Susipriešinome, kad susijungtume

Neseniai ėjome per baimės transformaciją, o dabar - per susipriešinimo.

Vieni bijojome ligų, antri - sk*iepų, treti - kad nieks neklaus ir negalėsim riktis. Tačiau nesvarbu, ko bijai - sirgti, mirti ar sk*iepytis, svarbu tik viena - baimė. Ta žemo dažnio energija, kuri visus sukausto ir paverčia vienodai neįgaliais - turėti nuomonę,  kalbėti, apginti savo įsitikinimus, išreikšti save. Kuri atima galimybę suprasti ir pasirinkti. Ne tik save suprasti, bet ir kitus. O taip pat suprasti ir tai, kad šalia tavosios tiesos gali egzistuoti ir kita, ne mažiau teisinga. 

Kuri atima suverenumą ir perleidžia teisę mus kontroliuoti kitiems. Tiems, kurie tą baimę skleidžia ir ja naudojasi. Nes kai bijai - tave valdo baimė. O ji - senosios dualios sąmonės atributas. Kaip ir susipriešinimas, kurį ta baimė sukuria.

Duali sąmonė iškyla visu gražumu tam, kad pamatytume ją, o tai reiškia save. Nes tas, kas išorėje, tas ir viduje.

Kaukiame vieni ant kitų, žeminame, tyčiojamės. Tada tyčiojamės iš tų, kurie pasityčiojo. Vieni garsiau už kitus. Bet iš tikrųjų save pažeminame, o ne kitus. Nes tai, ką sakome apie kitus - apie save pasakome. Jokių "kitų" nėra ir viskas yra viena. Taip visada ir buvo - dar iki iliuzinės atskirties. 

Išsiskaidome, atsiskiriame, susipriešiname.  Riejamės tol, kol tampa bloga vieniems nuo kitų ir patiems nuo savęs. Tokiu būdu pamatome savo dualumą. O tada vėl sujungiame visas savo dalis į vieną. Nes suprantame, kad visi norime to paties: būti suprasti, priimti, mylimi.

Tada ir susipriešinimo nelieka. Kas viduje išnyksta - dingsta ir išorėje. Natūralus procesas. Kitaip - evoliucija...

Kol kas einame per susipriešinimą. 

Bet tik kol kas. Tik tam, kad pamatytume.  Ir susijungtume į vienį.