Kaip norėčiau tai pasakyti
Jau sąmoningai suvokiu, kad turiu save priimti. Lyg ir žinau, kas yra meilė sau. Bet tai nepadeda visko išspręsti. Jaučiu, kad manyje yra kažkas, kas priešinasi šiam procesui. Tai – mano pasąmonė. Akis į akį turiu susitikti su ja.
Atsistoju priešais veidrodį, įsižiūriu į savo atvaizdą jame ir bandau suprasti. Žiūriu ilgai. Pamažu atvaizdas tampa man svetimas, tarsi būtų kito žmogaus. Tyrinėju jį, bandau įvertinti, ką matau. Tai veidas labai liūdno žmogaus! Aš jį jaučiu, tą liūdesį, jis sukelia manyje begalinę atjautą. Pagalvoju, kas galėjo nutikti šiam veidui, kad jis toks nusiminęs? Matau, kaip akyse ima kauptis ašaros. Jos uždengia akių obuolius skysto stiklo plėve. Pasipila klausimai.
Ar šis žmogus kenčia, nes yra nemylimas? Ką tokio turėjo padaryti, kad negaliu jam atleisti? Ar apskritai įmanoma padaryti kažką, ko nebūtų įmanoma atleisti? Šią akimirką manyje tiek daug empatijos, kad tuo suabejoju. Juk mes visada skubame teisti. Pasmerkiame vieni kitus, net nežinodami visų elgesio motyvų. Netgi didesnės dalies nežinodami. Ir save pasmerkiame. Ar prieš teisdami suvokiame, kas priverčia žmogų pasielgti vienaip ar kitaip? Juk tai net neįmanoma mums, paprastiems mirtingiesiems. Todėl ir sakome – tenuteisia Dievas. Bet jis juk neteisia. Jis myli. Jis supranta. Nes žino, kodėl taip pasielgėme. Netgi tada, kai patys nežinome.
Ar jis, tas į mane žiūrintis veidas, turi visą gyvenimą kentėti dėl pasirinkimų, kuriuos buvo priverstas kadaise padaryti? Kurie nuo jo net nepriklausė? Kodėl aš pasmerkiau, nuteisiau jį ir atėmiau iš jo galimybę būti mylimam, jeigu nežinau ir nesuvokiu priežasčių? Kodėl?
Nežinau, ką tokio jis padarė. Nežinau, šiame gyvenime ar praeitame. Bet pajuntu, kad pateisinti galima viską. Kad negaliu nei teisti, nei vertinti, nei smerkti. Galiu tik apgailestauti, kad dariau tai anksčiau! O tada ateina noras atsiprašyti to veido kitapusinėje realybėje, žvelgiančio į mane pilnomis dar nepradėjusių riedėti ašarų akimis. Ne tik nekaltinu, bet pati prašau atleidimo už visą begalinį skausmą, kurį suteikiau. Nemylėdama. Kaltindama. Teisdama. Smerkdama.
Vis dar žiūriu. Nesinori skirtis. Noriu patirti tą jausmą iki galo, išbūti jame iki soties. Tai susijungimas su ta savo dalimi, kurią buvau paslėpusi nuo savęs pačios.
Pamažu atvaizdas veidrodyje ima švelnėti, įgauna minkštesnius kontūrus ir tampa šviesesnis. Tik tada leidžiu sau užsimerkti. Ir pajuntu palengvėjimą.
Širdyje dar jaučiu ką tik paliestos žaizdos aitrumą. Bet jis silpsta, palikdamas po savęs malonią išeinančios įtampos vėsą.
Suprantu, kad ką tik pabendravau su savo pasąmone. Nesuvokta savo dalimi, savo dvyniu, nuo kurio visada bėgau. Kuriam neleidau egzistuoti net mintyse. Nusišluostau ašaras ir paleidžiu jį į laisvę. Tebūnie taika manyje – tarp visų atskilusių ir atsiskyrusių mano dalių.
Tebūnie...
Laikas prikelti istoriją apie šešiolikmetę mergaitę, vardu Lėja.
***
Lėja jaučiasi svetima. Nesupranta, ką veikia šioje Žemėje, kodėl ji čia. Ji tokia pasimetusi ir vieniša, kad nežino, ko griebtis. Kaip elgtis, kad pasijustų gerai.
Kad bent kiek pataisytų padėtį, bando rengtis provokuojamai, veliasi plaukus, segi trumpą sijoną. Taip tikisi patraukti žvilgsnius eidama gatve, nes dėmesys – tai galimybė sulaukti pagalbos. Dabar devintas dešimtmetis ir šiais laikais tai iššūkis, drąsu – iki šiol jos aplinkoje buvo įprasta mini sijonus segėti tik laisvo elgesio moterims. O ji juk drąsi, dirbtinai drąsi bent jau išoriškai, jei viduje tos drąsos ir nėra.
Tačiau nuo to ji nepasijunta geriau. Nors manė, kad pasijus. Viduje ji susikausčiusi, ir nuo žvilgsnių tik dar labiau gūžiasi. Bet taip yra tik viduje. Išoriškai viskas atrodo kitaip. Kuo giliausiai nugrūsdama netikusią savijautą ir nekreipdama į ją nė menkiausio dėmesio, mergina eina iškėlusi galvą su tvirtai prie veido prilipdyta įžūlia kauke, per kurią niekas nė nepastebės, kokia ji trapi ir vieniša. Ir pasimetusi. Ir trokštanti meilės. Kaukšėdama šaligatviu savo aukštakulniais, kurie taip pat padeda labiau pasitikėti savimi, ji jaučiasi vertingesnė. Taip daug geriau. O jei ne tie žvilgsniai, būtų visai pakenčiama. Nors, kita vertus, viskas juk būtent dėl jų. Dėl dėmesio, kuris galbūt galėtų iš dalies kompensuoti nesuvoktą, bet taip juntamą meilės trūkumą.
Dabar jai šešiolika. Ji stebi save veidrodyje, nes negali suprasti, graži ar negraži yra? Apsibrėžia savo figūros kontūrus didelio veidrodžio paviršiuje ir lygina juos su modelio iš žurnalo viršelio. Gerai. Viskas atitinka masiškai propaguojamą seksualumo standartą. Tik ūgis ne. Ji maža, žemesnė nei vidutinė, ir mintis apie tai priverčia ją dar labiau susitraukti. Tačiau žinojimas, kad bent jau turi gerą figūrą, suteikia šiek tiek pasitikėjimo.
Kas kita – plaukai. Tiesūs, slidūs, sukritę. Tai jie išduoda, kad ji – nevykėlė. Nors jų nėra mažai, tačiau plaukai jai niekada nepatiko. Visuomet norėjo vešlių ir ilgų garbanų. Kaip mamos. Ne, ji negali susitaikyti su tuo, tad plaukai yra tai, su kuo reikia atkakliai kovoti kasdien. Sukti, velti, kelti, šiaušti, lakuoti. Lyg tai galėtų paslėpti jos beviltiškumą. Lyg tai turėtų pakeisti ją. Ir nors sulaukia daug pastabų iš mokytojų, kad neturėtų ateiti į mokyklą taip susivėlusi, ji tik paniekinamai nusuka akis. Jie nesupranta, kad tai neįmanoma. Tai sunaikintų tapatybę, kurią ji susikūrė.
Ji dar nesupranta, kad nėra tas atvaizdas veidrodyje. Jame nepamatys savęs niekada. Pamatytų tik tada, jei nebijotų. Ir ne veidrodyje. Bet ji bijo. Bijo savęs, bijo čia būti, bijo, kad niekas jos nemylės.
Todėl ryškiai tamsiai mėlynais šešėliais pasidažo . Na, kad dar labiau pasislėptų. Paslėptų save nuo kitų ir nuo savęs. Nes kas ji tokia? Turbūt niekas. Niekas jai nepasakė, kas ji tokia, tik sakė, kokia: protinga. Lyg tai būtų savaime reiškę, kad ir pati žinos, kaip gyventi. Niekas jos neauklėjo, net tėvai. Ji auklėjo save pati, skaitydama knygas ir eksperimentuodama su savo gyvenimu. Jokių instrukcijų. Jokių vadovėlių. Jokių taisyklių. Jokių paaiškinimų. „Tu protinga – pati viską žinai.“ Taškas.
Bet ji nežino. Niekas taip ir nepasakė, ką daryti, kad sužinotų.
Be abejo, ji tai sužinos pati, tik vėliau. Daug vėliau. Tada, kai jau bus gyvenimo šauniai pamėtyta. Tik tada supras, kad galėjo to ir nebūti, jei tik būtų žinojusi...
Dabar, po tiek metų, aš norėčiau jai pasakyti (nes ji – tai aš šešiolikmetė), kad visa tai – iliuzija, spąstai. Kad ji netikėtų tuo, ką mato. Ir netgi tuo, ką žino ar mano žinanti. Viso to nėra. O jei tikrai nori sužinoti, kas yra tikra, turi žiūrėti ne į veidrodį, o į save. Į SAVE. Savo pačios gelmes.
Tačiau net jei ir galėčiau tai pasakyti, ji negalėtų suprasti. Nes tada dar buvo ne laikas. Negali gėlė išauginti žiedų, nesukrovusi pumpurėlių. Negali sąmonė nubusti, neišmiegojusi viso tam skirto laiko.
Dar aš norėčiau jai pasakyti, kad tai būtinai nutiks. Kad jai nereikia stengtis, kad tai nutiktų. Ir ji būtinai sutiks jį, kai tik bus tam pasiruošusi. Jis mylės ją ne dėl to, kokia ji yra. O tiesiog dėl to, kad yra. Todėl ji dabar privalo saugoti save ir tausoti. Auginti. Kada nors ji turės išskleisti visus gražiausius savo žiedus, o dabar tereikia maitinti ir girdyti save, reikia neleisti sau išdžiūti. Išsekti. Reikia išmokti save mylėti – tik tiek.
Ir kol tai dar nenutiko, ji vis tiek yra mylima. Besąlygiška, visapusiška, visuotine, visa matančia, visa suprantančia, globojančia, saugančia ir palaikančia meile. Kurios kol kas negali pajausti, bet tai nereiškia, kad tos meilės nėra.
Specialiai pavadinau ją kitu vardu, nes ji – mano asmenybė, kurios jau nėra. Aš ją sukūriau, aš ją ir sudaužiau – mano gyvenime ji nepasiteisino. Nepritapo. Nerado laimės. Kentėjo ir žlugo po to, kai buvo išniekinta, panaudojant smurtą, o aš nesugebėjau jai atleisti, kad buvo tokia silpna ir negalėjo tam pasipriešinti. Tada mano neapykanta jai dar labiau išaugo. Tiek, kad sugebėjau sukurti naują asmenybę, naują iliuziją, šią ilgiems laikams užkasdama giliai po žeme. Tačiau tik dėl savo suvokimo, kad asmenybė – tai nesu aš, galiu dabar apie ją kalbėti. Antraip būtų per daug skausminga.
Turiu apie ją kalbėti pati su savimi, su savo Tiesa, nes ši asmenybė – tai mano nemeilės sau pradžia. Nemeilės sau, kaip aš save tada supratau – nemeilės tokiai, kokia esu, su šiuo kūnu, gebėjimais, charakterio savybėmis, gyvenimu. Net ir tada, kai mano asmenybė pasikeitė, kai tapau „kitu žmogumi“, nemeilė niekur nedingo. Ji yra manyje. Ir aš kažkokiu būdu turiu atrasti, kaip save pamilti.
Turiu įveikti baimę, susidraugauti su savo skausmu ir išvalyti langą, pro kurį žiūriu į pasaulį.
Komentarai
Rašyti komentarą