Viskas apie asmenybės transformaciją

 

❓Kas tai yra asmenybės transformacija ir kokiu būdu ji įvyksta

💡Asmenybės transformacija - tai sąlygoto “aš” išlaisvinimas iš sąlygotumo. Iš ribojančių įsitikinimų, programų ir elgesio modelių, kurie susiformavo, veikiant tiems įsitikinimams ir programoms. 

Kitaip tariant, tai sąlygoto (netikro) “aš” tapimas nesąlygotu (tikruoju). 

Kai nustojame save tapatinti su asmenybe ir išplečiame savo suvokimą “kas aš esu” nuo fizinio (“aš esu šitas fizinis kūnas”) iki dvasinio lygmens. Tada aš jau nesu fizinis kūnas ir asmenybė. Aš esu daugiamatė esybė - siela ir dvasia - veikianti PER fizinį kūną ir asmenybę materialioje plotmėje. 

Šis perėjimas arba suvokimo pasikeitimas vyksta aktyvuotos aukštesnės sąmonės (ne asmenybės sąmonės) pagalba. Nes asmenybė niekur pati savęs nuvesti negali ir pati niekur negali pereiti. Ją gali nuvesti tik tai dvasia. Tik aukštesnieji aspektai. 

📚“Ego negali pažinti pats savęs. Norint pamatyti/pažinti savąjį ego, jis turi tapti objektu, o ne subjektu.“ Tik matydami savo ego mes galime suprasti, kad jis - tai nesu aš. /“Tikra knyga”/

Tai reiškia, kad norėdami pažinti TIKRĄ save, savo nesąlygotą “aš”, mes turime PAKILTI virš savo ego. Turime pradėti matyti jį iš aukščiau. Iš viršaus. Arba matyti “save” (savo asmenybę) iš šono, kaip dažnai sakoma liaudyje. 

Nesitapatinant su tuo, ką matai. Nes susitapatinus visos asmenybės savybės yra priskiriamos sau ir jas matyti tampa pernelyg skausminga. Tuomet kyla didžiulis tos pačios ego sistemos pasipriešinimas. Suveikia saugikliai. Ir ji pati (pati asmenybė)  uždaro visus kelius sau į laisvę. Iš sąlygoto aš į nesąlygotą. 

Deidentifikacija (atsitapatinimas) nuo asmenybės padeda suvokti, jog tai NE MANO savybės. O mano asmenybės savybės. Ir aš jas galiu keisti. 

Tokiu būdu asmenybės programos, elgesio modeliai, baimės, puikybės, gėdos, kaltė transformuojami į priėmimą. Ir meilę.

Meilę sau, savo žmogui (t.y. asmenybei, per kurią veikiu čia Žemės planetos materialioje plotmėje). O asmenybė tampa laisva nuo ego sistemos.

…

❗️SAVĘS pakeisti neįmanoma. Juk sakoma - kuprotą tik grabas ištiesins. Tačiau tai, kas yra ne tu, o tau tik priklauso (pvz. asmenybė), galima keisti lengvai. Nes neskauda. 

🌟 Kviečiu į asmenybės išlaisvinimo (transformavimo) sesijas. Jose aktyvuojame aukštesniąją sąmonę ir pamatome savo asmenybės įsitikinimus bei programas, apšviesdami jas galingu prožektoriumi. 

Tam, kad galėtume jas pakeisti.

*******************

❓ Kada REIKALINGA asmenybės transformacija

💡 Jeigu bent į vieną iš šių punktų atsakome “taip”:

- Nėra gyvenimo džiaugsmo

- Gyvenu ne savo gyvenimą, nes jis per daug nuobodus

- Niekas nedžiugina ir netenkina

- Gyvenimas atrodo tarsi nesibaigianti kančia

- Nesibaigia pretenzijos, nes viskas negerai

- Nuolat lipu ant to paties grėblio. Aplinkybės (dekoracijos) keičiasi, įvykių scenarijus - ne

- Kyla didžiulis noras pakeisti kitus

- Dėl savo vargų kaltiname pasaulį (pasaulis yra priešiškas ir nesaugus)

- Neteisybės jausmas (pasaulis yra neteisingas, jame tiek daug blogio)

- Kyla noras viskam priešintis ir kovoti

- Viduje tuštuma ir jos niekas iš išorės neužpildo

- Nėra jėgų. Nuolatinis resursų (energijos) trūkumas, tame tarpe ir finansinių resursų

- Arba tam, kad būtų finansų, tenka aukoti save kitose srityse - sveikatos, savęs realizacijos, kūrybos, santykių t.t.

- Tenka versti save ką nors daryti - eiti į darbą, tvarkytis, atlikti būtinus buitinius darbus. 

- Gyvenimas “iš reikia”, o ne iš noriu

- Nevyksta kūryba

- Tenka spausti save, susimažinti, aukotis, nuolatinis trūkumo jausmas. VISKO trūkumo - laimės, pinigų, sveikatos, poilsio, meilės, dėmesio ir tt. 

- Ir paskutinis, tačiau svarbiausias - nėra ramybės ir norisi jos labiau už viską pasaulyje

O taip pat:

- Manome, kad visa tai gali suteikt kažkas kitas, bet ne mes patys sau. 

- Dėmesio fokusas ne į save, o į kitus. 

- Atsakomybės už save nepriėmimas.

********************

❓Kokie požymiai sako, kad atėjo laikas transformacijai

💡Kenčiame tol, kol GALIM kentėti. Tai yra PASIRINKIMAS. Ir jis ateina iš vidaus. Ne iš smalsumo, ne iš galvos (proto), ne iš lūkesčių ir tikėjimosi, kad kažkas kitas mane pakeis. 

Taigi, du esminiai požymiai, kad asmenybė subrendo pokyčiui:

1️⃣ Jausmas, kad daugiau kentėti nebegaliu. Ir nenoriu. 

2️⃣ Pasiryžimas, aktyvuotas valios centras - esu pasiruošęs padaryti VISKĄ, kad tik išeičiau iš tos kančios

❓Ką daryti, jeigu subrendau? 

💡Ieškoti, kas gali padėti. Nes pačiam padaryti tai be galo sunku. Programos, inkaruojančios sąmonę kančioje, yra aklojoje zonoje ir pamatyti jas pačiam reikia pakankamai išvystyto sąmoningumo. 

Deja, kenčianti asmenybė jo dar neturi. Dėl to ji ir yra kenčianti, o ne laisva.

**************

❓Kas tai yra sudvasintas (transformuotas) protas (arba transformuota asmenybė)?

💡Tai asmenybės protas, sujungtas (susiliejęs) su sielos substancija. Tai protas, kuris ne vadovauja, o leidžiasi būti vedamas sielos. Kuris ne kontroliuoja, o pasitiki aukštesne jėga (daugiamate esybe, kurią sudaro aukštesnieji, o ne materialūs/fiziniai aspektai).

Asmenybės protas turi žinių. Jis yra žinių kaupikas. Bet šios žinios yra negyvos, kol jų nesudvasiname. Kol neperleidžiame per save (per savo dvasią). Kol jų neišjaučiame. Tik išjautę ir perleidę per save galim suvokti.

❓Kaip suprasti, ar veda protas (asmenybė)  ar aukštesnė jėga. Žemesnieji aspektai ar aukštesni?

💡Atsakyti sau į klausimą - iš baimės ar iš meilės veikiu. Kiekviename savo žingsnyje. Gyvenu tam, kad gyvenčiau, ar kad išgyvenčiau?

❓Kaip sudvasinti protą?

💡Asmenybės protą sudvasina mūsų branduolio aktyvacija. Ta pati daugeliui jau girdėta energobranduolinė sintezė (dviejų pradų - pliuso ir minuso, vyriškos ir moteriškos energijos) susijungimas. Kada dvasia jungiasi su siela, tada ir tampa pasiekiama aukštesnė išmintis. Tai ir yra sudvasintas protas.

Kol veikiam iš baimės, tol ši išmintis mums nėra pasiekiama. Veikimas iš baimės reiškia, kad gyvenimui vadovauja asmenybė. Asmenybės protas. O aukštesnė išmintis yra širdyje. Tik per ją pasiekiama Monados patirtis, apjungianti visus kraštutinumus į vienį. Monados patirtis - tai energoinformacija apie visų mūsų visų gyvenimų patirtis, ir ne tik dualiuose pasauliuose. Tai matymas savęs (savo asmenybės) iš “viršaus”. 

❓Kada vyksta energobranduolinė sintezė?

💡Kada dėmesio fokusą iš išorės nukreipiame į save. Į savo vidų. Kad ir kaip ta išorė būtų įdomi asmenybės protui ir kad ir kaip jis į ją kabintųsi. 

Viskas, kas yra išorėje - tai arba žaislai, arba trigeriai protui. Kabliai, kurie ir laiko jį iliuzinėje (holografinėje) realybėje arba sapne.

Toliau pacituosiu eteryje aptiktą tekstą, kuris puikiai papildo šią temą, tad tiesiog pasinaudosime juo:

„Išmintis yra sąmonės būsena, o ne proto nuostata. Išmintis yra ta būties būsena, kurioje individas atsiduria, kai realizacija nuspalvina ir pakeičia visas nuostatas ir nuomones. Išmintingas žmogus yra tas, kuris patyrė išmintį.

Išmintis šia prasme yra mistinė patirtis.“

 ~ Manly Hall

Manly Hall citata kalba apie išminties, kaip sąmonės būsenos, o ne vien požiūrio ar nuomonės, supratimą. Hall teiginys leidžia manyti, kad išmintis nėra kažkas, ką galima įgyti per intelektualinius siekius ar protinį pasiruošimą, o tai yra gilus suvokimas, kylantis iš gilesnio sąmoningumo lygmens.

Pagrindinė frazė „Išmintis yra sąmonės būsena“ pabrėžia mintį, kad išmintis nėra intelektuali ar racionali konstrukcija, o veikiau esminis žmogaus būties aspektas. Hall pabrėžia, kad išmintis yra „Būties būsena“, kuri peržengia vien protines nuostatas ar nuomones ir yra tiesioginė pasaulio patirtis.

Išminties kaip „mistinės patirties“ koncepcija yra ypač intriguojanti, nes ji reiškia, kad išmintis nėra kažkas, ką galima įvardinti ar racionalizuoti, o veikiau tai tiesioginis ir intuityvus žinojimas. Hallo teiginys, kad „išmintingas žmogus yra tas, kuris patyrė išmintį“, leidžia manyti, kad išmintis nėra kažkas, ką galima įgyti išorinėmis priemonėmis, o yra tiesioginis žmogaus vidinės patirties rezultatas.

***********

❓ Ar ėjimas į save reiškia užsidarymą, atsiribojimą nuo žmonių ir aplinkos, nuo išorės. Kartais norisi nuo visko pabėgti, atsiriboti, užsidaryti, nes viskas erzina, norisi visus keisti, taisyti. 

💡Kuomet veikiame iš proto, atrodo, kad taip ir yra - kad galiu būti tik arba ten, arba ten - arba išorėje, arba viduje. 

Jeigu esu aktyvus išoriniame gyvenime, turiu daug veiklos, daug bendrauju, tai negaliu būti savyje. Jeigu einu į save, turiu atsiskirti nuo visų, nes jie nukreipia mano dėmesio fokusą. 

❓Kodėl taip atrodo? 

💡Nes protas veikia linijiniu būdu. Asmenybės sąmonė - tai arba/arba sąmonė. Protas nesuvokia ir neapima to, kad viskas gali būti vienu metu. Kad vienu metu galime būti ir savyje (viduje), ir išorėje. Bandant tai suvokti protu, jis užlūžta. 

❗️Nes tai galima tik pajausti. “IR” sąmonė (ir išorėje, ir viduje tuo pat metu, daugiamatis suvokimas) yra jutiminė sąmonė. TAI NE PROTAS. 

Taigi, pasižiūrėkime, kas tai yra atsiskyrimas, užsidarymas, pabėgimas nuo aplinkos į save? 

O tai ir yra dualumas, atskirtis. Kada užsidarome, įvyksta dalijimas - aš ir kiti. Aš ir pasaulis. Išorė ir vidus. 

Aš atsiskiriu nuo likusio pasaulio ir einu į save - aš save atitveriu, uždarau. Esu “aš pats”, atskirai. Tai uždara sistema.

*********

❓Pasižiūrėkime detaliau, kas yra tas “aš pats”

💡“Aš pats” - tai atskirties programa. Ego programa. Tai - puikybė. 

Kai žmogui atrodo, kad viską gali “jis pats”, jis atriboja save, atskiria nuo kitų žmonių, nuo visatos, ir netgi nuo dvasios. Atsiranda “aš ir pasaulis”,  “aš ir “kiti”.  O dvasios išvis nėra, jis jos nemato, negirdi, nejaučia ir nesuvokia. Jis mano, kad yra fizinis, materialus. Kad jis yra fizinis kūnas ir protas. Tik tai, ką jis gali matyti ir apčiuopt.

Tai dualumas. Duali sąmonė, kuriai galioja dualaus (matricinio) pasaulio dėsniai. Kančios dėsniai. Tokiu būdu “aš pats” programa žmogų įkalina iliuziniame kančios pasaulyje arba iliuzinėje atskirtyje. 

❗️Nes atskirtis nuo savo sielos bei dvasios ir yra kančia.

************

❓Kas tai yra “aš pats” iliuzija

💡“Aš pats” yra asmenybės iliuzija, kai asmenybė mano, kad nuo jos kažkas priklauso, kad ji kažką kontroliuoja, kad ji sprendžia ar daro pasirinkimus. Kad ji “kažką gali”. 

Iš tiesų nuo mūsų, kaip asmenybių, nepriklauso niekas. Mes nieko nesprendžiame ir net negalime rinktis. Mes neturime JOKIO pasirinkimo. Viskas yra nuspręsta iš aukščiau. 

“Aš” arba asmenybė šioje 3D plotmėje (materialiame pasaulyje, Žemėje) yra totaliai, 100 procentų valdoma. Sprendimus priima ne asmenybės sąmonė, o pasąmonė, kurią valdo programos, traumos ir lūžio taškai, nukreipiantys asmenybę į tam tikras laiko juostas - dirbtinai sukurtas realybes. Galimybė rinktis ar kažką spręsti yra ne čia. Ji aukščiau. 

Taigi, kad galėtų sąmoningai rinktis ar spręsti, asmenybė turi pakilti pati virš savęs. Turi tapti laisva. Nesąlygota. Tai yra išeiti už matricos rėmų. 

❗️O pati pakilt virš savęs negali. Aukščiau savo bambos pati negali iššokt. Ir išeiti iš jokios matricos rėmų negali. Nes ji yra matricos sukurta. Štai ir visa “aš pats” iliuzija. 

🌟“Aš pats” pasaulis yra uždaras pasaulis. Uždara sistema. Tokiame pasaulyje mes esam labai riboti. Mes esame įkalinti savo įsitikinimų, nuostatų ir programų narvelyje.

O uždara sistema - tai matricos spąstai. Nes matricos tikslas ir yra - dalinti. Uždaryti. Atskirti. Nes tik uždarytu, atskirtu ir apribotu galima manipuliuot (senas geras matricinis principas “skaldyk ir valdyk”)

Taigi, “aš pats” yra uždara sistema, kuri užkonservuoja pati save. Kuri nesiplečia ir nekinta. Nes plėstis mes galime tik būdami atviri ir integruodami vieni kitus, o ne būdami atskirai ir atsiribodami vieni nuo kitų.

*************

❓Tai kaip išeiti iš to narvelio

💡Išeiti iš narvelio reiškia atsiverti. Nuimti savo apribojimus. Ribojančius įsitikinimus. Reiškia atverti savo uždarą sąmonę. Įsileisti VISA-TĄ (=viską) į ją. Leisti sau keistis. Leisti sau plėstis. 

Įsileisti tai reiškia PRIIMTI, nes plečiamės mes vieni kitų dėka. Vieni kitiems mes esame viskas - ir mokiniai, ir mokytojai. Augimo ir plėtimosi katalizatoriai. Mes suvokiame save PER SANTYKĮ vienų su kitais. 

Kai mes vieni kitiems sakome “ne” (nėra taip kaip tu manai, tu neteisus, tik mano pasaulis/suvokimas teisingas, “aš pats viską galiu”) - mes esame UŽDAROJE SISTEMOJE. Uždaroje sistemoje, kuri užkonservuoja pati save. Ji tokia pati jau tūkstančius metų. Ji nesikeičia. Nors išoriškai atrodo tarsi keistųsi. Taigi, mums atrodo, kad pasaulis per tūkstančius metų keičiasi, bet iš tikrųjų jis yra visiškai toks pats. Keičiasi tik jo forma (=išorė). Tūkstančius metų mes esame valdomi ego sistemos. Tūkstančius inkarnacijų tas pats. 

Kai sakome “taip” - kai leidžiame sau įsileisti į save KITOKĮ suvokimą negu yra mano įsitikinimai, mano nuostatos (aš matau taip ir taip, parodyk man kaip tu matai) - mes išsiplečiame, net jeigu kol kas asmenybė to kitokio suvokimo ir negali suprasti. Bet ji LEIDŽIA jam būti. Ir leidžia keisti save iš vidaus. Nes tam, kad suprasčiau, kaip tu matai, man  būtina tapti tavimi - matyti tavo, o ne savo akimis. Ir tai pakeičia mano požiūrio kampą. Aš pradedu matyti pasaulį KITAIP.

Kai mes PRIIMAME į save kito žmogaus požiūrio tašką/patirtį/patyrimą, įsileidžiame, integruojame kitus į save - tai mus pakeičia negrįžtamai. Mes tampame didesni, platesni. 

Kada neįsileidžiame, kada “aš pats”, kada tu mane erzini, todėl aš nuo tavęs atsiribosiu, pabėgsiu - tada taip ir liekame savo ribose. Kaip liaudyje sakoma, “verdame savose sultyse”. 

Kad ir kiek ilgai gromuliuotume savo įsitikinimus ir vartytume juos burnose (prote), kad ir kiek mąstytume apie juos, jie ir liks tais pačiais įsitikinimais. Tik geriau sukramtytais. O gal ir ne. Nes yra rizika tiesiog pasiklysti svarstymų, loginių išvadų, argumentų ir kontrargumentų jūroje.

************

❓Kodėl tuomet sakoma, kad visos žinios yra mumyse. Argi tai nereiškia, kad viską galime patys

💡Visos žinios YRA mumyse. Ir mes viską galime. Tačiau problema yra ta, kad dažnai mes manome, jog tas, kuris viską žino ir gali pats, tai yra iliuzinis “aš”. Arba asmenybė. 

Kaip ir minėjau, tai yra puikybė. Asmenybė pati savęs niekur nuvesti negali ir pakeisti savęs negali. Tai gali padaryti tik mumyse aktyvuota aukštesnė (jutiminė) sąmonė arba mūsų aukštesnieji Aš. Taigi, mes iš tiesų viską galime patys, tačiau ne per savo asmenybę. O per aukštesnę jėgą, kuri mus veda. Tai mūsų daugiamatė esybė, o ne ego/aš.

Deja, kol žmogus tapatina save su asmenybe (“aš esu protas”), kol ji vadovauja jam, jis savo aukštesnių aspektų negirdi. Ir aukštesnė išmintis jam nepasiekiama - nėra ryšio kanalo tarp sielos ir asmenybės. Žmogus nuo aukštesnių aspektų (sielos, dvasios) yra atskirtyje. 

Tam, kad pasiektume tas žinias, kurios yra mumyse (kvantinį eterinį šulinį), reikia pakeisti suvokimą, kas aš esu. Pakeisti “surinkimo tašką” - iš galvos (proto) jį nuleisti į širdį (vidų). 

Tam ir reikalinga asmenybės transformacija.

************

❓O jeigu nieko negaliu? Be kitų pagalbos

💡“Nieko negaliu” yra ta pati ego asmenybės programa, kaip ir “aš pats viską galiu”. Tik kita jos pusė. 

Asmenybė per ego sistemą yra valdoma tokio instrumento kaip švytuoklė pagalba. 

Švytuoklė siūbuoja mėtydama žmogų tai į vieną, tai į kitą pusę. Į kraštutinumus - arba/arba. Arba viską galiu aš pats arba nieko negaliu aš pats. Atkreipkite dėmesį, kad abiem atvejais atsikartoja “aš pats”, keičiasi tik galiu-negaliu. Tai ir yra švytuoklė.

❗️Žodis “pats” tai yra ašis, ant kurios sukasi “arba/arba” (linijinė) sąmonė. 

Asmenybės sąmonei nesuvokiama, kaip įmanoma IR viską galėti, bet tuo pačiu IR negalėti. 

O atsakymas labai paprastas. Nes asmenybė ne pati viską gali - ją veda aukštesnė jėga, o jos galia, galėjimas kyla iš ten, o ne iš pačios asmenybės (iš “pats”). 

Tačiau kada žmogus “nieko negali”, kada netiki savimi, savo aukštesne jėga, aukštesniais aspektais ir jam nuolat reikia pagalbos… kada jis nuolat ieško, kad kažkas viską išspręstų ir padarytų už jį, kad kažkas jį visą laiką gelbėtų, kada jis visą laiką perkelia atsakomybę ant kitų - tada tai taip pat yra ego (aukos programa, nuvertinimas savęs).

Mes tampame vargšeliais, kurie nieko negali (yra neįgalūs), kada veikiame PATYS per asmenybę, kada netikime, kad yra aukštesnė jėga, kuri mus myli besąlygiškai ir rūpinasi mumis. Ir netikime, kad tai ji veda mus per gyvenimą, o ne  ego (“aš pats”). 

Abiem atvejais visi statymai daromi ant asmenybės. Ir abiem atvejais, tiek tada, kai remiamės asmenybe (aš pats viską galiu, uždara sistema), tiek tada, kai asmenybė  save nugalina, kai toks silpnas, kad nieko negaliu, nieko nesuprantu, nieko nemoku, o daugiau atsiremti nėra į ką (nėra dvasinio aspekto) - tai puikybė. 

❓Tai koks algoritmas yra holistinis

💡Aš viską galiu, bet ne pats. Mane veda mano aukštesnieji aspektai, aukštesnė jėga. Ir aš nesu atskirai, esu su visais kartu ir mes visi esame vienas. Visi esame vieni dėl kitų ir tik ryšyje mes stiprūs.

*************

❓Kam reikalingas vedimas

Nemanau, kad vedimas yra tinkamas žodis, apbūdinantis turimą galvoje procesą. Man labiau patinka naudoti žodį lydėjimas. Nes mes niekur nieko nesivedam. Niekas neina PASKUI mus, o tik eina kartu su mumis. Taigi, perfrazuosiu klausimą į “kam reikalingas lydėjimas.“ Bet pirmiausia atsakysiu, kam jis nereikalingas. 

💡 Lydėjimas nereikalingas miegančiai sąmonei*. Juk ji vis tiek miega. Ji sapne. Kur viskas netikra. 

[*Tai tokia sąmonė, kurią kol kas dar tenkina dualios/iliuzinės patirtys, kuri dar neatsiragavo jų, kuri dar tyrinėja, kas tai yra iliuzija arba atskirtis nuo Šaltinio-Savęs, arba dualumas.]

Kad ir kas benutiktų sapne, jis  išnyksta pabudus. Išsisklaido tarsi iliuzinis rūkas. Migla, kurią sušildo ir išgarina tekančios saulės spinduliai. 

Ši saulė - tai bundanti mūsų sąmonė. Absoliuti sąmonė, o ne duali (netikras aš, asmenybės sąmonė). 

💡 Lydėjimas reikalingas tada, kai akys jau atsimerkė. Priešingu atveju nei rodyti, nei kalbėti, nei lydėti nereikia. Nes žmogus, sapnuojantis sapną, negirdi. Nemato. Jis - kitame išmatavime. Tavo balsas jam nepasiekiamas. 

Gal dėl to mes kartais ir sakome - sakyk nesakęs, rodyk nerodęs, kurčias negirdės, aklas nepamatys. Ir tai tiesa, nes esame skirtingose dimensijose, sąmonės plotmėse, nors fiziniai kūnai ir vaikšto tos pačios Žemės paviršiumi.

⚡️Taigi, lydėjimas reikalingas, kada pabundam iš sapno ir atsiduriame kitoje plotmėje. Kur veikia KITI, ne materialaus pasaulio, ne 3D, dėsniai. Šie dėsniai yra holistiniai. Vientisos, etaloninės, o ne dualios prigimties. Ir jie veikia kitaip, negu buvom įpratę. Juos reikia pažinti iš naujo. 

Ką tik pabudusiai, išėjusiai iš iliuzinės erdvės sąmonei, pradedančiai MATYTI pro iliuzijos rūką, jie nauji. Dar nėra supratimo, kaip veikia. Dar neaišku, o kaip dabar gyventi su atmerktomis akimis. Kai visą savo gyvenimą buvai aklas ir klaidžiojai tame iliuziniame rūke apgraibomis. 

Ir galėjai neprisiimti atsakomybės, nes juk nematai, kur eini. 

O dabar viskas matosi kaip ant delno. Ir kiekvieną žingsnį žengi jau sąmoningai. Ir neši pilną atsakomybę. Tai kaip gyventi dabar? 

Nėra jokių instrukcijų. Nes tai neribota kūryba. Ir niekas nežino, kokie rezultatai bus. Tačiau tame visas įdomumas ir yra. Pačiame procese, o ne rezultatuose. Kurie mums nepriklauso. Jie priklauso Kūrėjui, kuris ir patiria šį materialų pasaulį per mus. 

Tai kam reikalingas lydėjimas? Kad tas, kuris jau išėjo iš “džiunglių”, iš iliuzinių erdvių, parodytų kelią tiems, kurie dar tik ketina juo eiti. Nes taip papraščiau. Ir greičiau. Ir patikrinta. 

Juk taip darome ir fiziniame pasaulyje, materialioje erdvėje. Vietoje to, kad brautumėmės pro džiungles, kur taką reikia pačiam prasiskinti, mes verčiau randame žmogų, kuris tuo taku jau praėjo. Ir gali parodyt jį mums. 

❗️Kaip Žemėje, taip ir danguje. Kaip apačioje, taip ir viršuje. Mes galime labai ilgai ir nuobodžiai brautis pro džiungles, jei dar veikia programa “aš pats”. Bet jeigu jau yra suvokimas, kad visi esame vienas ir esame vieni dėl kitų, šis kelias mums gali labai sutrumpėti ir tapti daug lengvesniu. 

Tam ir reikalingas lydėjimas.

❗️Tačiau - kiekvienam savo. Kartais žmogui iš tikrųjų reikia gerai padirbėti, peiliu pačiam besiskinant kelią pro nesibaigiančius sąžalynus (ir sąšlavynus), kad ateitų tas suvokimas, kad nėra jokio “aš pats”. Ir kad tokiu būdu einant, jokio išėjimo iš džiunglių nėra. Nes tos vadinamos džiunglės - tai nesibaigiantys labirintai, vadinami Minotauro vardu. Kuo giliau į mišką, tuo… 

⚠️ Pačios džiunglės yra 3D plotmėje. Ir vienintelis kelias iš jų išeiti - tai pakilti virš jų. O programa “aš pats” daro grynai atvirkščiai. Ji inkaruoja, užtvirtina, uždaro sąmonę 3D plotmėje (t.y.”džiunglėse”)

ASMENYBĖS TRANSFORMAVIMO SESIJOS - individualus vedimas į pokytį

Daugiau atsakymų į klausimus rasite Telegram grupėje arba kanale. 

Atveriame jutiminę sąmonę individualiuose užsiėmimuose. Apie juos skaitykite čia.