Pasakojimas apie tiesą

Seniai, labai seniai mūsų šalyje gyveno liūdna, ligota ir sena moteriškė. Papilkėjusį savo veidą ji nuolat gaubdavo juoda skarele. Niekas jos nemylėjo, sunku buvo į ją net pažiūrėti – lyg gaila, lyg gėda, o sykiu ir baisu. Vos susidūrus su jos akimis, žvilgsnis nejučia krypo į šalį, keldamas nežinia kokių nepatogumų. Tik kodėl? Rodos, ko čia bijoti? Juk ji nieko blogo nedaro: nei gąsdina, nei grasina, nei kitaip kelia grėsmę. Bet baugu ir viskas.

Vis dėlto senutės akys traukte traukė ir kvietė su ja susitikti. Giliai širdyje visi jautėme, kad neišvengiamai kada nors tai įvyks. Ir bus lemtinga. Kad tai tik laiko klausimas. Laiko, kurį mes visi, beje, iš visų jėgų stengėmės atidėlioti, kad tik dar nors šiek tiek atitolintume tą nemalonią akimirką.

Tiesa, patys stipriausi iš mūsų kartais įveikdavo savo baimę ir bandydavo su ja suartėti, bet nesėkmingai. Tarp jų ir aš. Norėjau tą padaryti ne kartą, tačiau kaskart, vos prie jos prisiartinus, apimdavo šleikštulys. Tarsi prisilietus prie kažko neištveriamai nemalonaus. Todėl išsyk išsigandusi sprukdavau. Negalėjau prisiversti iškęsti to su gėda ir baime sumišusio pasibjaurėjimo, kylančio kažkur giliai viduje. Nuo jo tapdavo kartu burnoje ir akmeniu užguldavo krūtinę. To ištverti negalėjome nė vienas iš mūsų. Jau neturėjome vilties, kad pavyks, bet kartą mums į pagalbą atėjo viena ypatinga mergaitė.

Ji taip pat gyveno mūsų šalyje. Tačiau nebuvo tokia, kaip visi. Būdamas šalia jos, nejučia perimdavai jos ramybę ir galėjai fiziškai jausti, kaip jos širdies šviesa ir šiluma trykšta ne tik ore besiplaikstančiais baltų garbanų verpetais, bet ir persiduoda per dangaus žydrumo ir vandens gilumo žvilgsnį. Ji dar nebuvo patyrusi, kas yra baimė, todėl šis jausmas buvo jai svetimas. O jos noras pažinti buvo toks didelis, kad kartą, sutikusi senutę, nedvejodama pažvelgė jai į akis ir akimirksniu suprato, kad ji – tai Tiesa. Ir ji visai nebaugina, kaip pasakojo kiti, o atvirkščiai – suteikia sparnus.

Ta ore tvyranti baimė tebuvo iliuzija. Įsitikinimas, giliai įsigėręs kiekvienam iš mūsų į kaulus. Tačiau mergaitės širdies šviesoje ir ramybėje ši iliuzija išsisklaidė ir dingo. Juk iliuzijos gali egzistuoti tik tamsoje...

Ir gavo mergaitė nematomus sparnus. Ir skrido jais per pasaulį. O žmonės jos klausė:

– Kaip tau pavyko? Kaip tu išmokai skraidyti?

– Nežinau, – sakė mergaitė, – tiesiog pažiūrėjau Tiesai į akis. Tai ji mane išlaisvino. Dabar esu tokia lengva, kad galiu skristi kaip paukščiai. Pabandykite ir jūs. Jei reikės, aš visuomet būsiu šalia ir padėsiu įveikti baimę.

Kad ir kaip žmonės bijojo senutės Tiesos žvilgsnio, skristi norėjo labiau. Patikėję mergaite, jie ryžosi save išbandyti.

Susidūrimas su Tiesa kiekvienam buvo savitas, kaip ir jų baimė. Reikėjo ištverti ir gėdą, ir pažeminimą, ir skausmą. Tačiau netrukus ėmė vykti stebuklai. Kaskart vis daugiau sielų pasaulyje, kaip ir mergaitė, įgijo nematomus sparnus ir pakilo į orą. Pasaulis nuo skraidančių sielų tapo lengvesnis, šviesesnis. O Tiesa tuo tarpu sveiko, stiprėjo ir šypsojosi atlaidžia motiniška šypsena.

Juk Tiesa – ne budelis. Ji – visų mūsų motina.

Mergaitė, padėjusi mums ją pažinti, buvo vardu Meilė. Ir aš, Mona, tau papasakojau tikrą istoriją, kuri kadaise įvyko Mano Širdies šalyje. O tai, kaip aš pati pažinau savo tiesą ir kaip su ja susidraugavau, papasakosiu vėliau. Dabar tik pasakysiu, kad nuo to laiko myliu ją labiau nei patį gyvenimą. Nes tik ji gali išlaisvinti iš iliuzijos spąstų. Tik ji yra durys į tikrą gyvenimą. Tokį, kurio mes trokštame ir kurio esame verti, o ne tokį, kurį gyvename iš baimės.

Apsisprendimas pažinti tiesą pažadino mano sąmonę iš gilaus miego. Padėjo man pamatyti save, pasaulį ir gyvenimą kitomis akimis. Todėl dabar labiau už viską noriu papasakoti, kad gyventi galima ir kitaip – šviesoje. Be iliuzijų. Ir kad tik toks gyvenimas gali būti laimingas ir tikras.

Nenustebk, šios knygos eilutėmis kalbėsiu su tavimi. Galbūt užduosiu keletą klausimų. O galbūt išgirsiu, ko slapčia nori paklausti manęs. Tikiuosi, šis pokalbis mums abiem bus tiek pat vertingas, kiek ir malonus. Noriu tau būti naudinga lygiai taip pat, kaip esi man naudingas ir tu.

Tačiau žinok: nepasakysiu nieko naujo. Tik sužadinsiu atmintį. Priminsiu, ką jau seniai žinojai. Tik pamiršai. Tiesiog skaityk šią istoriją taip, tarsi ji būtų ne apie mane, o apie tave. Nes viskas juk yra viena, o aš esu tu. Ir jei kažkurią akimirką skaitydamas sustosi ir pasakysi sau: „Tiesa! Aš tai žinojau!“, būsiu pasiekusi savo tikslą. Būsiu padariusi viską, ką galiu.

Ir vis dėlto šią knygą rašau visų pirma pati sau. Rašau todėl, kad ji man reikalinga. Todėl, kad noriu pagydyti sielą. Todėl, kad mano protui reikia šviesos, o be šios knygos jis jos neišvystų. Bet jeigu taip atsitiks, kad ji taps reikalinga pasauliui ir dėl kieno nors mielaširdingumo bus išleista, norėčiau, kad ji būtų skaitoma širdimi. Nes širdimi buvo rašyta.

Ir jeigu ji bus išleista, labai tikiuosi, kad būtent noras pažinti tikrą gyvenimą paskatins tave paimti ją į rankas. O ją perskaitęs, tu taip pat užsidegsi troškimu dalintis savyje atrasta šviesa. Tikiu: jeigu mums ne pakeliui, tai ir knyga nepasipainios tau po ranka. Juk panašus traukia panašų. Tad linkiu mums abiem sėkmės.

Tačiau noriu įspėti. Knygoje nerasi išgalvotų istorijų. Joje nėra kvapą gniaužiančių ir dėmesį kaustančių siužeto vingių. Neturiu ambicijų pasirodyti gebanti virtuoziškai dėlioti žodžius. Neteikiu pernelyg didelės reikšmės išvaizdai. Dalijuosi tikrais išgyvenimais, savo vidine kelione, kuri gali uždegti norą ieškoti kelio link savo širdies. Taigi, šį kartą svarbiau ne tai, kokiais žodžiais ji užrašyta. Svarbu tai, kokią energiją turi tie žodžiai, ir tau reikės pasitelkti šiek tiek magijos, kad ją pajustum.

Svarbi yra pati kelionė, į kurią kviečiu keliauti kartu. Jei tik panorėsi, gali joje dalyvauti. Tai nebus tavo kelionė, tačiau viliuosi, kad, pakeliavus kartu su manimi, tau bus lengviau eiti savuoju keliu. Žinau, iš jos pasiimsi, kas tau reikalinga ir gali padėti, o visa kita paliksi kitiems.

Dėkoju už tai.

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS