Žinojimas ir suvokimas

Mano rytai nudažyti nuostabių saulėtekių spalvomis. Atsisėdu tyloje su kavos puodeliu priešais svetainės langus, atveriančius platų horizontą, ir stebiu, kaip kyla saulė. Taip kaskart, kai tik dangaus netraukia tiršti debesys, apdovanoju savo dieną. O šįryt matau vos mažą šviesų kraštelį tolumoje, kuris net nenori žadėti, kad saulė patekės. Nieko tokio, tiesiog pasėdėsiu ir pažiūrėsiu į horizontą. Ir į savo mintis.

Įdomu, kas yra ten, kur dangus šviesiai gelsvas kaip cukraus vata? Ar tai toli? Ar žmonės ten džiaugiasi, iš ryto pamatę šviesų dangų, žadantį negadinti dienos niūriu lietumi? Visada norisi patirti, kas ten – už horizonto. Nežinia kuria svajas ir verčia palikti šiltus namus, kad pamatytum tai, ko negali įžvelgti iš čia, kur temato akys.

Siela trokšta patirti ir suprasti. Tai jos savybė. Tai ji yra amžina palaiminga sąmonė – Sat-cit-ānanda[1]. Nuo neatmenamų laikų ji neduoda žmogui ramybės, priversdama kelti klausimus ir ieškoti atsakymų į juos. Dėl to ir aš, vos tik sąmonei nubudus, pajuntu žinių vakuumą ir troškimą jį užpildyti.

Milijonai klausimų, versdamiesi galvomis vienas per kitą, užpildo mano vidų ir kūlvirsčiais ima ridentis lauk, ieškodami atsakymo. Griebiu krūvas knygų. Darau sąrašus, ką privalau perskaityti. Rikiuoju į eilę vaizdo medžiagą. Kasdien ryte ryju ir kemšu į save žinias, patenkančias man po ranka. Atrodo, kad patekau į stebuklų lauką, tiesiog sproginėjantį atradimais. Juk viskas man absoliučiai nauja, nepatirta, todėl įtraukia ir užburia. Užhipnotizuoja taip, kad pametu sveiką protą.

Tačiau greitai pajuntu, kad mano protas yra tarsi juodoji skylė. Amžinai alkana, nepasotinama bedugnė. Vakuumas, susiurbiantis į save visą informaciją, esančią aplink. Šioji užpildo erdvę manyje, tačiau nesuteikia jokio sotumo nei pasitenkinimo, o tik sukelia dar didesnį alkį ir žinių troškulį.

Jų niekada negana! Todėl aš net nesusimąstydama, be jokio saiko iškeičiu į jas savo laiką ir energiją. Nors ką tik išmokau vertinti ir branginti.

Bet ar šie mainai lygiaverčiai? Ar gaunamos žinios vertos to, kad sumokėčiau už jas brangiausiais resursais? Juk aš jomis užpildau save. O jos, užuot suteikusios atsipalaidavimą ir laisvę, iš manęs tai atima! Jaučiu, kad tampu priklausoma, nors gautos žinios mano gyvenime nieko nepakeičia. Jos ir lieka žinojimu.

– Nes žinios netampa gyvenimu, – staiga mane nuveria Tiesa.  

O ką daryti, kad taptų? – klausiu mintyse.

– Paversk jas patirtimi, – trumpai ir aiškiai atkerta ji.

Tuomet prisimenu tėtį. Mokykis iš gyvenimo, o ne iš knygų, kartą pasakė jis. Tada aš laukiausi, o jis, užėjęs pas mus į svečius, aptiko krūvą vadovėlių apie nėštumą ir vaikų auginimą.

O kaipgi be knygų? – pasipiktinusi ėmiau maištauti viduje. Ką jis nori tuo pasakyti? Tuomet nesupratau. Manyje sukilo prieštaravimas, nes tėtis pats buvo nepataisomas knygų rijikas, taršydavęs po ištisą tomą kasdien. Neįsivaizdavau jo be knygos rankose. Juk pats mane tuo užkrėtė! Tačiau tada nenorėjau ginčytis, todėl tiesiog nustūmiau tą mintį į šoną. Ir ji ten gulėjo tol, kol atėjo laikas suprasti.

Taip, patirtis visada duoda tikrą žinojimą. Ne knyginį, bet tą, kuris įauga į kiekvieną ląstelę, ima tekėti kraujyje. Kuris tampa tavimi. Tampa suvokimu.

Būna, kad jis aplanko staiga, tarsi žaibas nušviesdamas protą. Per kūną nueina šiurpu. Net nesupranti, iš kur jis atsirado. Tarsi tupėtų pasislėpęs kažkur vidinės palėpės kamputyje, o tu ten netyčia užklysti ir jį randi. Dėžėje, kurioje jau seniai besikuitei.

O būna, kad viduje pamažu ima augti kažkas neapčiuopiamo, dar nesuprantamo, bet jau kybančio ant liežuvio galo. Plečiasi, didėja ir, atrodo, jau tiek nedaug trūksta ir viskas paaiškės! Ištiesk ranką ir pasieksi! Bet vos tik imi artėti – nutolsta. Taip abu žaidžiat gaudynių ir slėpynių, kol staiga jis ima ir pasirodo pačiu netikėčiausiu metu. Ir pakeičia visą gyvenimą.

Gali siekti jo sąmoningai. Bet nėra garantijų, kad pasiseks. Tačiau jeigu nesieksi, šansų, kad jis tave aplankys, bus daug mažiau. Galima sakyti, kad jie sumažės iki minimumo.

Bet žinios, gautos iš knygų, juk kartais irgi tampa suvokimu! Būna iš karto, o būna tūno tarsi pasėtos sėklos, bręsta, o tada sudygsta ir ima augti gyvenime.

Tačiau sudygsta ne visos sėklos. Kai kurios iš jų taip ir lieka dūlėti. O lieka tos, kurioms sudygti nėra tinkamų sąlygų. Kurių nepamaitini savo energija ir nepaverti patirtimi. Nes nesi pasiruošęs. Nesi pajėgus suprasti. Bet vis tiek kimšte prikemši savo galvą tam tikromis žiniomis!

Tada jos tampa paprasčiausiomis šiukšlėmis. Užteršia sąmonę. Užuot išlaisvinusios, jos tik dar labiau supainioja. Sumaišo protą.

Jeigu kažką sužinojai, to jau neišimsi. Kuo daugiau žinių, tuo daugiau minčių, tuo sunkiau jose atsirinkti. Kyla didžiulė painiava, kartais net panika. Galva tampa sunki ir, atrodo, nebežinai, kur ją dėti. Bet ką tada daryti? Juk reikia kažkaip judėti į priekį, o be žinių tai neįmanoma.

– Žinios, kurių tau reikia, jau yra tavyje. Tavo viduje, – ateina į pagalbą Tiesa.

Ji vis tebeseka mane kiekviename žingsnyje. Atrodo, tik ir telaukia, kol man iškils klausimas. O gal man tik taip atrodo? Gal taip buvo visuomet, tik anksčiau nebuvau pasirengusi jos girdėti? Ir dabar noriu paklausti: jei žinios jau yra manyje, kaipgi man jas pasiekti?

– Per savo širdį, – atsako ji. Ir aš suprantu, kad turiu išmokti klausytis širdies, nes ji vienintelė žino atsakymus į visus mano klausimus. Juk Tiesa taip pat yra širdyje.

Tai, ką suvokiu savo širdimi, visuomet yra absoliučiai teisinga. Tik dažniausiai protas trukdo tai padaryti. Visas informacinis triukšmas, esantis jame, užgožia širdį, o aš imu jos negirdėti. 

Galiu mokytis daugelio mane dominančių dalykų iš išorinių šaltinių. Bet tai, ką sako siela, yra nepalyginamai svarbiau. Ji atsako į svarbiausius klausimus. Į tuos, kuriems suvokti ir skirtas visas gyvenimas.

O ir girdėti savo sielą yra daug paprasčiau, nei perskaityti visas pasaulio knygas. Tačiau girdėti galiu tik tyloje. Todėl turiu nuraminti protą, nuslopinti minčių keliamą triukšmą. Privalau nustoti kimšti sau į galvą nereikalingas žinias. 

Kokia nauda iš perskaitytų receptų, jeigu pagal juos nieko negaminu? Arba iš girdėtų istorijų apie keliones, jeigu pati niekur nekeliauju? Tai tik žinios. Jos yra tokios pat tuščios, kaip ir patyrimai, kurių prasmė liko nesuvokta.

Galiu patirti daugybę dalykų, bet taip ir nesuprasti, ko jie moko. Galiu nugyventi visą gyvenimą, tačiau be suvokimo jis liks tuščias ir beprasmis. Net nepastebėsiu, kaip praeis.

Taip pat, kaip nepastebiu akimirkos, paskendusi veikloje ir ieškojime. O toje akimirkoje telpa visas gyvenimo grožis. Tačiau tereikia minutei nurimti, sustoti, atsisėsti su puodeliu arbatos prie lango, pabūti su savimi, ir ta akimirka nepaspruks. Ji gali pasprukti tik tada, kai užmiegi nuolatiniame esybę vagiančių minčių šurmulyje.

Štai gelsvas it cukrinė vata dangaus kraštelis ima rausvėti. Pieniškai pilką ir murzinai drumstą debesų skydą spindulių strėlėmis perskrodžia saulė. Ateina ji kaip karalienė. Pati nepasirodo, tačiau savo šviesa nutvieskia pasaulį, pilkoje jo drobėje išsiliedama žodžiais neapsakomo gražumo potėpiais. Ir dingsta taip pat netikėtai, kaip ir atėjo.

Tai tik akimirka... Bet ji – kaip ir visas gyvenimas. Nepraleisiu jos. Nes žinoti man nepakanka. Noriu patirti, pajusti jos energiją. Susilieti su ja ir sugerti į save su visomis spalvomis.

---

[1] Sat – amžinybė, būtis; cit [čit] – sąmonė, suvokimas; ānanda – palaima, grynoji meilė (sanskr.).

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS