Gyvenimas - žaidimas!

Nuo 2012 iki 2022. 

Dešimtmetis. O šiandien dar ir vasario dvidešimt antra. Sako, ši diena magiška. Turėtų pasibaigti tai, kas prasidėjo dvyliktais. Ir aš manau, kad galbūt bus visai neblogai pažvelgti per petį atgal.

Taip, dvyliktieji ir man buvo pradžia to, kas turėtų baigtis dabar. Tiesa. O ar baigsis ir kuo, greit sužinosim.

Prasidėjo, kai skęsdama priklausomybės ir nemeilės sau liūne, sučiupau save už plaukų. Ir ištraukiau. Drebančią nuo išsekimo, iki siūlelio permirkusią neapykanta, sustirusią nuo baimės ir melo. Ir vis dėlto radau savyje paskutinį lašą stiprybės. Jis nulėmė pradžią, nes prikėlė gyventi iš naujo. Nors tada, aišku, to nemačiau ir žinot negalėjau, ir viskas atrodė tik kaip pabaiga.

Bet paskutinio lašo nėra, nes paskutinis visada yra pirmas dieviškos begalybės aštuonete.

O tuomet vienas žingsnelis ir kitas. Dar sunku, dar jėgų nėr.. dar žaizdos negyja, daug dar laiko prireiks. Bet. Bandau stotis, vėl išplaukt į plačiuosius gyvenimo vandenis.. Deja, bet nepavyksta. Banga bloškia atgal. Dar ne laikas, dar pailsėk, pagydyk save, sako.

Ką gi. Reikia vėl viską pradėti iš naujo. Perkratyt, perdėliot, susivokt.

Kad pavyktų, rašau. Sau. Pagydyt reikia save. Bet kartu ir kitiems noriu padėti. Nes berašydama atskleidžiau paslaptį - tik padėdamas sau gali ir kitiems pagelbėt.

O taip norisi būti naudingu! Rast savo vietą. Be reikalo neužsėsti kėdės. Taip norisi duoti!

Duodu. Sudedu save visą į knygą.

Tik jos niekam nereikia. Tada vėl rašau. Viską iš naujo. "Priėmimas didesnė vertybė negu davimas", pasižymiu knygos puslapiuose. Nes tik tada gali duodi, jei kas nors priima...

O kai nepriima, skauda.
Ar gali būti nelaimingesnis kūrėjas už tą, kurio kūrinio niekam nereikia?

Niekas nekuria sau. Nes nėra atskiro "aš", viskas viena. Jei kuri sau, vadinasi, ir visiems.

Na ir tegul. Kad ir kaip tai bepasibaigtų, savo kūrinį aš branginu. Vertinu. Myliu. Tam, kad jis atsirastų, turėjau daug ką praeiti. Perlipti per save. Per priešiškas savo (!) ir kitų žmonių nuostatas. Per nepasitikėjimą ir netikėjimą. Turėjau rasti tikėjimo savyje tiek, kad juo uždegčiau kitus. Turėjau krauju įrodyti savo tiesą. Nes ji buvo mano vienos, niekas daugiau ja netikėjo. Na, gal tik keli artimiausi... Ačiū už tai! Jūsų dėka nenumirė mano dvasia.

Sunku buvo ne tik pradėt. Bet ir užbaigti. Gal net sunkiau. Kai atiduodi save, jėgos baigiasi. Paskutiniai žingsniai sunkiausi. Tikėjimas senka. Blėsta užsidegimas. Ir vėl lieka paskutinis lašas stiprybės. Ar jo beužteks? Bijai ne tik to, ar bus jėgų padaryt iki galo tai, ką pradėjai. Bijai nežinomybės, į kurią tai nuves, kuo visa tai baigsis...

Iki šiol tik žinojai, kuo baigiasi savęs išdavimas. Patikrinai jau. Tačiau kuo baigiasi ištikimybė dar nebuvai patyręs.

O kas, jeigu vėl?...

Kas, jei piliulė ar mėlyna,  ar raudona - vis tas pats sapnas? Arba sapnas sapne?

Kiek dar galim sapnuoti?

Sako, pabusti nori tik protas.

O esatis... Ji paprasčiausiai yra.

Na ir kas. Vis tiek esu sau dėkinga. Ir savimi didžiuojuosi.

Už tai, kad pradėjau ir kad baigiau. Dešimtmetį šį. Nelengvas jis buvo. Spalvotas. Diapazono plataus, nuo dugno iki viršaus, iki pergalės, kas reiškia "perGALėti save". Padaryti daugiau nei GALėjai. Tik niekam jokios reikšmės tai neturi. Tikriausiai neturi ir man. Dabar jau nebe...

Ir vis dėl to dabar aš jau kitokia. Kita.
Tačiau... ir ta pati.

Sakau, gyvenimas mūsų - žaidimas. Jame kviečiu susitarti dėl vieno - jei trokšta ir veda širdis, tegul tai būna šventa. Koks skirtumas, kuo pasibaigs.

Juk taip smagiau žaisti 😏

****

TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ
https://isdrisk.blogspot.com/p/tikra-knyga-apie-netikra-gyvenima.html