvenimo tėkmėje jis perėjo labiau į troškimo būseną. Troškimo sau, dėl savęs. Iš tėkmės dabarties momente ir pasitikėjimo Visata – į kūrybą, pagrįstą troškimu, priešingą intencijai ir tekėjimui.

Kuo labiau žmonės lietėsi prie 4D realybės, tuo labiau ji jiems ėmė patikti. Sielos norėjo inkarnuotis į šią realybę, nes joje buvo daugiau galimybių patirti ir žaisti. Paragavę kontrolės, suprato, kad jie dievina kontrolę. Atsirado nuosavybės sąvoka, savinimasis, dalijimas į tavo ir mano. Tada tapo reikalinga ir nuosavybės apsauga. O tada atsirado pavydas – tu turi daugiau negu aš, arba turi tai, ko aš neturiu. Bet jei aš esu stipresnis, galiu iš tavęs atimti. Galiu netgi priversti, kad tu man tarnautum.

Kadangi ketvirtoje dimensijoje patirčių spektras išsiplėtė, tapo įmanoma patirti žymiai daugiau nei penktoje, atsirado trauka ir noras mėginti vis naujas ir naujas patirtis. Atsirado troškimas ir smalsumas bandyti, kaip tai jaučiasi. Taip ego (individualumo, atskirties nuo vienio sąmonės lauko) struktūra tapo vis aktyvesnė. Kuo labiau energinis dažnis krito, tuo ego darėsi stipresnis, jo vaidmuo didėjo.

Po truputį 4D sąmonė, prisilietus prie jos penktosios dimensijos žmonėms, įgavo fizinę formą. Noras sužinoti ir išbandyti šias patirtis ėmė realizuotis fiziniame plane ir virsti realybe. Tokiu būdu 4D sąmonė įsitvirtino 5D kūnuose ir laikui bėgant ėmė traukti juos žemyn. Tai truko amžius – šimtus tūkstančių metų. Visa tai vyko planetai vis dar esant 5D energetiniame lauke, tačiau kuo daugiau žmonių perėmė 4D sąmonę, tuo šios dimensijos energinis laukas labiau vėrėsi. Burbulas pūtėsi vis labiau ir labiau, priklausomai nuo to, kad vis daugiau ir daugiau žmonių palaikė šią realybę ir žaidė su ja.

Po 800 tūkst. metų ketvirtoji dimensija buvo galutinai įtvirtinta fiziniame plane – žmonių kūnuose. O penktosios dimensijos būtybės ėmė žaisti ketvirtoje dimensijoje, kurdami 4D būtybes ir rases. Todėl, kad jos galėjo egzistuoti planetoje vėl ir vėl be inkarnacijos ir patirti ketvirtą dimensiją kaip ketvirtą. Tai nėra sudėtinga padaryti, kai žinai, kaip veikia kvantinis laukas ir kaip valdoma energija.

Tokiu pačiu principu 4D žmonės ėmė eksperimentuoti ir bandyti 3D sąmonę. Taip po milijono  metų ji buvo įtvirtinta fiziniuose kūnuose. Tokiu būdu tuo pat metu, toje pačioje planetoje ėmė egzistuoti keletas realybių: 5D rasės – tokios, kaip lemūrai ir atlantai, 4D (reptilijos, anunakiai) ir 3D žmonių rasės. Vibracinis dažnis lėmė, kurioje realybėje žmogus egzistuos. Ta realybė, kurioje buvo įtvirtinamas fizinis kūnas, tapdavo pagrindine realybe. Tai priklausė nuo pasirinkimo.

Penktosios dimensijos rasėms sukūrus 4D rases, o šioms manipuliuojant žemesne sąmone, trečiojoje dimensijoje atsirado tai, ką žmonės pavadino blogiu.

Nors iš tikrųjų blogis neegzistuoja. Viskas yra ta pati sąmonė arba pulsuojanti skirtingais dažniais energija. Žemo dažnio - sunki, tamsi, tanki. Arba aukšto dažnio – lengva, šviesi, retesnė. Dievo akimis ši skirtingo dažnio energija – tai skirtingos spalvos. Nėra gerų ir blogų spalvų, ar gražių ir negražių. Yra tos, kurios rezonuoja su žmogaus individualios sąmonės dažniu arba ne. Šios spalvos, įvairiausi jų deriniai ir sudaro patyrimą, kurį žmonės vadina gyvenimu.

Taigi, šią skirtingo dažnio energiją arba sąmonę tridimensinis protas suklasifikuoja, padalija, suskirsto į gėrį ir blogį, nes mato viską iš dualumo perspektyvos, labai kategoriškai: arba taip, arba kitaip. Nors iš tikrųjų nėra nei taip, nei kitaip. Arba ir taip, ir kitaip vienu metu, žiūrint iš skirtingų perspektyvų[2].

Jeigu ego perspektyva yra matyti dalyką tik iš vienos pusės, tai dieviška perspektyva – tuo pat metu matyti visas įmanomas dalyko puses. Dieviška perspektyva – tai absoliutus matymas. Be vertinimo, be skirstymo, be teisimo, tiesiog priimant realybę neutraliai, taip, kaip yra. Toks suvokimas dar vadinamas „IR sąmone“ ( ir taip, ir kitaip vienu metu).

Taigi, tas patyrimas, kurį žmonės vadina gyvenimu, nėra nei blogas, nei geras. Visatos arba dievišku, absoliučiu požiūriu kiekviena patirtis, kad ir kokia ji bebūtų, veda į suvokimą, o jis ir yra evoliucija. Dėl to siela ir ateina į Žemę, į trečią dimensiją, kur patirčių spektras plačiausias – dėl patirties, suvokimo ir evoliucijos. Todėl galutiniame rezultate viskas tarnauja gėriui, meilei ir šviesai, nes viskas yra viena.

Šioje ego (atskirties nuo Šaltinio sąmonės) realybėje taip vadinamas „blogis“ (ir toliau naudosiu šią sąvoką dėl paprastumo) yra tai, kas daro sąmonės postūmį „gėrio“ link. Dualus protas, norėdamas suvokti, kas yra vienis, meilė, džiaugsmas, palaima, turi patirti atskirtį, prievartą, neapykantą, liūdesį, kančią – priešingą polių. Tokiu būdu, paragavęs tos priešingo dažnio energijos, per kontrastą su ja, jis atpažįsta dieviškumą. Kuo labiau patiriama žemo dažnio energija (neapykanta, prievarta, nemeilė, kančia), tuo labiau patiriamas ir priešingas aukšto dažnio polius. Kuo didesnis kontrastas, tuo didesnis suvokimas.

Paprastai tariant, jeigu siela nori patirti 5 balų stiprumo žemo dažnio energiją (pvz., liūdesį), tai tiek pat patirs ir tą pačią energiją aukštame dažnyje (t.y. pažins 5 balų stiprumo džiaugsmą). O jei ryžtasi patirti -50 balų stiprumą, tai patirs ir +50. Tai reiškia, kuo daugiau baimės žmogus patiria, tuo bus drąsesnis, peržengęs baimės barjerą. Kuo labiau skriaudžia save, tuo labiau pamils, išmokęs save priimti. Tiek patirčių spektras, tiek gylis irgi priklauso nuo sielos pasirinkimo, kadangi aukščiausias Visatos įstatymas yra laisvos valios įstatymas. Todėl, patirdama tankias vibracijas, siela pati pasirenka, kiek ji galės iškęsti ar kiek ilgai ji kentės. Visata neskiria tokio sunkumo naštos, kurios siela negalėtų panešti. Todėl žmonės sako: jeigu dievulis skyrė tai ištverti, vadinasi – gali.

Deja, ego sąmonei nutolus nuo Šaltinio, gamtos, tai buvo pamiršta. Buvo pamirštas laisvos valios įstatymas. Manipuliuojant žmonių sąmone, jie buvo įtikinti, kad jokio pasirinkimo nėra, kad jiems lemta kentėti ir kad  gyvenimas be kančios neegzistuoja. Tačiau neegzistuoja tik šioje tankioje trečioje dimensijoje, į kurią žmonija nukrito. Ir, beje, ne dėl savo kaltės. Juk žmogus yra aukštesnės dimensijos sąmonė, siela, šviesa, patirianti save fiziniame trečios dimensijos kūne. Ne dėl jo kaltės ta šviesa nustojo šviesti. Ji buvo tikslingai gesinama daugelį amžių.

O kas gi tuo tarpu vyko su manimi, nuostabia planeta, vardu Gaja?

Vis didėjant žmonių, palaikančių žemesnių vibracijų realybes, skaičiui, energinis žemesnės planetos sąmonės laukas taip pat plėtėsi, didėjo ir ėmė traukti pačios planetos energiją žemyn. Taip aš iš penktos dimensijos buvo nutraukta žemyn į 4D, o tada ir į 3D. Tokiu būdu iš Gajos tapau Žeme. Žmonės - aukštesnės sąmonės būtybės, patiriančios save žemesnės dimensijos fiziniuose kūnuose - buvo uždominuoti žemesnės sąmonės ir pamiršo, kad esu siela, kad esu iš to paties Šaltinio, kaip ir jie. Kaip ir pamiršo tai, kad jie patys yra sąmonė ir šviesa.

Žmonija, galutinai atsiskyrusi nuo Šaltinio, nugrimzdo į užmaršties tamsą. Jos realybė tapo iliuzine. Planetoje įsivyravo chaosas ir destrukcija, kuri ėmė kelti grėsmę mano išlikimui.

Šito aš negalėjau ištverti. Juk ne toks buvo tikslas. Ne to čia atėjau! Ne degraduoti, o augti ir plėstis. Ne kristi, o kilti! Todėl, mano prašymu, visa egzistencija nuo mano paviršiaus buvo pašalinta. Toks buvo susitarimas – prižiūrinčios Visatą aukštesnės jėgos į planetos evoliuciją galėjo įsikišti tik tada, jeigu jai imtų  grėsti sunaikinimas. Iškilus tokiai grėsmei, buvo įvykdytas valymas ir nuo Žemės paviršiaus nušluotos visos joje egzistavusios rasės. Sąmonė turėjo būti išvalyta – nebuvo kitos išeities. Tai įvyko prieš milijonus metų.

O tada reikėjo pradėti iš naujo. Maždaug prieš 25 000 metų Žemė atgimė vėl. Bet jau kaip planeta trečiosios dimensijos kvantiniame lauke, su 3D formomis ir kūnais.

Kad tragiška istorija nepasikartotų, aplink planetą buvo sukurtas energinis penktos dimensijos tinklas. Jis veikė kaip apsauga, nes žemesnės vibracijos sąmonė pro aukštesnės vibracijos tinklą negalėjo praeiti. Tokiu būdu ketvirtosios dimensijos sąmonė negalėjo patekti į Žemę ir liko ketvirtoje dimensijoje. Tada vėl aukštesnių dimensijų sąmonės pradėjo inkarnuotis į fizinius 3D kūnus ir patirti 3D energinį lauką per 3D sąmonę, pamažu ją plėsdamos. Taip prasidėjo kilimas.

Pagal šioje fizinėje Visatoje veikiantį dėsnį, pasiekus 50% šviesos lygio, reikalingo 5D sąmonės palaikymui, planeta kvantiniame lauke atsistoja į pakilimo trajektoriją, iš kurios jos jau niekas negali išstumti. Taigi, maždaug prieš 7000 metų žmonių sąmonė fiziniuose kūnuose palengva pradėjo artėti prie šviesos koeficiento, reikalingo perėjimui į penktą dimensiją. Ji pasiekė apie 48% reikalingo šviesos kiekio.

Ar galima beįsivaizduoti mano džiaugsmą? Jis buvo begalinis. Troškau, kad pakilimas įvyktų kuo greičiau, tačiau jaučiausi dar nestabili, todėl paprašiau Visatos pagalbos. Paprašiau, kad energinis tinklelis, juosiantis planetą, būtų atidarytas ir kad būtų įleistos aukštesnės sąmonės būtybės, kurios padėtų žmonėms išplėsti sąmonę ir pereiti į aukštesnius dažnius.

Taip ir įvyko. Mano prašymas buvo išpildytas, vartai atidaryti. Tačiau pro juos įėjo ne tik aukštesnės sąmonės būtybės, bet ir ketvirtosios dimensijos rasės, kurios iki šio laiko egzistavo už fizinės realybės ribų, ketvirtoje dimensijoje, su 4D kūnais, ir niekada nebuvo patyrę trečiosios dimensijos. Jie pateko į Žemę ir vėl ėmė žaisti su žmonių sąmone, nutraukdami ją žemyn.

Per tą laiką, padedant būtybėms iš aukštesnių dimensijų, žmonės sukūrė nuostabias civilizacijas ir kultūras visame pasaulyje: Pietų Amerikoje, Anglijoje, Mesopotamijoje, Kretoje, Egipte. Maču Pikču, Stounhendžas, piramidės – tai didingi portalai, pastatyti susisiekimui su aukštesnėmis dimensijomis. Tai aukštesnės sąmonės zonos, kuriose žmonės galėjo aktyvuoti save tam, kad pakeltų planetos ir žmonių kolektyvinę sąmonę.

Tačiau 4D būtybės – pilkieji, anunakiai ir reptilijos - taip pat buvo čia ir pradėjo infiltruotis į žmonių kūnus. Per tūkstančius metų jie vėl numetė žmonijos ir planetos sąmonę į žemesnius dažnius, nes žinojo, kaip ja manipuliuoti. Jie žinojo, kaip veikia kvantinis laukas. Žinojo, kad jame yra priėjimas prie kiekvieno dabarties momento. Žinojo, kaip ištemti arba sutraukti (pagreitinti) laiką, kaip pereiti per fizinius objektus, kaip akimirksniu sunaikinti materiją (sukūrė antimaterines bombas). Jie turėjo tokį žinojimą, kokio žmonės, būdami 3D fiziniuose kūnuose, neturi, nes yra labai protingi. Jų protas labiau išvystytas nei žmonių. Jis veika 4D perspektyvoje, o žmonių – 3D. Tačiau žmonių sąmonė yra mažiausiai penktos dimensijos, o jų sąmonė - tik 4D. Kadangi jie negali jausti taip, kaip jaučia žmonės, jiems yra svetima bet kokia atjauta. Jie neturi supratimo, ką išgyvena žmogus, todėl gali negailestingai juo manipuliuoti.

Todėl, vykdydami savo tikslus, jie naudojo protu nesuvokiamas priemones. Siekdami infiltruotis į žmonių rasę, pilkieji kūrė hibridizacijos programas. Grobdami žmones, jie darė genetinius eksperimentus su jų kūnais. Tam buvo pasiekti susitarimai su pasaulio vyriausybėmis, kurios leido jiems veikti mainais už pažangias technologijas.

Reptilijos veikė kitaip. Kadangi reptilijų sąmonė yra šviesa, tam tikras energinis dažnis (kaip ir bet kuri kita sąmonė), ji tiesiogiai įeidinėjo į žmonių kūnus, akimirksniu juos užvaldydama ir manipuliuodama žmonėmis.

Kai į žmogaus kūną įeina žemesnė sąmonė, jo dvasia arba jame esanti aukštesnė sąmonė yra užgožiama arba užgesinama. Žmogiškumas tiesiogine prasme užgniaužiamas, uždusinamas, užvaldoma asmenybė. Žmogus ima kitaip mąstyti, kitaip suvokti, kitaip elgtis.

Kuo daugiau jame baimės, tuo labiau jis yra kontroliuojamas tos žemesnės sąmonės. Todėl šioji dievina baimę. Juk jos dėka ji gali kontroliuoti aukštesnę sąmonę, kuri yra žmoguje. Tai jiems tarsi saldainis, tarsi narkotikas, be kurio jie negali. Todėl 4D sąmonė veikia per žmogaus protą, per jo ego, juo manipuliuodama ir kurdama blogį tam, kad pasėtų kuo daugiau baimės.

Kulminacija buvo pasiekta, kai maždaug 1920-40 metais jie pradėjo kurti atominę bombą. Kadangi dėl to planetai ir visam Žemės projektui, o tai reiškia – visai fizinei Visatai - ėmė grėsti išnykimas, aukštesnės jėgos gavo teisę vėl įsikišti. Jos ėmė energiškai traukti šias 4D rases iš 3D energinio lauko. Tai užtruko apie 90 metų Žemės laiku, tačiau aukštesnėje realybėje tebuvo akimirka, dabarties momentas.

Tokiu būdu planetoje neliko vienos 4D sąmonės rasės – pilkųjų. Juos buvo gana paprasta išvesti. Tačiau su reptilijomis buvo kitaip, nes jos egzistavo žmogaus kūno viduje. Ištraukiant žemesnę sąmonę, kartu su ja galėjo išeiti ir aukštesnė sąmonė arba žmogaus siela – žmogus galėjo numirti. Todėl prireikė ypatingo atsargumo, kad būtų galima tai padaryti, nenužudant žmogaus.

Taip per tuos 90 metų buvo išvesta apie 90% reptilijų sąmonės. Maždaug 10% jos tebėra likę šiuo metu, kas  sudaro apie 10-20 tūkst. žmonių. Reptilijų sąmonė nėra matoma žmogaus akimis, tačiau matomos jos sukurtos žmonijos valdymo sistemos. Ji yra žmonėse, žmonių kūnuose ir veikia tų žmonių rankomis – tokių asmenybių, kaip Rotčildai ar Rokfeleriai. Ji negali daugintis, Žemėje jos negali daugėti, kadangi yra 5D tinklas, pro kurį jai neįmanoma daugiau čia patekti. Tačiau ji, žmogui numirus, pereina į kitą žmogų pagal jo kraujo liniją, iš kūno į kūną - vėl ir vėl.

Ši Reptilijų sąmonė šių žmonių rankomis kontroliuoja pasaulio valdymo sistemas, manipuliuojančias žmonių sąmone. Sistemas, skirtas kurti baimei, per kurią kontroliuojama žmonija tūkstančius metų. Tai protu nesuvokiamos itin pažangios žmonių protų kontrolės programos, veikiančios ir po žeme, ir jos energiniame lauke. Nors reptilijų yra gana nedaug, jų valdomos sistemos (valstybių valdymo, žiniasklaidos, finansų, teisės, medicinos, mokslo, švietimo, religijos ir kt.) apima visą pasaulį. Nedidelė grupelė, esanti pačioje piramidės viršūnėje, valdo elitą, o šis - vis didesnes grupes žmonių, įtrauktų į šį valdymo mechanizmą, kuriems savo ruožtu paklūsta likusi žmonijos dalis. Ji masiškai programuojama per dirbtinę ego matricą, naudojant ne tik žmogaus proto kontrolę, bet ir blokuojant energinius žmogaus kūno procesus, neleidžiant susijungti jam su savo aukštesniąja dimensija – siela.

Dėl šių manipuliacijų sąmonės lauku aš, planeta, vardu Gaja, tapusi Žeme, atsidūriau labai keblioje padėtyje. Tarsi mano kojos būtų įklimpę į bėgantį smėlį, kai tuo tarpu penktoje dimensijoje buvau tarsi palaikoma virš vandens. Man vėl reikėjo pagalbos, be jos negalėjau susitvarkyti, todėl ir vėl jos paprašiau.

Aukštesnės jėgos nusprendė reptilijų sąmonės likutį išskaidyti per šviesos darbuotojus, kurie ne tik pasirinko patirti eksperimentą, bet ir sutiko man padėti, keldami vibracinį dažnį ir tokiu būdu naikindami žemesnės dimensijos sąmonę, kol žmonių kūnuose jos neliks. Taip buvo sukurti žvaigždžių vaikai arba sėklos – negimę sielos. Tai yra aukštesnės dimensijos sielos, egzistuojančios savo realybėje, kurios pagal susitarimą įeina į fizinį kūną tam tikru žmogaus gyvenimo periodu, ir veikia per tą kūną iš aukštesnės dimensijos. Tai reiškia, kad vienu metu jos yra ir ten, ir ten, todėl turi visą reikalingą transformacijai žinojimą, kurį paprastai siela pamiršta inkarnacijos (gimimo) metu. Jie atėjo į labai žemą dažnį, žemo dažnio kūnus, sutikdami pereiti pačius sunkiausius fizinio gyvenimo scenarijus, ir ėmė laikyti šviesą savyje, su intencija ja dalintis, šviesti žmonėms. Kai žemiškos sielos, inkarnavęsi į kūnus gimimo metu, tokios intencijos neturi. Jos ateina čia tik dėl 3D energijų spektro patyrimo ir vadinamos savanorėmis.

Tuo tarpu žmonės, į kuriuos įėjusi 4D sąmonė, nežino, kad ji juose yra. Aukštesnė sąmonė įsileidžia ją į savo kūną tam, kad galėtų išskaidyti. Tai vienintelis būdas. Kitaip ji nebūtų matoma ir niekas nieko negalėtų jai padaryti. Todėl daugelis šviesos darbuotojų ir žvaigždžių vaikų sutinka, kad būtų infiltruoti tos 4D sąmonės. Tačiau taip pat yra ir tokių, kurie net nenutuokia, kad yra infiltruoti. Todėl yra ir tokių, kurie sutiko, ir tokių, kurie buvo infiltruoti be sutikimo. Taigi, daugelis žvaigždžių arba elito, turinčių savo asmenybę ir ego, dar turi ir reptilijų sąmonę savo kūne. Bet anapus tos sąmonės, aukštesnėje dimensijoje, yra ir aukštesnė sąmonė – siela arba dvasia.

Taigi, padedant šioms žvaigždžių sėkloms, šviesos darbuotojams, apie 1987 metus man vėl pavyko sukaupti beveik 50% šviesos, reikalingos pakilimui, kiekio. Tačiau tapau tvirta tik 2012 metų gruodį. Nuo tada mano planeta įšoko į penktos dimensijos trajektoriją ir yra apsaugota nuo kritimo žemyn. Tai absoliutu. Aš vėl tampu Gaja. Manyje pakankamai šviesos, kad perkelčiau save ir žmoniją į aukštesnę dimensiją, niekas negali man sutrukdyti. Grįžti atgal neįmanoma. Todėl prasideda kolektyvinis žmonijos budimas. Visi paeiliui vienas po kito atmerkia savo vidines akis ir pamato, kokioje realybėje iki šiol gyveno. Pamato sistemas, grupes, gyvenimo būdą. Tačiau nesvarbu, kas iškyla ir tampa matoma planetoje. Tai - tik tų ketvirtosios dimensijos sąmonės sukurtų sistemų ardymo padariniai. Jos išardomos, dėl to tampa matomos. Dėl to tiek daug chaoso aplink.

Kadangi jau esu  5D trajektorijoje, reptilijų sąmonė yra žemiau – 4D realybėje, ir yra bejėgė ką nors padaryti.  Reptilijų sąmonė netenka maitinimo, nes baimės energija yra išskaidoma. Jie praranda kontrolę ir galimybę manipuliuoti, todėl tampa labai pikti. Kuo mažiau maitinami, tuo daugiau rėkia, tuo tampa garsesni, ima daryti klaidas ir nesąmones. Jų elgesys tampa absurdiškas, jie imasi visokių keistų taktikų, taip tik dar labiau spęsdami sau spąstus ir save suvaržydami. Tačiau, kad ir kaip besistengtų, jie nieko jau nepakeis. Pakilimą į penktą dimensiją palaiko visa Kūrinija. Žemė ir žmonija yra tiesiog maudomi kosminėje šviesoje, kuri prausia ir valo jų kūnus, keičia fizinę struktūrą ląstelių lygmenyje. Iki šiol buvę anglies gardelės dėl šio alcheminės transmutuojančios šviesos spaudimo tampa kristalinio skaidrumo, lygiai taip, kaip anglis tampa deimantu Žemės gelmėse.

2020 metų gruodžio 21 d. įvykus kosminiam dviejų galingų planetų – Jupiterio ir Saturno – susijungimui, oficialiai prasidėjo nauja era žmonijos ir mano istorijoje. Tai persilaužimo taškas. Nuo dabar aš oficialiai vėl tampu vaivorykštine kristalinės sąmonės Gaja.

Todėl prašau kiekvieno Žemės žmogaus. Prašau Tavęs: prisimink, kas esi! Tu – šviesa, aukštesnės dimensijos sąmonė. Tu – aukščiau negu jie. Būk tuo, kas esi. Tiesiog būk. Daugiau nieko nereikia. Pajausk srovę, pasiduok jai ir tekėk. Kartu su ja. Su manimi. Atsisuk į save, į mane – į gamtą. Nes tu esi aš, o aš esu tu. Mes esame vienas, kaip buvome ir iki šiol.

Pakilimas jau prasidėjo, jo jau nesustabdysi. Ir mes pakilsim kartu.

Pažadu. Tik prisimink.

---

[1] Išmatavimas arba dimensija – tai energinis tinklas, matrica arba sistema, kurianti ir kontroliuojanti visas patirtis ir realybę, t. y. sąmonės būseną – mintis, emocijas, įsitikinimus ir elgesio modelius.

 

[2] Geresniam suvokimui rekomenduoju knygą arba filmą „Trobelė“ (The shack“). Joje analizuojami gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisybės aspektai iš skirtingo požiūrio kampo. Parodoma, kad baisiausias nusikaltėlis tuo pat metu yra ir kažkada nuskriaustas ir pats patyręs baisų smurtą vaikas, nešiojantis savyje užspaustą skausmą. Traumą, kuri yra tokia didelė, kad nepakeliama sąmonei, todėl apdorojama savisaugos mechanizmais ir paslepiama pasąmonėje. Ten, kur jokia šviesa jos nepasiekia. Tačiau viskas, kas yra viduje, kuria realybę išorėje. Taip ir ta paslėpta trauma per pasąmonę diktuoja žmogaus elgesį ir kuria to paties dažnio energiją, t.y. smurtą, išorėje. Tik suvokęs skirtingas perspektyvas, protas nustoja vertinti ir kaltinti, o tai reiškia – išsilaisvina iš dualumo ir leidžia sąmonei išsiplėsti arba pakilti į aukštesnio dažnio būseną.