IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Atėjo laikas keistis.

O gal mes visą laiką ir keičiamės, tik nepastebim? Staiga pajuntame, kad marškinių rankovės per trumpos, o kelnės iki blauzdų. Pamatome, kad užaugome tik tada, kai išaugame rūbus. Taip išaugame ir pavadinimus. Staiga suprantame, kad tobulėti nereikia. Reikia džiaugtis gyvenimu.

Tai reiškia – gyventi.

Tai reiškia – mylėti.

Besivaikydamas tobulumo, protas galiausiai pavargsta. O tada nurimęs supranta, kad tai jis pats ir sukūrė tobulumo idėją. Tačiau dvasioje tobulėti nėra kur. Ji visada tobula. Tik pamiršta.

Jos nereikia tobulinti. Ją reikia prisiminti. O prisiminus subliūkšta ir visa dvasinio tobulėjimo idėja.

Tik kol neprisimenam dvasios, mumyse karaliauja protas.

Būk protingas, užsidėk kepurę, kasdien primena mama. Esi protinga, pati žinosi, ką daryti, atšauna tėtis. Pažymius už protingumą rašo mokytojai. Diplomus duoda universitetai. Gerą atlyginimą – darbdaviai.

Būti protingu apsimoka. Viską apskaičiuoji, niekada neprašauni pro šalį. Beveik niekada. Išskyrus tuos atvejus, kai išduodi save. Nes turi elgtis protingai.  Taip tau įkalta į galvą. Taip esi išmokytas.

O tada sėdi ofise be lango, nors mielu noru obliuotum medį savo namo kieme. Net širdis uždainuoja, prisiminus tą jausmą. Sauso medžio kvapas, ištryškusių sakų lipnumas, švelnus glotnumas, kurį net dabar jauti mintyse braukdamas nušlifuotą lentą ranka. Bet negali sau to leisti. Nes tai neapsimoka. Tikriausiai niekas tau už tai nesumokės. Ar sumokės? Nežinai. Bet negali rizikuoti. Tai neprotinga.

Arba pasistiebusi ant pirštų galų stovi prie puodų, gamindama jau šeštą patiekalą šiandien amžinai alkanoms burnoms. Ir tik apdulkėjusiam ir beveik užmirštam sielos kamputyje dar rusena vos gyvas prisiminimas apie baleto pamokas. Ir tas jausmas. Tas džiaugsmas širdy. Ta pilnatvė ir pasitenkinimas. Kai tu leidai jai šokti.  O dabar neleidi! Nes negali. Juk nesi išprotėjus, kad viską mestum ir staiga imtum šokti.

O kas, jeigu leistum?

Tiek kartų išdavei savo širdį, kad jei kartą išduosi protą, gal jis net nepastebės?

Gal jau atėjo laikas nuimti jam karūną?

Visą laiką žavėjausi žmonėmis, kurie leidžia sau nebūti protingais. Nusiauti batus ir eiti basomis purvina miesto centro gatve. Uždainuoti visu balsu viduryje gamybinio cecho. Ne į natą, bet iš širdies. Sušokti beprotišką šokį prekybos centre. Taip, tarsi niekas nemato.

Aš irgi noriu taip pabandyti. Tiesą sakant, kurį laiką jau tą ir darau. Ir ką gi... Man visai neblogai sekasi. Galiu pasakyti kaip paslaptį:

Aš. Atgavau. Gyvenimo. Džiaugsmą!

Tik niekam nesakyk! Bet gali pabandyti ir tu. Tik …

Ar išdrįsi išprotėti?

P.S. Dvasinio tobulėjimo blogas "Aukštyn" keičia pavadinimą į "Išdrįsk išprotėti". Linkiu malonaus skaitymo!