Vyriškumas ir moteriškumas
Esu pasiruošusi. Paleidau viską, ką savy nešiau, kad atlaisvinčiau erdvę. Juk jos reikia, kad į gyvenimą ateitų nauji dalykai. Nebus erdvės – negalėsiu priimti. Tai paprasta, kaip dukart du.
Tačiau nesu tuščia, ne... Tik, rodos, neturiu pasakyti sau nieko naujo. Manyje tvyro tyla, negirdžiu Tiesos balso. Ar man jau nekyla klausimų? Oi, ne, jų visada bus. Tik dabar atsakymas ateina kartu su klausimu, jo nereikia ieškoti. Yra tiesiog žinojimas, kuris atsiranda nežinia iš kur. Tiesa yra manyje, o ne šalia manęs. Aš pati esu Tiesa. Susidvejinimas išnyko, jį pakeitė taip ilgai laukta ramybė.
Esu ne tuščia, o... švari. Kaip ką tik išvėdintas kambarys. Išsivaliusi ir lengva, padedant Tiesai. Šią išvalytą erdvę mano širdyje užpildo begalinė meilė. Ji švelniai šildo krūtinę. Netrokštu nieko kito, tik maudytis toje šilumoje. Galiu jausti ją fiziškai. Noriu dalytis ir duoti jos visiems, nes ji neišsenkama. Kaip padaryti, kad ir kiti ją pajaustų? Atrodo, galėčiau išsinerti dėl to iš kailio. Tik ar padės?
Juk kiekvienas savyje turi savo šaltinį ir visų pirma privalo prisikasti iki jo. Nes tik tada įmanoma pajausti visą pasaulio meilę. Tik tada, kai viduje atsiranda tai, kas atsiliepia į jos vibracijas.
Ar tai susivienijusios manyje pranos efektas? Nežinau. Tikrai žinau tik tai, kad pradeda busti mano prigimtinis moteriškumas. Jį žadina meilė sau. Žinau dėl to, kad pirmąkart medituodama staiga kreipiuosi į savo moterišką, o ne vyrišką pradą. Tiksliau sakant, jis pats iškyla manyje visa savo moteriška galia. Aš jį pajuntu.
Iki šiol norėjau atsiremti į ką nors stipraus, galingo, remiančio ir saugančio, ir man reikėjo pagalbos, supratimo, atleidimo bei palaikymo, kurį radau bendraudama su savo Aukštesniuoju Aš, įgijusiu vyrišką pavidalą, o nuo šiol neriu į savo moteriškas gelmes, maudydamasi toje prigimtinėje galioje, kurią suteikė Motina Gamta. Širdis susijungia ir su moteriškos energijos centru įsčiose, ir su logika bei intelektu, o mane užlieja nepertraukiama, vientisa, vieninga stiprybė.
Manyje yra jos šaltinis. Ir šaltinis esu aš.
Šis suvokimas suteikia dar daugiau galios. Jis grąžina tai, ką buvau praradusi, gyvendama ego pasaulyje: vyro ir moters santykių šventumą. Iš fizinio lygmens jie pakyla į energinį. Nuo dabar santykiai man – ne tik fizinis, kūniškas bendravimas, bet ir apsikeitimas energijomis. Tai šventas moteriškumas ir šventas vyriškumas, susipynę kiekviename iš mūsų ir pereinantys vienam iš kito, kad papildytų mumyse tai, ko trūksta.
Esu tarsi taurė ir mokausi būti užpildyta. Mokausi priimti. Juk tokia yra Žemė – ji ima vyrišką energiją tam, kad galėtų duoti vaisius. Jei ji neprisipildys saulės, lietaus ir vėjo, bus nevaisinga.
Žemė – tai pasyvus moteriškumas. Ir aš mokausi būti tokia kaip ji. Ir mokau savo vyrą duoti, leisdama jam mane drėkinti ir šildyti iš vidaus. Nes jis – dangus, saulė ir lietus. Taip padedu jo šventam aktyviam vyriškumui, kuris pildo mano taurę tol, kol ji tampa pilna. Ir tik tada. Tik tada leidžiu iš manęs gerti – tą šventą energiją, kurios pripildė mane jis.
Suvokusi save kaip dvasinę būtybę, išmokstu taip matyti ir kitus, o Aleksandro išorinis pavidalas praranda anksčiau turėtą prasmę. Žinau, laikydama jį materialiu, visuomet turėsiu reikalų tik su jo ego, tačiau pajutusi tą nuostabų bendravimo skonį aukštesniame – energiniame – lygmenyje, suprantu, kad daugiau niekada nesutiksiu taip apsiriboti ir apriboti mūsų santykių, kad nusileisčiau bent trupučiu žemiau.
Tampa visiškai aišku, koks primityvus ir niekingas yra vyriškojo ir moteriškojo ego bendravimas. Kiek jame tarpusavio nesupratimo, neišmanymo, klaidų, intrigų, savanaudiškumo, išnaudojimo ir vertybinės painiavos, sutekančių į begalinę skausmo ir kančių jūrą, kurios paviršiuje plūduriuoja menki fizinio seksualinio pasitenkinimo trupiniai.
Noriu tai ištaisyti, tad privalau įsigilinti, kokia yra vyriškos ir moteriškos energijos prigimtis. Kokia turi būti moteris ir koks turi būti vyras, kad sukurtų harmoningus santykius?
O juk viskas labai paprasta. Teoriškai. Harmoninga pora yra tada, kai abu žmonės energiškai harmoningi: moteris – moteriška, o vyras – vyriškas, kartu jie turi priešingos energijos pradą savyje, kuris neužgožia pagrindinės energijos. Arba tada, kai jie papildo trūkstamą vienas kito energiją, padėdami vienas kitam susibalansuoti poroje. Kaip in ir jang, du idealiai prigludę pusapskritimiai, juodas ir baltas, turintys dar ir po mažą priešingos spalvos taškelį savyje. Tokia yra teisinga energijų proporcija poroje. Ir ne tik joje, bet ir kiekviename iš mūsų, nesvarbu, kas esame, vyrai ar moterys.
Juk kiekviename iš mūsų yra tiek aktyvios, karštos kaip Saulė vyriškos energijos, tiek pasyvios, ramios ir vėsios kaip Mėnuo – moteriškos. Šioji yra kūryba, vizija, ketinimas, intencija, o vyriška energija atsakinga už jos įgyvendinimą, manifestaciją, materializaciją. Kai jaučiame, mumyse aktyvi yra moteriška energija, kai galvojame – vyriška. Abi energijos veikia natūraliai ir harmoningai keisdamos viena kitą, kaip įkvėpimą keičia iškvėpimas. Mes to nejuntame ir nekontroliuojame, lygiai kaip ir širdies susitraukimų. Tačiau netrunkame pajusti, kai jos išsibalansuoja. Staiga pastebime, kad tapo sunku gyventi, nesiseka santykiai, sunku susikalbėti. Suvokiame, kad kažkas negerai, kad taip neturėtų būti, ir pradedame ieškoti priežasčių, kodėl staiga tapome nelaimingi. Taigi, kodėl?
Ogi ne savo vežime sėdime. Moters kūnas sukurtas veikti moteriškoje energijoje, o vyro – vyriškoje, ne atvirkščiai. Aktyviau, nei reikia, veikdama moteris nesukaupia energijos, o ją tik išnaudoja. Pasyviau veikdamas vyras negeneruoja energijos ir praranda tonusą, tampa nesuinteresuotas, tingus. Tai silpnina, dėl to ir tampa sunku.
Deja, taip jau būna. Gyvenimas juk ne teorija, o praktika. Ir energijos praktiškai pasiskirsto ne taip taisyklingai, kaip reikėtų. Jos išsibalansuoja, o tuomet neigiamai veikia charakterį. Kai ima vyrauti priešinga energija, moterys suvyriškėja, o vyrai sumoteriškėja. O kuo labiau nutolstame nuo savo prigimties, tuo esame silpnesni. Ir lengviau valdomi.
Mes, moterys, prarandame savo moteriškumą, kovodamos dėl išgyvenimo ir atiduodamos tam visas savo jėgas. Mus gena baimė dėl ateities ir savo vaikų. Manome, kad esame atsakingos ne tik už gyvybės atvedimą į šį pasaulį ir jos maitinimą savo energija, bet ir pačios už save. Manome, kad pačios turime pasirūpinti savimi, savo vaikais ir vyrais, taigi, nepaliekame jokių šansų jiems pasirūpinti mumis. Norime būti nepriklausomos ir savarankiškos, nes kitaip nepopuliaru, nemadinga, gėdinga ir nešiuolaikiška. Kitaip esame bevertės šlapios vištos. Kai moteriška energija šitaip nužeminama ir nuvertinama, mumyse perdėtai ima reikštis vyriška – aktyvi – energija, kuri išeikvoja, ištuština energinius resursus ir mes liekame tuščios, silpnos, ligotos ir nelaimingos.
Kodėl tai vyksta? Dėl vertybių supainiojimo. Gal netyčia, o gal ir specialiai šiais laikais moteris ir vyras sulyginami ir suvienodinami, tarsi skirtumų tarp jų nebūtų, iškraipant tai, ką sukūrė gamta. Taip, mes esame lygūs ir vienodai verti, bet ne vienodi. Esame sukurti papildyti vienas kitą, o ne dubliuoti. Tačiau programavimas, perduodamas iš kartos į kartą, visuomenės normos ir standartai, nuolat kartojami tie patys elgesio modeliai įsirašo kolektyvinėje pasąmonėje, kuri formuoja automatinius veiksmus. Net nesusimąstome, kodėl taip elgiamės. O gal tiesiog pamirštame, kuo būti esame sukurti, ir sugalvojame, kad panorėję galime tai pakeisti. Nepriimame savęs ir imame kovoti su savimi ir gamta. O gal paprasčiausiai mums trūksta žinių. Taip energijos ir išsibalansuoja. Dėl to moterys tampa vyriškos, o šalia stiprių, vyriškų moterų, kurios „viską gali pačios“, vyrai praranda vyriškumą. Jis tampa nereikalingas, praranda vertę. Tik ar mums, moterims, nuo to ne blogiau?..
Papasakosiu vieną istoriją...
(tęsinys knygoje)
Komentarai
Rašyti komentarą