Pažabotas ego

- Kokia tu šiandien graži. Aš tavęs neatpažįstu. Kas daro tave tokią laimingą? - tai mano vyras klausia. Žinau, tai nuoširdu - atpažįstu, kai jis pataikauja ar tiesiog sako komplimentus. Bet šį kartą ne - pati matau savo vidinę vibraciją - šviesą, sklindančią iš vidaus, kuri ir sukuria grožį.

Mintyse pagalvoju, kad tai meilė. O kas gi daugiau? Meilė sau ir pasauliui. Bet jam to nesakau. Jam atsakau, kad tai miškas, kuriame buvome vakar. Taip paprasčiau, o ir moteriška paslaptis išlieka. Tačiau aš nemeluoju - teisingi atsakymai yra abu. Miškas taip pat yra meilė, nes jis - tai pasaulis. O aš irgi tampu mišku, jame pabuvusi. Mūsų vibracija susilieja.

Tik kuo daugiau manyje meilės, tuo man labiau į akis krenta kitų žmonių ego. Gal todėl, kad pažinusi ir sutramdžiusi savąjį, pradėjau labai gerai jį pastebėti ir kituose? O gal čia manasis ego aplaužytais ragais į juos atkišęs pirštu rodo?

Suprantu, kad čia jam nuo to geriau - juk tai ego darbas baksnoti pirštu į kito žmogaus ego. Gal ir geriau, bet man nemalonu. Ir todėl, kad susidūrusi su kitų žmonių ego jaučiuosi susitepusi, nešvari, ir todėl, kad pati turiu savąjį ego, kuris, nors ir patupdytas į narvą, vis dėlto manyje gyvena ir apie save primena - tas neišvengiama.

Reikštis aš jam neleidžiu, lygiai kaip ir stengiuosi mažiausiai reaguoti į ego apraiškas kituose. Visiškai atsiriboti negaliu, tai vis tik kažkiek mane skaudina, tačiau ir veiksmų jau nesiimu, kaip anksčiau. Leidžiu laikui ir aplinkybėms viską sutvarkyti. Išmokau, kad bet kokia kova su kitu (ar nuosavu) ego yra pasmerkta pralaimėjimui, o pasekmės bus daug skausmingesnės nei tiesiog nutylėjimas.

Tačiau anksčiau buvo kitaip. Aš karštligiškai puldavau įrodinėti savo tiesą, nesuprasdama, kad ego tiesa yra kita. Kitokia. Ir aš jos nematau, kaip ir jis nemato manosios.

Kova su ego yra beprasmė, kaip beprasmiška kovoti yra su tuo, kas neegzistuoja. Kova tik suteikia iliuzijai energijos, ją pamaitindama. Nereikia kovoti su ego. Vienintelis būdas jį nugalėti - tai ignoruoti. Nepaklusti jo valiai, o padaryti nuolankiu. Neklausyti jo, o tik savo širdies. Nes meilė - šviesa, ir ego joje sutirpsta.

Tačiau man skaudu dėl to, kad matau, kaip dėl savo ego kenčia kiti, kaip kenti tu. Ar įmanoma jiems padėti? O tau? Kol nepabudo tavo sąmonė - ne, nes tavo ego tave valdys ir bus neįmanoma prisikasti iki sielos gelmių. Bet jei prisikasčiau?

Čia viena aš esu bejėgė. Tam reikia ir palankių aplinkybių širdies atvėrimui, ir tavo sielos šauksmo, ir Dievo pagalbos. Tik tada galėčiau pasidalinti šia paslaptimi ir pasakyti tau, kad ego - tai tik iliuzija. Kad jis - tai ne tu ir niekada nebuvo tavimi.

Tai ego kaltas, kad mes visi trokštame vadovauti vieni kitiems,  tačiau nei vienas nenorime tarnauti.

Valstybė vadovauja masėms, bosas - darbuotojams. Amžinas klausimas ir amžina diskusijų tema, kas turi vadovauti šeimoje: vyras - žmonai, ar žmona - vyrui?  Vieni įsitikinę, kad vyras, nes jis stipresnis, kiti - kad žmona, nes ji išmintingesnė, ir visi absoliučiai yra neteisūs.

Laiminga šeima, visuomenė ar valstybė yra ne tada, kai žmonės vadovauja vieni kitiems, o tada - kai tarnauja. Vyrai - žmonoms, žmonos - vyrams, tėvai - vaikams, o vaikai - tėvams, vadovai - pavaldiniams, o pavaldiniai - vadovams.

Ne tada, kai vieni kitiems nurodinėja, įsakinėja ar moko, o tada, kai vieni iš kitų mokosi. Tėvai iš vaikų, o vaikai iš tėvų.

Valdžios iliuzija atsisuka ir smogia į tave vos tik tau pabandžius ja pasinaudoti. Valdžia nepasinaudosi. Tu pats turi paklusti jai. Tik tada gali ją suvaldyti - šią gaivališką, galingą, kitus priverčiančią klauptis ir nuleisti galvas jėgą. Energiją, kuriai suvaldyti įgysi galios tik pats jai nuolankiai nusilenkdamas. Nulenkdamas savo ego.

Skamba paradoksaliai. Tačiau mėginimas paimti valdžią į savo rankas pražudo daug ką. Ne tik darbe, karjeroje, bet ir santykiuose, kasdieniniame gyvenime. O kodėl, supratau tik tada, kai pati papuoliau į šios iliuzijos spąstus. Tada nutariau, kad esu pakankamai stipri tam, kad kiti man paklustų. Deja, valdžia jėga nepaimama. Na, nebent laikinai. Reikia visai nedaug, kad ji smogtų atgal. O jei ir paimama, už tai tenka sumokėti nežmonišką kainą, daug didesnę nei tai, ką suteikia valdžia.

Kartą man tas nutiko akimirksniu, nes ir aš elgiausi spontaniškai - pasidavusi puikybei. Nors niekada anksčiau to nebuvo tekę patirti, tačiau tuo metu buvau itin silpna savo dvasioje, pasiekusi jos išsekimo piką, ir matomai, tai ir padėjo mano ego išlįsti.

Nusprendusi, kad galiu pasinaudoti „savo padėtimi“, mat mano pareigos tą leido, sumaniau „parodyti valdžią“ darbininkui, neatlikusiam savo darbo. Tik tikslas mano buvo tada ne toks puikus. Nežinau, kodėl kilo tas noras - ne išspręsti kilusią dėl neatlikto darbo problemą, o pamaitinti savo ego, pasinaudojant valdžia.

O, kaip aš tada nudegiau!  Buvo labai gėda. Maža to, kažkaip turėjau rasti jėgų, kad pastatyčiau savo ego į vietą ir atitaisyčiau tai, ką jis pridirbo.

Vis gi ši klaida, nors tai ir buvo nedidelis mano kasdienybės epizodas,  akimirksniu padėjo man kai ką suvokti, ir aš dėl to jai esu be galo dėkinga.

Tai ego turi tarnauti valdžios energijai - nuolankiai, pagarbiai jai nusilenkdamas. Ego niekada nebus toks stiprus, kaip ji, kad įstengtų ją pažaboti, nes ego prigimtis materiali. O tai, kas materialu, visada yra laikina.

Tik suvaldytas ego gali paversti valdžią naudinga, o ne grėsminga ir griaunančia jėga. Nes ten, kur pasirodo šis duetas - ego valdžioje - visada lauk bėdų. Jos neišvengiamos bus visiems, ką ta valdžia palies. Ir ne tik. Labiausiai pražūtinga ji taps pačiam žmogui, siekiančiam pasinaudoti valdžia savo ego tikslams. Jis ne tik jos neišlaikys, bet dar ir sumokės už tai savimi.

Todėl išlaikyti valdžios energiją gali tik tas, kuris sugeba pažaboti savo ego. Prieš tokią stiprybę nepajėgi atlaikyti ir ji.

Nevadovaukime ir neauklėkime vieni kitų. Gyvenkime vieni dėl kitų. Nes vadovauja ir auklėja ego, o tarnauja - širdis.

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS