IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

O žinote, aš jus stebiu. Man patinka žinoti, kas kitoje ekrano pusėje. Juk rašau jums, ne tik sau. Man patinka žinoti, kas spaudžia „like“ ir „unfollow“. Analizuoju, kodėl, mąstau, kas galėjo nepatikti, kad pabėgote iš mano puslapio, ir kas užkabino, kad nusprendėte jį sekti. Suprantu, rašau visai nelinksmomis temomis. Ir nevisai linksmai. Nors norėtųsi. Visada su pavydu žiūriu į tuos, kurie moka tai daryti. Jiems ir gyvenime yra lengviau, jie moka ir į sunkumus žiūrėti su jumoru. Man taip neišeina. Išeina tik jautriai, bet ne linksmai. O žmonės nori linksmai. Mūsų gyvenimuose ir taip daug liūdesio, niūrumo, sunkumų. Norisi kažkaip tai kompensuoti – mums reikia anekdotų ir demotyvacijų, kartais net norisi pasišaipyti ar pasijuokti iš kitų. Kad kažkaip nuvytum tas blogas mintis. Suprantu. Ir man norisi juoktis ir linksmintis, bet ne visada išeina linksminti kitus. Gal ne tokia mano paskirtis. Mano tekstai nėra lengvi. Jie – ne pasilinksminimui, o darbui. Darbui su savimi...

Jau sąmoningai suvokiu, kad turiu save priimti. Lyg ir žinau, kas yra meilė sau. Bet tai nepadeda visko išspręsti. Jaučiu, kad manyje yra kažkas, kas priešinasi šiam procesui. Tai – mano pasąmonė. Akis į akį turiu susitikti su ja. Atsistoju priešais veidrodį, įsižiūriu į savo atvaizdą jame ir bandau suprasti. Žiūriu ilgai. Pamažu atvaizdas tampa man svetimas, tarsi būtų kito žmogaus. Tyrinėju jį, bandau įvertinti, ką matau. Tai veidas labai liūdno žmogaus! Aš jį jaučiu, tą liūdesį, jis sukelia manyje begalinę atjautą. Pagalvoju, kas galėjo nutikti šiam veidui, kad jis toks nusiminęs? Matau, kaip akyse ima kauptis ašaros. Jos uždengia akių obuolius skysto stiklo plėve. Pasipila klausimai. Ar šis žmogus kenčia, nes yra nemylimas? Ką tokio turėjo padaryti, kad negaliu jam atleisti? Ar apskritai įmanoma padaryti kažką, ko nebūtų įmanoma atleisti? Šią akimirką manyje tiek daug empatijos, kad tuo suabejoju. Juk mes visada skubame teisti. Pasmerkiame vieni kitus, net nežinodami visų elg...

Vystantis sąmoningumui, vis labiau plečiantis dvasinei pusei ir ego traukiantis į antrą planą, pastebime, kad nejučiomis savo pasaulėžiūros centrą perkėlėme iš galvos į širdį. Mes suprantame, koks klystantis ir klaidinantis gali būti protas, ir kokia patikima yra širdies išmintis. Pamažu pradedame gyventi širdimi. Ką tai reiškia? Tai reiškia suvokti, matyti, girdėti, užuosti, pajusti daugiau negu supranta protas, mato akys, girdi ausys, suuodžia nosis ir jaučia oda. Tai reiškia, kad tapo pasiekiama širdies išmintis, o ne proto žinojimas. Tai reiškia suprasti ne tai, kas pasakoma, o tai, kas norima pasakyti. Tai reiškia daugiau žinojimo negu neišmanymo. Daugiau teisingumo negu klaidų. Daugiau tvirtumo nei abejonės. Daugiau meilės nei baimės. Daugiau vienybės nei egoizmo. Daugiau rūpestingumo nei išnaudojimo. Daugiau tiesos negu melo. Daugiau realybės negu iliuzijų. Daugiau gerovės nei vargo. Daugiau laimės negu kančių. Gyventi širdimi, o ne protu - ...