Už tai tu manęs neapkęsi

Jeigu kenti, žinok - esi iliuziniame pasaulyje. Kentėsi, kol jo nesugriausi. O jei tam pasiryši, pasiruošk kentėt dar labiau, nes jam griūvant skaudės. Perženk per skausmą ir kurk savo pasaulį iš naujo. Tik šį kartą – tikrą.

 ***

Padėk man nubusti, sakai. Nenoriu kentėti. Ir aš sutinku. Argi galėčiau atsisakyti, kai tavo akys maldaujančiai prašo? Tai neįmanoma. Nors ir žinau, kad už tai sumokėsiu.  

Tik įspėju: skaudės. Už tai tu manęs neapkęsi. Keiksi, kad paklausei, tada gailėsies ir vėl keiksi, kol... nusisuksi, ir aš prarasiu tave.

Tu bandysi viską pamiršti. Sugrįžt atgal į iliuziją. Bet tau nepavyks. Jau neįmanoma ištrinti to, ką patyrei. Kraujuosi tol, kol pagaliau ryšies stotis ant kojų. Pats. Nes atgimti aš negaliu tau padėti. Galiu padėti tik sunaikinti tai, kas tave laikė iliuzijų pasaulyje. Galiu tik sugriauti. Ir tada man sakysi: tu kalta, nes man skauda.

O jei būtum žinojęs anksčiau? Ar vis tiek būtum prašęs? Aš juk įspėjau. Sakiau: kai dūžta iliuzijos – skauda. Daug labiau nei tada, kai jomis gyveni: tada tu kenti, bet tai dar pakenčiama. O sudaužius iliuzijas, dūžta visas pasaulis, kuriuo tu tikėjai. Kuriame gyvenai. Turi numirti, kad prisikeltum gyventi iš tikro. Ar galėsi pakelt nuosavą mirtį?

Tu sutikai. Bet tada, kai prašei pažadint, net įsivaizduot negalėjai, kad taip skaudės. O dabar jau žinai. Tik ar prašytum vėl, jei galėtum sugrįžti į praeitį?

Gali vėl užmigti. Sukurti naują iliuziją. Tai visada įmanoma. Ir atrodo, kad kančia jau mažesnė. Kad jau sveiksti, kad gyja širdis. Bet tai netiesa. Tiesa yra ta, kad esant iliuzijoje skauda mažiau, negu jai sugriuvus. Tačiau griovimas - vienintelis kelias į laisvę.