Išduoti save
Kartais
vaizduojame esantys geresni negu esame.
Kartais
būname ne tokie ir geri, kokie manome.
O kartais ne
tokie ir blogi, kaip atrodo.
Nesame nei
angelai, nei demonai. Tik žmonės.
Ir prigimtis
mūsų nei gera, nei bloga.
Tik tokia,
kokia turi būti.
Esame tam,
kad patirtume.
Tiek gėrį,
tiek blogį.
Nes vieno
nėra be kito.
Ir tu.
Gali būti,
koks tiktai nori.
Geras.
Blogas.
Protingas ar
kvailas.
Narsus ar
bailys.
Bet nebūk
tuo, kuo nesi.
Nes išduoti
save -
Tai yra
nuodėmė.
Pati
didžiausia.
Tai pats didžiausias nusikaltimas.
Nusikaltimas
sielai.
Tiek kartų tai dariau, kad gerai žinau, ką tai
reiškia. Tačiau kol kas dar tik mokausi neišduoti savęs. Žinau tik, kaip
atidžiai, dėmesingai turiu klausytis savo vidinio balso, tokio tylaus, kad bet
koks išorinis virpesys jį lengvai užgožia. Šio triukšmo neišvengsi, net ir
užsidaręs į pačią gūdžiausią olą aukštai kalnuose, nes jis - galvoje. Jis daug
garsesnis už niekaip nebaigiantį gręžti sienos kaimyną ar paryčiais, jau beveik
bundant, įkyriai prie ausies zvimbiančią
musę, nes šios galiausiai tavo ausys prisitaiko negirdėti. Bet tos mintys - su
jomis daug sunkiau. Kiek valios reikia, kiek susikaupimo - tai įmanoma tik
nuolatinių treniruočių pagalba. Dažniausiai kiti to net nebando. Bet tik ne aš.
Aš jau žinau, koks saldus yra netrikdomos būties
skonis. Tai palaima, neprilygstanti jokiam žemiškam džiaugsmui. Kartą paragavęs
jos, supranti, kad jokių pastangų negaila tam, kad galėtum patirti ją vėl.
Ir štai ši būsena - tai ji gali padėti tada, kai
reikia išgirsti save. Ne savo mintis, o savo širdies balsą. Mintys rėkia, o
širdis - šnabžda. Todėl jos kitaip neišgirsi, todėl vėl išduosi save, eilinį
kartą, kaip ir visados iki šiol.
Išduoti save - tai pats didžiausias nusikaltimas.
Tai nusikaltimas sielai. Dievui. Nes ji - dalelė Jo, kaip vandens lašas yra
dalimi vandenyno.
Ar tau taip pat kaip ir man kartais norisi pabėgti
nuo minčių? Nuo svetimų lūkesčių? Nuo situacijų, kurios tarsi diktuoja, kaip
turėtum elgtis? Ar tu taip pat kartais jauti, kad galva plyšta ir tu nebetelpi
savyje? Nesustojantys vidiniai monologai, variantai ir scenarijai kaitina ir
sprogdina tave iš vidaus, nesinori nieko, tik panirti į tylą, išsiplauti save
viduje stipraus dušo srove ir išlipti iš jo jau kitu - švariu, gaiviu,
nusiplovusiu visą kankinančią išdavikišką praeitį. Vandenyje paliekančiu visus
kartus, kai teko save išduoti. Kai teko prievarta nutildyti tą, nors ir tylų,
bet vis dėlto girdimą šnabždesį, kuris taip nepatogiai tau liepė elgtis kitaip.
Bet tuomet tu nusprendei, kad reikia būtent taip -
ir padarei nuodėmę, išduodamas save. Savo tylųjį balsą. Nors jis vienintelis
yra tiesa. Tu leidai savo mintims nustumti jį, ir dabar jos karaliauja tavyje,
neleisdamos tau pailsėti.
Kodėl? Kodėl jų nesustabdai? Juk tu tai gali, kaip
ir aš. Nekovodamas su jomis, leisdamas joms egzistuoti, tačiau nevaldomas jų ir
neleisdamas vadovauti. Ramiai ir dėmesingai klausydamas savo širdies balso,
kuris pats susitvarkys su visomis tavo mintimis, kai ką išvalydamas, o kai ką surūšiuodamas,
sudėliodamas į lentynas ir palikdamas kaip blankų, bet dar reikalingą nuodėmės
prisiminimą.
Kad daugiau neišduotum savęs.
(tęsinys knygoje)
SKAITYTI DAUGIAU: TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS
(tęsinys knygoje)
SKAITYTI DAUGIAU: TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS
Komentarai
Rašyti komentarą