Visiems, kurie dar miega

Seniai tave stebiu. Nuo tada, kai pradėjau stebėti save. Ir man akivaizdu:  tu nemyli savęs lygiai taip pat, kaip nemylėjau ir aš.

Tu ieškai bet kokios dingsties, bet kokių priežasčių ir argumentų, kad tik nereikėtų pasilikti vienu du su savimi. Bėgi nuo savęs įsitraukęs į kasdienę darbų ir buities rutiną. Tildai savo vidinį balsą, užkimšdamas ausis muzika, akis – nuolatiniu televizijos kadrų šmėžavimu, o burną – alkoholio ir karčių dūmų gurkšniais. Likęs vienas, pasineri į virtualią erdvę, socialinius tinklus. Skambini draugams, kurie galėtų pralinksminti. Esi pasiruošęs netgi sumokėti už tai, kad tik netektų kęsti to visa apimančio liūdesio, užliejančio tuštumos jausmu. Tai nemalonu ir tavo ego daro viską, kad tik tave nuo to apsaugotų. O tu manai, kad jis ir esi tu.

Dėl to nuolat lygini save su kitais. Trokšti būti toks, kaip kažkas kitas, bet tik ne toks, koks esi pats. Kaltini save, kad esi nepakankamai gražus. Protingas. Šaunus. Pozityvus. Sveikas. Turtingas. Energingas. Nušvitęs. Tau apmaudu, kad esi toks, koks esi.  Todėl nenori būti vienas su savimi – nevykėliu. Viską padarytum, kad tik gautum mielesnę draugiją.

Tau su savimi nuobodu, liūdna. Tavo darbas tau per sunkus, pinigų per mažai, padėtis per žema. Sieki mokslų, karjeros, pinigų ne dėl to, kad tau patinka tai daryti, bet dėl to, kad nepatinki sau, būdamas tokioje situacijoje, kokioje esi.

Tu nori save „patobulinti“. Galvoji, ką čia dar galėtum dėl savęs padaryti. Pradėti sportuoti? Reikėtų numesti keletą kilogramų. Praverstų ir daugiau raumenų. Putlesnės lūpos, didesnė krūtinė? Būtų žymiai geriau. Savęs tobulinimo kursai?  Taip! Tai tikrai padės pakeisti nevykusį gyvenimą. O gal pradėti lankyti jogą ir paieškoti savęs? Nevalgyti mėsos, medituoti, keliauti į Indiją, pasiekti nušvitimą...

Viskas gerai, jeigu tai iš tiesų tave džiugina ir suteikia gyvenimui spalvų. Nuoširdžiai teikia pasitenkinimą. Bet ne tada, kai darai tą, nes esi nepatenkintas savimi. Nes nori save pakeisti. Nori surasti receptą, kaip padaryti save geresniu.

Tik ko tu ieškai? Apsidairyk. Viskas, ko tau reikia, jau yra tavyje. Nustok ieškoti ir pamatyk, kad tu jau tai turi.

Nereikia tobulinti to, kas yra tobula. Reikia tik prisiminti, kad taip yra.

Nori žinoti, kodėl bėgi nuo savęs? Nes tapatini save su tuo, kas manai esąs. Su savo protu. Su mintimis. Tu nenori likti vienas kartu su savo mintimis.

Taip, kartais jos užknisa. Klaidina. Sukuria daugybę iliuzijų. Prisuka didžiausius siūlų kamuolius galimų variantų ir taip iškankina, kad norisi tik pabėgt!

Bet būti su savimi – tai nereiškia būti savo mintyse. Netgi nereiškia stebėti jų. Kaip tik atvirkščiai. Jei nori pažinti save tikrą, turi jas paleisti. Nukreipti dėmesį nuo savo minčių širdies link. Turi susitapatinti ne su savo protu, o su savo esatimi, esencija, kuri yra širdyje. Tik ji gali tau pasakyti, kas yra tiesa ir kas esi tu. Protas tik panardina tave į iliuziją.

Kol kas tu sergi savęs baime. Tai ji neleidžia suartėti su savimi. Bet jei peržengsi šį barjerą, jei tik sąmoningai žvilgtelėsi vidun, pažinsi save tikrą.

Taip, tai gali būti skausminga! Juk viduje slėpei daugybę dalykų, į kuriuos pažvelgti buvo nemalonu. Kiek nuoskaudų, baimių ir gėdos sukišai į vidines savo lentynas? Ir ne tik tu. Taip mes visi elgiamės tuomet, kai paprasčiau  negalvoti apie tai, ką skauda. Tai natūralu. Tačiau skauduliai niekur nedingsta. Vienas šalia kito ir vienas ant kito jie nugula širdyje, tarsi siera grauždami ją tol, kol virsta didele skyle sieloje. Bedugne, atitolinančia tave nuo savęs. Nuo to, kas yra tikra.

Tikriausiai supranti, kad tai ir yra tiesiausias kelias į problemas. Skylės tampa sielos ir kūno ligomis. Gyvenimo bėdomis. Tiesiogine to žodžio prasme, jos gadina tavo gyvenimą. Priverčia tave kentėti.

Nereikia stengtis jų atsikratyti išorinėmis priemonėmis. Vargu ar tai padės. Geriau susitikti su jomis akis į akį. Juk skylės viduje. Ten jas ir reikia tvarkyti.

Todėl nevenk savo vidinės tiesos draugijos. Pamilk ją, nes ji vienintelė ir tobuliausia tavo paties draugė, gydytoja ir patarėja. Netrukus pajusi, kaip šis judviejų bendravimas tampa vis malonesnis ir malonesnis. Leisk tam ryšiui tęstis. Lengvai, švelniai ir su meile gydyk savo sielą, mėgaudamasis lengvumu ir šviesa, pamažu užpildančia tą tuštumą, kurios visais įmanomais būdais stengeisi išvengti.

Kol neliks skylių ir tapsi pilnas savimi. Kol pamatysi, kad jau esi tobulas. Ir visada buvai.

Kad nereikėjo nieko ieškoti. Tik prisiminti.

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS