Pats baisiausias v*irusas pasaulyje - nemeilė

Pats baisiausias v*irusas pasaulyje – nemeilė. Todėl baisiausias, kad jokių sk*iepų prieš jį iki šiol dar niekas neišrado. Ir neišras. Nes nuo meilės nėra skiepų. Ji – kaip koks iš kartos į kartą perduodamas maras, nuo kurio neišgelbės jokios konvencijos, įstatymai, stereotipų naikinimas, peticijos, protestai ar pasaulio pertvarka. Nes ne pasaulį reikia pertvarkyti, o save. 

Todėl, kad tik save pamilę, kitus mylėti galime.

Bet mes savęs nemylime. Nepriimame. Nenorime suprasti. Vis bandome būti kitokiais. Vis keičiame, vis tobuliname. Gerai, jeigu tai baigiasi plaukų spalvos ar partijos pakeitimu. O jei lyties, tai kas tada? Ar tai tikrai progresas, pažangu, madinga, laisvė? O gal tiesiog bėgimas nuo savęs? Savęs nepriėmimas tokio, kokį sukūrė Dievas, Motina Gamta? Tikrovės, realybės atmetimas, pastatymas savęs aukščiau, nei ji. Įsivaizdavimas, kad panorėjęs galėtum tapti kitokiu, negu esi. Ir bandymas pakeist save bet kokiom priemonėm. Drabužiai, makiažas – ne riba. Visa sistema jau tam dirba. Hormonai, vaistai, operacijos. Mentalinės, emocinės programos. Bet... 

Juk visa tai tėra nemeilė...

Rašyt apie nemeilę visada sunku. O ir kalbėt nelengva. Pavojinga. Tuoj pasigirsta prieštaravimai, puolimas: „Kaip tu drįsti?“... „Nesupranti tu nieko“, „Mane įžeidinėji, tai diskriminacija!“. „Nepriimi manęs tokio, koks aš esu“. 

Bet kas labiausiai puola, prieštarauja – tam labiausiai meilės reikia, tas labiausiai apkrėstas šita liga – savęs nepriėmimo. 

Tačiau, jei pats savęs nepriimi, bandai pakeisti, tai ar priims kiti?

Sakau, nemyli tu savęs. O tu tik atkerti: „Kokia nemeilė... Man tai neįdomu, manęs neliečia“. Bet tai – tik dar viena bėda. Neigimas. Nemeilė sau tokia gili, kad jos nepripažįsti. Bijai žiūrėti Tiesai į akis. Blokuoji. Renkiesi negalvoti.

Sakai, visuomenė bloga. Pilna stereotipų, reikalauja juos atitikti. O kai neatitinki – priverčia blogai jaustis. Tik ar tikrai? Manai, jei tau tai nerūpėtų, jie apie tai galvotų? Patikėk. Visi mes turim savo demonų, ligų ir v*irusų. Ir apie juos galvojam, ne apie tave.

O gal tai ne visuomenė, o tas, kuris gyvena tavo viduje, priverčia jaustis nepatogiai? Nes jo nesiklausai, neatitinki, nesusiderini su juo. Nėra sinchronizacijos. Jis sau – tu sau. Taip draskotės  abu į vieną, tai į kitą pusę. Nėra vienybės viduje, tik susipriešinimas. O jis ir pasimato išorėje. „Visuomenėje“. Kuri yra tik atspindys vidinių mūsų būsenų. Nemeilės, susiskaldymo, nepriėmimo. 

„Svarbiau yra kitus mylėti, ne save!“, atrėži pasipiktinęs. Bet kaip gali kitus mylėti su visais jų trūkumais, jeigu nemyli, nepriimi savęs? Tai dar sunkiau. Tai melas. Netiesa. Savęs apgaudinėjimas. Iliuzija. O ji - sunki našta.

Nemeilė slegia kaip betono plyta. Įtraukia kaip tirščiausias dumblas ir nutempia žemyn tarsi sušlapę rūbai vandeny. Prilimpa kaip juoda smala, kurios nenusigremši.

Tada „mylėti“ reikia stengtis. Iš visų jėgų. Atleisti, toleruoti kitų „trūkumus“ ir ydas. Požiūrį, neatitinkantį tavo vertybių, „nesuvokimą“, „neišmanymą“. Nes reikia būt geru, pozityviu. Nes tolerancija yra progresas.

Bet nesigauna. Nes kai savęs nemyli – ir tolerancija tau atsirūgsta.

Tuomet pačiu netinkamiausiu momentu išlieji tai, ką nuo savęs slėpei – vidinį susipriešinimą, savęs nepriėmimą, kurį kiti, visuomenė, atspindi tarsi veidrodis. Ir išsitaško jis aplink tave - toje visuomenėje - kaip pyktis, neapykanta, netolerancija, kova. Po šitiek pastangų mylėti...

Todėl, kad jei tikrai mylėtum, priimtum ir suprastum – nereikėtų stengtis. Nes meilė... Ji yra be pastangų. 

Tiesiog yra. Kaip viduje – taip išorėje, kaip žemėje – taip danguje.

Priimk save – tada priimsi ir kitus. 

Ir jie tave priims, kai pats save priimsi. Tikru, autentišku, neišgalvotu – kokiu sukūrė Dievas, Motina Gamta.