Tikra - netikra

„Tik tas gyvena iš tikrųjų, kuris siekia suvokti savo tikrąją prigimtį – šiame pasaulyje tai vienintelis vertingas tikslas, kuris nutraukia būsimų gimimų ratą; visi kiti egzistuoja kaip asilai.“[1]

 

Antroji krizė papurto taip, kad jau negaliu taip lengvai nusiraminti. Daug laiko praleidžiu vienumoje. Miškas tampa mano globėju. Jis klauso mano raudų, šluosto ašaras, glosto galvą ir ramina širdį. O joje kirba vėl tie patys klausimai, į kuriuos jau maniau sau atsakiusi: kodėl visa tai su manimi vyksta? Kodėl man taip nesiseka? Kas man negerai? Ko aš šiame gyvenime nesuprantu? Kaip pažinti save ir suprasti, ko noriu? Kaip atrasti ramybę ir kaip save mylėti?? Atsakymų tenka ieškoti iš naujo. Ir tada mano Tiesa duoda užuominą:

– Kad atsakytum į šiuos klausimus, turi pirmiau išsiaiškinti, kas tu esi iš tiesų, o kas tik manai esanti.

Susimąstau, o koks gi skirtumas? Pasirodo, didžiulis. Esminis. Toks svarbus, kad kardinaliai pakeičia visą požiūrį į gyvenimą. Suvokimą, kas tas gyvenimas yra.

Pradedu galvoti. Ir kas gi aš esu? Kaip save suvokiu? Koks yra mano ego? Aš esu aš. Bet kas tas „Aš“? Su kuo save tapatinu? Kas manau esanti?

Atmetus visus gyvenimo vaidmenis, giminystės ryšius ir kaukes lieka, kad esu žmogus. Individuali asmenybė, gyvenanti beprasmį gyvenimą. Taip, tai yra mano ego. Taip aš manau. Bet ar tai tiesa? Įtarimas kyla dėl to, kad skirtingais gyvenimo periodais mano asmenybė labai skiriasi. Tarsi būčiau visai kitas žmogus. Ir nė karto vis tiek nesijaučiu savimi. Tai kas esu iš tiesų?

Negaliu atsakyti. Pernelyg sunku...

Jei pirmiau išsiaiškinčiau, kas nesu? Gal tada būtų lengviau?

Jeigu nesu tai, kas manau esanti, vadinasi, nesu mano ego. Jei suprasiu, kas yra ego, sužinosiu, kas nesu. Taigi, kokia jo – ego – esmė?

Imu smalsiai stebėti save iš šono. Žvelgiu drąsiai, be jokių užuolankų ir saviapgaulės, tyčia siekdama sužadinti savyje ego jausmą. O tada jis su manimi ir pasisveikina:

– Labas. Aš esu tu. Malonu, kad leidai man išlįsti į dienos šviesą, nors tamsoje man patiko labiau.

Pajuntu sarkazmo gaidelę, bet klausausi toliau.

 – Tu jau žinai, kad be tavęs (manęs), dar yra ir kiti. Tik noriu priminti, kad turi rūpintis ne jais, o savimi... Na, tai yra...Hmm... manimi, – manasis ego, nuleidęs toną, krenkšteli.

Kas per nesąmonės? Padriki sapaliojimai, kurių neverta klausytis, pagalvoju, mat rūpintis savimi man niekada nebuvo svarbu. Anaiptol – visuomet sau buvau paskutinėje vietoje. Matyt, prasta mintis buvo sužadinti savyje ego jausmą, nieko gero iš to nebus. Jau beveik nuveju ją šalin, bet balsas tuoj pat priduria:

– Tik neklausyk Tiesos! Ji tave sužeis! Galvok apie save, nes niekas kitas už tave to nepadarys.

Čia aš ir suklūstu. Sužeis? Žinau, kad to būti negali. Mano Tiesa mane gelbsti sunkiausiomis akimirkomis, tad jau išmokau ja pasitikėti. Besąlygiškai. Tačiau, nekreipdamas dėmesio į mano abejonę, balsas tęsia:

– Jie iš tavęs pasityčios! Pasijuoks tau už nugaros. Prunkštels, vos tik nusisuksi. Paims tai, ką duodi, ir net nepadėkos. Ar tau to reikia?!

– Na tie... kiti, – priduria, nes mato, kad nelabai suprantu, kas tie „jie“. – Juk žinai, apie ką aš! Esi „tu“ ir yra „jie“. Kiti. Atskirai. Juk taip padalijai pasaulį – į jų ir savo. Į savąjį jų neįsileidi, argi ne taip? Tik neturėk iliuzijų, kad jiems esi svarbi. Reikalinga. Kad gali ką nors pakeisti. Nė velnio! Niekas nepasikeistų, jei tavęs nebūtų, nebūk naivi. Esi reikalinga tik sau, tad ir galvok apie save. Tu. Gyveni. Sau! Gyvenimas per trumpas, kad galvotum apie kitus, todėl žiūrėk, kad spėtum pasirūpinti savimi.

Nešvaistyk laiko! Gyvenk taip, kad tau būtų malonu. Nepraleisk progų, net jei tektų perlipti kam nors per galvą. Koks tau skirtumas? Kiti tegul patys pasirūpina savimi. Jų problemos, jei jie nori rūpintis tavimi. Tu juk jų neverti. Neprašai. Jie patys to nori. Jie – ne tavo galvos skausmas.

Tai sakau tau aš – tavo Ego. Nes tik man vienam tu rūpi – juk aš be tavęs negaliu. Kaipgi aš egzistuosiu, jei tu mane pamirši? Prarasi?!

Matai? Mes reikalingi vienas kitam. Mes vienas be kito neišgyvensime. Nebus manęs – nebus tavęs, nes aš – tai tu. Mes niekam nereikalingi, išskyrus vienas kitą, supranti? Todėl rūpinkis tik savimi. O aš jau užtikrinsiu, kad tau nieko netrūktų. Turėsi visko, ko trokšti – šlovės, pinigų. Visi tau pavydės, visi tavęs bijos. Visi tavęs vengs, niekas netrukdys, tad galėsi būti rami...

– Vengs? Kodėl? – vis dėl to įsitraukiu į žaidimą, nes tampa įdomu, kuo jis baigsis.

– Na kaip, kodėl? Todėl, kad siekdama savo tikslų, lipsi kitiems per galvas. Tau juk ant jų nusispjaut. Tu imsi, nieko neduodama. Juk tai taip patogu! Svarbiausia – tu. Pameni? Bet aš apsaugosiu tave nuo jų. Tu būsi atsiskyrusi nuo visų, bet saugi. Niekas prie tavęs neprisikas, niekas neskaudins tau širdies.

Na ir kam tau jie? Juk jie lygiai tokie pat savanaudžiai. Tik ir laukia progos, kad galėtų tavimi pasinaudoti. Visi turi savo ego. Todėl nesnausk! Būk pirma! Naudokis jais. Vartok. Išmelžk. Kiekvienas jų – tavo klientas. Kiekvienas iš jų turi kažką, ką tu gali paimti. Imk ir neatsigręžk, tai tavo šansas.

Tai sakau tau aš – tavo Egoizmas. Nes tu nori išlikti ir tik aš tuo galiu pasirūpinti. Jei ne aš, tai kas? Kam tu rūpi? Juk Dievo nėra! Tai tik pasaka, sukurta kvailiams mulkinti. Neva Dievas viską gali ir visus myli. Ir rūpinasi kiekvienu. Cha! Nesąmonė! Tik nustok savimi rūpintis ir pamatysi, kas iš to išeis.

Esi viena. O be manęs, dar esi ir silpna. Kas tavimi pasirūpins, kai ištiks bėda? Manai, kas nors pasigailės ir išties ranką? Kodėl turėtų? Sakai, gal yra tokių, kurie rūpinasi ne tik savimi? Na, gal.. Bet... Tu tiek prisikiaulinsi, lipdama per galvas... Nežinau, ar tai bus įmanoma...

Sakai, gal nereikėtų kiaulinti ir nustoti galvoti tik apie save? Oi ne, ne, ne!.. Kaip tada aš? Juk manęs neliks! O jei neliks manęs, tu neišgyvensi! Nes aš esu tavo ego, aš – tai tu! Ar ne tiesa?

– Taip, bet... Nejaugi manęs iš tikrųjų neliktų, jei aš savimi nepasirūpinčiau? O kaip gyvena tie, kurie visą gyvenimą pašventė kitiems? Gyvena dėl kitų, o ne dėl savęs? Kas jais rūpinasi? Juk yra tokių. Jie vertinami, gerbiami ir mylimi. Žinai, tu čia kažką paistai... kalbi ne taip. Aš tavimi netikiu. Tai – netiesa! Тai, ką tu sakai, netikra! O gal tu – netikras?..

 

[...]

Ne, reikia tai sustabdyti. Šis jausmas man nepatinka. Jis bjaurus. Visuomet jaučiuosi bjauriai, kai tenka elgtis savanaudiškai. O kam neteko? Juk pasitaiko. Kartais esi priverstas. O kartais padarai taip specialiai. Ir žinai, kad gerklėje po to ilgai būna kartu, nors ir kaip stengiesi tai ignoruoti, nes gauni naudą.

Argi tai yra laimė? Nesvarbu net, kad pasiekei tikslą, gavai, ko norėjai – pasitenkinimo nėra viduje. Jis tariamas. Netikras. Iliuzinis. Turbūt, kaip ir jis – mano ego! O jeigu jis netikras, tuomet ir rezultatas, kurį gauni, vedamas jo, yra iliuzija. Tai netikra laimė. Taip! Atrodo, aiškėja tiesa... Egoistiška laimė negali būti tikra! Vadinasi, logiška manyti, kad tikra laimė yra nesavanaudiška. Bet kas tai?

Gyventi ne dėl savęs reiškia gyventi dėl kitų. Ar turiu atsisakyti savęs? Leisti, kad kiti manimi naudotųsi? Kad mane skriaustų, siekdami savo tikslų, o aš tik tarnaučiau kaip koks skuduras grindims valyti? Ne, šitaip aš netapsiu laiminga. Keiksiu gyvenimą, kodėl jis man toks neteisingas. Ir keiksiu visus tuos, kurie mane skriaudžia ir manimi naudojasi. Kaip tą daro visi, prisiėmę aukos vaidmenį.

Bet juk tai – taip pat egoizmas! Ir dar didesnis, nes paslėptas, užmaskuotas. Būti auka reiškia neprisiimti atsakomybės už savo gyvenimą, už save, užkrauti ją kitiems žmonėms ant pečių. Tai reiškia dėl visų savo nesėkmių kaltinti kitus: tave skriaudžia, tavimi naudojasi, tik ne tu pats. Tu čia niekuo dėtas. Bet ar tai nereiškia, kad tokiu būdu pats naudojiesi kitais? Jei savo naštą užkrauni kitiems, argi tai nėra savanaudiška?

Tačiau dėl visko kaltinti save – taip pat aukos pozicija. Juk tada atsiranda pretekstas savęs gailėtis ir priversti tavęs gailėti kitus. Tai – irgi manipuliacija.

Atrodo, aukai visai nesvarbu, ką apkaltinti. Svarbu tik surasti, kas kaltas. Bet ar tai padeda? Jeigu ieškai kaltų, esi auka. O jei esi auka, nesi nei gyvenimo kūrėjas, nei šeimininkas. Vadinasi, kaltė atima galią.

Na jau ne! Nesu atskira nuo kitų, kaip sako mano ego, ir nenoriu būti. Nenoriu būti auka, tačiau nenoriu gyventi ir tik dėl savęs. Kitais naudotis nenoriu, tačiau nenoriu, kad ir kiti naudotųsi manimi! To nebus! Aš to atsisakau. Ir aš niekur nedingsiu, dingsi tik tu, mano egoizme, nes aš nesu tu! Gyvendamas dėl kitų, žmogus neaukoja savęs. Jis paaukoja tik tave, savo ego, kuris dar yra ir netikras! Atsisakydami to, kas netikra, mes neprarandame nieko!

Atsisakę tarnauti savo ego, mes neišnaudojame vieni kitų. Ir nesinaudojame vieni kitais. Tačiau esame vieni dėl kitų, nes visi mes susiję. Su ta mintimi ir grįžtu į save. Nors ir tenka susidvejinti, kad galėčiau pažvelgti į save ego akimis, tai man padeda aiškiai suvokti, kas nesu ir kuo net nenoriu būti. Tiesa buvo teisi (o ar gali būti kitaip?), sakydama, kad nesu tai, kas maniau esanti. Nesu mano ego. Jo esmė man svetima, ji prieštarauja mano vidui. Bet vis tiek tai nepadeda atsakyti į klausimą, kas aš esu.

– Stebėk save taip, kaip ką tik stebėjai savo ego. Tarsi stebėtum kitą žmogų. Stebėk, ką jis jaučia, apie ką galvoja, ko nori? Kada elgiasi sąmoningai, o kada automatiškai? Tada stebėk, ar jis gali pasirinkti, ką jausti ir apie ką galvoti? – vėl padeda man Tiesa.

Ir aš imu stebėti. Nuolat, kiekvieną sekundę, kai tik neužmirštu. Pagaunu siūlo galą ir seku jam iš paskos kaip privatus detektyvas, rinkdamas įkalčius. Tai tampa mano įpročiu. Mozaika pamažu dėliojasi.

Štai mano kūnas. Jis veikia automatiškai. Man nereikia rūpintis, kad širdis plaktų, o plaučiai kvėpuotų. Smegenys irgi veikia savaime. Kažkokiu būdu jos pačios žino, kaip sureguliuoti visas mano organizmo sistemas, kad jos darniai veiktų. Viskas vyksta savaime. Aš prie to niekaip neprisidedu.

Galvoje savaime atsiranda ir mintys. Jos tampa elektros impulsais tarp smegenų ląstelių. Esu aš ir yra mintys. Viskas atskirai. Aš nežinau, kada ir kokia mintis man kils. Nežinau, iš kur ji ateina. Iš mano vidaus ar iš televizijos ekrano? Iš knygos ar iš lauko reklamos? Net nežinau, ar ji apskritai yra mano, ar ne! O gal ji mano mamos, perdavusios ją man, kai abi pusryčiavome? Šiuo atveju mano smegenys veikia tarsi radijo imtuvas, gaudantis bangas (mintis) ir siunčiantis jas kūnui. Bet ar tai gali reikšti, kad aš ir esu tas imtuvas? Juk jis tik yra manyje.

O jausmai? Juos sukelia mintys. Arba jie patys kyla iš pasąmonės, širdyje, spontaniškai. Iš jos nerviniais impulsais keliauja į smegenis. Šios, savo ruožtu, padiktuoja kūno reakciją, kurios aš taip pat negaliu rinktis. Negaliu nuspręsti, kad neraudonuosiu parduotuvėje prie kasos, kai pritrūksta pinigų. Kad neprakaituosiu pokalbio dėl darbo metu ar priversiu savo širdį sulėtinti plakimą, kai ji ima pašėlusiai daužytis, pamačius dideliu greičiu artėjantį automobilį. Tai mano akys, nosis, klausa arba mintys sudirgina tam tikrą smegenų žievės centrą, o šis pasiunčia signalą mano širdžiai plakti smarkiau. Dėl gauto signalo padažnėja kvėpavimas, nutirpsta kūnas ar pasišiaušia plaukai. Priklausomai nuo sudirginto centro, išsiskiria tam tikri hormonai. Ir štai aš jau bijau, pykstu arba patiriu euforiją, kupina adrenalino. O gal įsimyliu pirmą šiandien sutiktą vaikiną. Nes jis toks gražus!Savaime veikia ir protas. Pastebiu, kad jis – ne tas pats, kas mintys. Kai vairuoju automobilį, galiu mintimis būti kažkur visai kitoje vietoje. Tačiau vis tiek žinau, ką reikia daryti – kažkas automatiškai valdo mano rankas ir kojas, mina pedalus ir sukioja vairą. Netgi praleidžia pėsčiuosius...

Protas sukūrė mano asmenybę. Jis nusprendė, kad nuo šiol būsiu „tokia“. Išbandysiu šį vaidmenį, pasimatuosiu tą kaukę. Aš tik stebėjau. Taip pat ir asmenybė buvau ir vienokia, ir kitokia. Keičiausi gyvenimo eigoje, patirdavau krachą, tai atgimdavau kažkuo kitu. Bet nė karto mano asmenybė neatspindėjo, kas esu giliai širdyje. Tai nebuvau aš. Viduje buvo kažkas, kas nepakito, keičiantis mano kaukėms.

Taigi. Viskas vyksta savaime ir nuo manęs nepriklauso. Aš negaliu to valdyti. Vadinasi, tai negali būti mano esmė, nors ir atrodo, kad yra! Protas mane tuo įtikina!

Kurį laiką stebėdama save vis dėlto pajuntu, kad yra kažkas aukščiau, kas gali valdyti mano dėmesį, nukreipti jį nuo tam tikrų minčių, emocijų ar norų. Juk galiu pasiduoti tam nuostabiam impulsui ir nubėgti paskui man taip patikusį vaikiną. O galiu ir nebėgti. Galiu pasiduoti staiga apėmusioms blogoms mintims ir skandintis jų sukeltose emocijose. O galiu to ir nedaryti. Kai kas nors išveda mane iš kantrybės, galiu automatiškai supykti. Bet tas kai kas gali neleisti man supykti, sakydamas, kad pykti neverta. Gali net paaiškinti, kodėl. Tas kai kas gali tai sustabdyti.

Jis gali suvaldyti ir mano protą, kai, pamatęs naujus batus, staiga ima siųsti signalą, kad jų „be proto“ nori. Kažkas žino, kad dar vienos batų poros man tikrai nereikia, ir gali mano protą nuraminti.

Tai kas jis, tas „kažkas“? Kas yra tas, kuris stebi ir nukreipia dėmesį? Ir tas, kuris elgiasi automatiškai?

Pastebiu, kad žiūrėdama į save ir gyvenimą iš šono, esu čia ir dabar. Patiriu viską, kas vyksta, jaučiu. Sąmoningai renkuosi savo reakcijas. O kai užsimirštu – imu elgtis automatiškai. Mano veiksmai ir reakcijos tampa automatinės, aš jų nesuvokiu ir net neprisimenu.

Tada smegenys automatiškai valdo mano kūną, o programų, štampų ir šablonų prikimštas protas – gyvenimą. Mintys galvoje daro ką nori. Jos gali nunešti mane tiek į praeitį, tiek į ateitį. Jeigu pasiduodu joms, vairuodama automobilį, galiu pamiršti net kur važiavau. Išeidama iš namų, užrakinu duris, bet neprisimenu, ar užrakinau. Manęs nelieka šią akimirką. Nesu sąmoninga.

Pastebiu, jog dalykai, atsitinkantys automatiškai, vyksta be manęs. Aš nejaučiu, ką darau! Ir tai nesu aš, o tik programos mano galvoje! Labai dažnai jos gali prieštarauti mano interesams. Gali netgi pakenkti man. Pavyzdžiui, kai esu alkana ir labai noriu paimti dar vieną užkandį nuo banketinio stalo, bet automatiškai atsisakau. Negaliu sau leisti, kad kas nors suprastų, jog esu išbadėjusi, nors tai ir tiesa. Ką apie mane pagalvos!? Programa mano galvoje neleidžia – esu taip išauklėta. Taip pat automatiškai galiu suvalgyti ir nuo vakar šaldytuve užsilikusio torto gabalėlį, nors nesu alkana. Bet jis taip gražiai atrodo! Argi išmesi? Jei man nuo mažens visi kartojo, kad esu nevykėlė, ši programa, įsirašiusi į pasąmonę, diktuoja mano elgesį: aš netikiu savimi. Dėl to galiu iš anksto pasmerkti save, atsisakydama net pabandyti daryti tai, ko trokšta širdis.

Reaguodama automatiškai, galiu susinervinti ir imti rėkti ant vyro, kad jis vėl paliko įjungtą šviesą vonios kambaryje. Nes jis tai nuolat daro, o mano smegenys įpratusios taip reaguoti. Ir tik vėliau prisiminsiu, kad įjungtą šviesą palikau pati. Automatiškai galiu pakelti koją ir spirti į atskrendantį kamuolį, o tas tuomet atšoka ir išmuša langą. Nors būtų buvę daug geriau, jei būčiau jį sugavusi.

Tačiau kai kyla mintis koją pakelti, ji kažkodėl automatiškai nepakyla. Pati mintis jos nepakelia. Ji pakyla tik tada, kai sąmoningai ją pakeliu, kai noriu pakelti.

Tiesa, automatinės programos kenkia ne visada. Dažnai jos man pasitarnauja, labai palengvindamos gyvenimą. Juk jis būtų nepakeliamas, jei viską tektų daryti sąmoningai: galvoti, kur reikia statyti koją einant, arba kaip pakelti šaukštą iki burnos. Programos suveikia tada, kai pamatau į mane skriejantį akmenį ir staigiai išsisuku nuo smūgio. Tada nėra kada galvoti, o jei galvočiau, verta dabar pasitraukti ar ne, greičiausiai gaučiau tuo akmeniu per galvą. Tačiau jos tarnauja (arba kenkia) man, bet nėra manimi. Aš laisvai galiu jas pakeisti, perprogramuoti, o mano esmė nuo to nepakis. Vadinasi, jos yra mano dalis, bet ne mano esmė. Esmė yra sąmonė. Tik kas ji?

---

[1] Svamis Venkatesananda „Joga Vasištha“, BMK leidykla, 2014

 

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS