Pažadink, jeigu prisnūsiu
Kai pradėjau domėtis dvasiniais dalykais, sąmoningumu, pabudimas atrodė kaip tikslas ir pabaiga. Siekiamybė.
Ir dar atrodė kaip kažkokia mistika, apie kurią paslaptingai kalbama tam tikruose „dvasiniuose ratuose“.
Nors iš tikrųjų tai - nei mistika, nei paslaptis. Pabusti reiškia nustoti gyventi automatiniu režimu. Taip, kaip esi įpratęs, kaip diktuoja automatinės reakcijos ir ego. Ir įjungti sąmonę. Pradėti rinktis, kaip nori gyventi, o ne kaip verčia pasąmoninės programos.
Tik va pats pabudimas nėra nei tikslas, nei pabaiga, o tik kelionės pradžia. Ilgos kelionės, kuri tęsis visą likusį gyvenimą.
Pradžia, nes tik pabudus sąmonei pradėjau matyti, kiek turiu darbo! Kiek vidinių stalčių reikės sutvarkyti. Peržiūrėti, iš naujo išgyventi kiekvieną pasąmonėje užstrigusią ir norinčią ištrūkti į laisvę emociją, išgyvenimą, patyrimą. Apšviesti tai sąmoningumo šviesa. Įvertinti sąmoningomis akimis, o ne aptemdytoms skausmo, kaltės, gėdos, baimės, nusivylimo. Ir tai – tik perėjimo į sąmoningą gyvenimą vienas iš etapų, kurį galima pavadinti „koridoriumi“. O dar tas periodiškas „nukritimas“. Grįžimas į saldų iliuzinį letargą. Net nepajunti, kaip užliūliuoja, ir tu vėl žiurkės rate. Nors visus dantis galėtum atiduoti, kad esi pabudęs.
Deja, deja... Iliuzija.
Štai kodėl nepakanka atmerkti akis ir nuplėšti iliuzijos šydą.
Reikia dar ir išlikti pabudusiu, reiškia – sąmoningu, o tai ir yra sunkiausia.
Kiekviena sąmoningumo praradimo sekundė reiškia ne ką kitą, o tik grįžimą į sapnų karalystę. Gerai, jei šalia yra kas nors, kas pažadina. O jeigu ne? Belieka laukti, kol vėl pažadins gyvenimas.
Nemiegokim. Per didelė prabanga jau. Ir neleiskim miegoti vieni kitiems. Tik nežibinkim žibintuvėliais miegantiems į akis. Nes taip galime gauti atbula ranka per nosį. Pakaks ir švelnaus priminimo, pajudinimo už alkūnės.
Kas jau buvo pabudęs ir nenori miegoti – supras. O kas nenori keltis, tam ir žibintuvėlis nebepadės.
Komentarai
Rašyti komentarą