Išduoti save

Kartais vaizduojame esantys geresni negu esame.

Kartais būname ne tokie ir geri, kokie manome.

O kartais ne tokie ir blogi, kaip atrodo.

Nesame nei angelai, nei demonai. Tik žmonės.

Ir prigimtis mūsų nei gera, nei bloga.

Tik tokia, kokia turi būti.

Esame tam, kad patirtume.

Tiek gėrį, tiek blogį.

Nes vieno nėra be kito.

Ir tu.

Gali būti, koks tiktai nori.

Geras. Blogas.

Protingas ar kvailas.

Narsus ar bailys.

Bet nebūk tuo, kuo nesi.

Nes išduoti save -

Tai yra nuodėmė.

Pati didžiausia.

Tai pats didžiausias nusikaltimas.

Nusikaltimas sielai.

Tiek kartų tai dariau, kad gerai žinau, ką tai reiškia. Tačiau kol kas dar tik mokausi neišduoti savęs. Žinau tik, kaip atidžiai, dėmesingai turiu klausytis savo vidinio balso, tokio tylaus, kad bet koks išorinis virpesys jį lengvai užgožia. Šio triukšmo neišvengsi, net ir užsidaręs į pačią gūdžiausią olą aukštai kalnuose, nes jis - galvoje. Jis daug garsesnis už niekaip nebaigiantį gręžti sienos kaimyną ar paryčiais, jau beveik bundant,  įkyriai prie ausies zvimbiančią musę, nes šios galiausiai tavo ausys prisitaiko negirdėti. Bet tos mintys - su jomis daug sunkiau. Kiek valios reikia, kiek susikaupimo - tai įmanoma tik nuolatinių treniruočių pagalba. Dažniausiai kiti to net nebando. Bet tik ne aš.

Aš jau žinau, koks saldus yra netrikdomos būties skonis. Tai palaima, neprilygstanti jokiam žemiškam džiaugsmui. Kartą paragavęs jos, supranti, kad jokių pastangų negaila tam, kad galėtum patirti ją vėl.

Ir štai ši būsena - tai ji gali padėti tada, kai reikia išgirsti save. Ne savo mintis, o savo širdies balsą. Mintys rėkia, o širdis - šnabžda. Todėl jos kitaip neišgirsi, todėl vėl išduosi save, eilinį kartą, kaip ir visados iki šiol.

Išduoti save - tai pats didžiausias nusikaltimas. Tai nusikaltimas sielai. Dievui. Nes ji - dalelė Jo, kaip vandens lašas yra dalimi vandenyno.

Ar tau taip pat kaip ir man kartais norisi pabėgti nuo minčių? Nuo svetimų lūkesčių? Nuo situacijų, kurios tarsi diktuoja, kaip turėtum elgtis? Ar tu taip pat kartais jauti, kad galva plyšta ir tu nebetelpi savyje? Nesustojantys vidiniai monologai, variantai ir scenarijai kaitina ir sprogdina tave iš vidaus, nesinori nieko, tik panirti į tylą, išsiplauti save viduje stipraus dušo srove ir išlipti iš jo jau kitu - švariu, gaiviu, nusiplovusiu visą kankinančią išdavikišką praeitį. Vandenyje paliekančiu visus kartus, kai teko save išduoti. Kai teko prievarta nutildyti tą, nors ir tylų, bet vis dėlto girdimą šnabždesį, kuris taip nepatogiai tau liepė elgtis kitaip.

Bet tuomet tu nusprendei, kad reikia būtent taip - ir padarei nuodėmę, išduodamas save. Savo tylųjį balsą. Nors jis vienintelis yra tiesa. Tu leidai savo mintims nustumti jį, ir dabar jos karaliauja tavyje, neleisdamos tau pailsėti.

Kodėl? Kodėl jų nesustabdai? Juk tu tai gali, kaip ir aš. Nekovodamas su jomis, leisdamas joms egzistuoti, tačiau nevaldomas jų ir neleisdamas vadovauti. Ramiai ir dėmesingai klausydamas savo širdies balso, kuris pats susitvarkys su visomis tavo mintimis, kai ką išvalydamas, o kai ką surūšiuodamas, sudėliodamas į lentynas ir palikdamas kaip blankų, bet dar reikalingą nuodėmės prisiminimą.

Kad daugiau neišduotum savęs.

(tęsinys knygoje)

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS