LAIŠKAS SKAITYTOJAMS

O žinote, aš jus stebiu.

Man patinka žinoti, kas kitoje ekrano pusėje. Juk rašau jums, ne tik sau. Man patinka žinoti, kas spaudžia „like“ ir „unfollow“. Analizuoju, kodėl, mąstau, kas galėjo nepatikti, kad pabėgote iš mano puslapio, ir kas užkabino, kad nusprendėte jį sekti.

Suprantu, rašau visai nelinksmomis temomis. Ir nevisai linksmai. Nors norėtųsi. Visada su pavydu žiūriu į tuos, kurie moka tai daryti. Jiems ir gyvenime yra lengviau, jie moka ir į sunkumus žiūrėti su jumoru. Man taip neišeina. Išeina tik jautriai, bet ne linksmai. O žmonės nori linksmai. Mūsų gyvenimuose ir taip daug liūdesio, niūrumo, sunkumų. Norisi kažkaip tai kompensuoti – mums reikia anekdotų ir demotyvacijų, kartais net norisi pasišaipyti ar pasijuokti iš kitų. Kad kažkaip nuvytum tas blogas mintis.

Suprantu. Ir man norisi juoktis ir linksmintis, bet ne visada išeina linksminti kitus. Gal ne tokia mano paskirtis.

Mano tekstai nėra lengvi. Jie – ne pasilinksminimui, o darbui. Darbui su savimi. Aš rašau daug. Ir giliai. Reikia stipriai gilintis, norint tuos tekstus suvokti, juolab, kad ir man ne visada pavyksta taikliai parinkti žodžius, kurie tiksliai atspindėtų prasmę.

Bet tie, kurie gilinasi, ją pajunta. Ne protu, ne paviršiuje, ne žodžių junginiuose, o gilumoje, po žodžiais.

Skaityti reikia daug, o tai sunku mūsų laikais, kai visi pripratę vartyti tik antraštes ir paveikslėlius. Pajusti - taip pat didelis darbas, reikalaujantis susikaupimo, įsigilinimo. Atsižvelgdama į tai, aš nepaliauju stebėtis, kiek jūsų daug – norinčių dirbti, o ne tik pramogauti.

Todėl ypač vertinu tuos, kurie pasilieka – jūs esate man dėl to dar brangesni.

Ir jūs tokie mieli! Vartau jūsų profilius ir negaliu atsistebėti, kokie nuostabūs žmonės mane supa – nuoširdūs, gražūs, elegantiški, gabūs, talentingi, išsilavinę. Jūs – po visą pasaulį išsibarstę ieškotojai, muzikantai, dailininkai, fotografai, rašytojai, medikai, mokytojai ir lektoriai, jogai, senjorai, mylinčios mamos ir tėčiai, o taip pat jų vaikai (!), dukros ir sūnūs, kurie dalijasi mano postais su savo tėvais bei giminaičiais, žmonos ir vyrai, siekiantys tobulėti, ieškantys ir atrandantys. Tai jūs mane įkvepiate. Jeigu ne jūs – nebūtų ir mano dienoraščių nei knygų, nes jei ne jūs, kam gi jie būtų reikalingi?

Ačiū jums, kad esate, ir kad jūsų tiek daug. Ir ypač ačiū tiems, kurie su manimi nuo pat pradžių. Tiems, kuriuos matau nuo 2014-tų. Aš jus stebiu ir žinau, kad jūs mane - taip pat. Vertinu jūsų lojalumą - jūs nedingote net tada, kai aš buvau nustojusi rašyti. Nedariau to du metus ir maniau, kad jau niekada to nedarysiu. Nes man buvo gėda. Ne dėl to, apie ką rašiau, bet dėl to, kaip rašiau.

Prisipažinsiu, man visuomet truputį gėda pažvelgti į ankstesnę save. Bet, kaip pati rašiau viename iš knygos skyrių, yra absurdiška gėdytis to, kad nebuvai užaugęs. Mano sąmoningumas kyla berašant, profesionalumas auga tik darbo dėka ir aš supratau, kad jei nerašysiu, tai ir netobulėsiu.

Tada pastebėjau dar vieną dalyką, nustebinusį mane labai labai. Per tą laiką, kol manęs nebuvo, jūs niekur nedingote, jūs tiesiog laukėte. Ir jūsų net padaugėjo. Aš pastebėjau, kad dienoraštis yra skaitomas nuolat, net ir tada, kai jame nieko naujo netalpinau ištisus du metus. Tai privertė mane susimąstyti ir suteikė vilties, kad galbūt aš vis dėlto esu jums reikalinga. Taip pat, kaip ir jūs man.

Dabar kartais pataisau anksčiau rašytus tekstus ir pasidaro ramiau. Galite ir jūs paskaityti juos iš naujo, manau, kad jie tapo kur kas aiškesni. Bet tai, kad jūs juos skaitėte ir tada, netaisytus, tik parodo, kokie esate vertingi. Tik parodo, kad jums nėra tiek svarbu forma, kiek svarbu turinys.

Tik aš turbūt žinau apie jus daugiau negu jūs apie mane. Todėl dabar noriu tai ištaisyti.

Esu 45 metų moteris, vardu Rasa, ir jūs dabar matote mane šioje nuotraukoje. Gyvenu Kaune, turiu mylimą vyrą ir du vaikus, iš kurių vienas jau suaugęs, o jaunėlė – dvylikametė. Jie – mano didžiausi mokytojai.

Neturiu daug draugų ir artimųjų, bet visi jie - mano įkvėpimas ir paskata tobulėti. Aš tobulėju dėl jų, o jie taip pat – dėl manęs.

Šiuo metu jau metai laiko niekur nedirbu, vien tik rašau. Rašau jums „Tikrą knygą apie netikrą gyvenimą“, ir ji jau beveik baigta. Joje daug sužinosite apie mane, tiksliau, apie vidinį mano pasaulį, kaip sužinojau ją rašydama ir aš pati. Nes tik rašydama pati sau atsiskleidžiu. Ir tai stebina.

Bet rašau ją ne dėlto, kad noriu papasakoti apie save. O neee! Aš noriu, kad jūs atpažintumėte manyje save. Nes juk mes visi esame vienas, ar ne? Viskas yra viena.

Ir dar kartais „gydau nemeilę“. Nes jos labai daug aplink, ir aš ją labai gerai pažįstu. Aš ją tiesiog išstudijavau, rašydama apie save. Todėl kartais dabar galiu padėti tiems, kurie nori nuo jos pasveikti.

Esu (buvau) itin uždaro būdo. Tik rašymas padeda man išsilaisvinti iš narvelio, į kurį kartais pati save uždarau. Narvelyje saugiau. Bet ilgiau nenoriu jame būti, nes pro uždarytas narvelio duris negali patekti meilė. O jos man labai reikia. Jos reikia visiems.

Taigi, esu visiška intravertė, kaip, manau, ir dauguma iš jūsų. Nes jei jums įdomu tai, ką aš rašau, vadinasi, jūs taip pat esate labiau orientuoti į save, o ne į išorę. Tai reiškia, kad tikriausiai esate tokie pat užsidarę kaip ir aš.

Dėl to savo uždarumo man atsiskleisti jums buvo be galo sunku. Turėjau tam perlipti per save. Todėl nepykite, jei kartais lieku ne iki galo atvira, nelendu pernelyg į detales ir pasakau apie save tiek, kad atkreipčiau dėmesį į tai, kas svarbu, bet jis nenukryptų į smulkmenas.

Tai, kad būti intravertu nėra silpnybė (ką aš visuomet maniau, netgi nekęsdama savęs už tai), aš supratau pažiūrėjusi šį TED publikuotą video (yra titrai lietuvių kalba): https://www.ted.com/talks/susan_cain_the_power_of_introverts?language=lt

Pažiūrėjusi jį, taip pat supratau, kad nors ir begalo mėgdami būti vieni savo vidiniame pasaulyje, mes turime iš jo kartais išlįsti. Turime išlįsti iš savo narvelių, nes tai sveika mums patiems, tai plečia mūsų sąmonės ribas.

Dėl to mano uždarumo man gana sunkiai sekėsi bendrauti, kol nepradėjau rašyti. Tik rašydama galiu pilnai atsiverti ne tik jums, bet netgi ir sau. Kol nepradėjau to daryti, nemokėjau būti atvira ir sąžininga netgi pati su savimi.

Ir dabar man bendrauti dar yra sunku. Bet man be galo reikalingas jūsų grįžtamasis ryšys. Ir man be galo liūdna, kad to nėra.

Padėkite man. Aš noriu matyti jūsų veidus, kai skaitote mano tekstus. Noriu girdėti jūsų mintis. Pajusti širdis. Noriu atsakyti į jūsų klausimus.

Tik nenoriu ginčytis.  To aš nemėgstu. Dėl to, kad tiesa, kaip jau rašiau, kiekvienam sava, ar ne? Ir geriau palikti duris atviras kitokiai nuomonei, nei bandyti įrodyti savo. Nes kitoks požiūris gali išplėsti sąmonę, o įrodinėjimas ją tik užrakina.

Rašykite, komentuokite, dalinkitės patirtimi. Reikia patarimo? Prašom. Skauda širdį? Kreipkitės. Atradote kažką įdomaus ir vertingo? Dalinkitės, rekomenduokite. Gal aš klystu? Sakykite, pasitaisysiu. Aš juk taip pat turiu teisę ieškoti, mokytis. Ir mokausi. Daugiausiai iš savo klaidų.

Esame vieni dėl kitų.

Padėkime vieni kitiems.

Ačiū, kad skyrėte savo brangų laiką ir energiją.

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS