Nuimsiu protui karūną...
Žiūriu į dangų, stebiu debesis. Šiandien jie kaip niekad visokie. Vieni lengvi ir susisukę it balti pūkai vaiskiai žydrame dangaus fone. Kiti – sunkesni, pilkšvi. Jie žemiau. O treti visai sunkūs, liūdni. Tarsi norėtų išsiverkti, atsikratyti sunkumo ir naštos, kuri trukdo kilti aukščiau. Pro juos vietomis net dangaus nematyt. Jie viską užtemdo.
Esu visai kaip debesys. Kartais lengva ir rami, dėl to galiu pakilti aukščiau ir stebėti gyvenimą iš paukščio skrydžio. Kartais tampu šiek tiek sunkesnė ir nusileidžiu žemiau. Tada esu arčiau ir galiu geriau jį pajusti. O kartais taip prisipildau, kad pasidarau visai sunki ir tampu lietumi.
Šiandien norėčiau pasėdėti ant to debesies, kuris šiek tiek žemiau. Taip geriau matyti, kaip džiaugiasi Žemė. Stebėčiau paukščius, nardančius debesyje aplink mane. Aukštyn ir žemyn, skersai ir išilgai. Iš arti pajusčiau tą džiaugsmą, verčiantį juos taip nirtulingai suktis ore. Gal panorėčiau ir pati tapti paukščiu. Juk kartais norisi? Tada, kai širdyje taip linksma, kad nebeturi kur dėtis iš laimės. Imtum ir susuktum trigubą salto ore! Kaip tie paukščiai.
Įdomu, kokie jie? Kaip vadinami? Juk mes viskam esame linkę užkabinti etiketes. Kuo daugiau pavadinimų žinome, tuo mūsų protui geriau. Tada jis gali puikuotis pats savimi. Jis toks kietas! Tiek daug žino!
Štai atskrido Hirundo rustica, sako jis. Nutūpė ant terasos stogo. Nežinai, kas tai? Juk kregždė! Sakai, čia jų pilna? Antai, ten – skraido debesyse. Na, neee... tai ne kregždės. Tai čiurliai. Jų pilvas juodas, ne taip, kaip kregždžių.
O tu galvoji. Koks gi skirtumas? Ar tai svarbu mano širdžiai? Ji džiaugiasi siautulingu skrydžiu, patirdama jį kartu su paukščiu. Kad ir koks jis būtų: čiurlys ar kregždė, vyturys ar žvirblis.
Juk tai gyvybė. Gyvastis. Tai patyrimas, nesvarbu, kaip jį pavadinsi.
Gyvenimas yra patyrimas. O ne galvojimas apie patyrimą.
Koks skirtumas, kokią etiketę jam užkabinsi?..
***
Protas mane nuvylė, kai leidausi jo vedama. Gyvenau netikrą gyvenimą, nebuvau savimi. Maniau, kad esu protas. Bet kas yra protas, jei ne per visą gyvenimą sukaupta informacija ir manipuliavimas ja? Be to, ta informacija sukaupta ne vieno žmogaus, visų mūsų. Prote – ne tik visos žmonijos įgūdžiai, bet ir elgesio normos, standartai, įsitikinimai, nuostatos. Suvokimas, kas pagal visuotines normas yra gerai ir kas blogai, gražu ir negražu, teisinga ir neteisinga. Vertinimai, kintantys keičiantis vietai ir laikotarpiui. Ne tik teisingi, bet ir klaidingi. Tokie, kuriuos protas taip pat gali priimti už tiesą.
Protas užprogramuoja savivertę, gyvenimo tikslus ir siekius. Sukuria asmenybes. Tai jis parodo mums pasaulį pagal savo suvokimą, priklausomai nuo dominuojančios jame informacijos.
Prote pasilieka viskas, kas mus pasiekia nuo pat gimimo. Nuo tada, kai kiti suaugusieji pradeda „padėti“ suvokti pasaulį. Tai daro tėvai, darželis, mokykla, draugai, visuomenė. Mus formuoja žiūrimi filmai, klausoma muzika, skaitomos knygos. Laikotarpis, aplinka, kurioje augame, vystomės ir formuojamės. Ir netgi praeities istorijos. Visa tai nugula prote ir sukelia didžiulę įtampą. O ji sekina. Vadinasi, protas sekina. Atima energiją ir jėgas. Kuo daugiau tupime savo galvose, tuo daugiau energijos prarandame.
Mintys, atsirandančios galvoje nežinia iš kur, diktuoja, kaip turime jaustis ir ką turime jausti. Jos pritraukia taip pat mąstančius žmones, lemia mūsų elgesį. Dėl jų papuolame į atitinkamas gyvenimo sąlygas bei aplinkybes.
O kaip smarkiai esame priklausomi nuo minčių, kurios mums nepriklauso! Jos vyniojasi siūlų kamuoliais mūsų galvose. Raitosi viena per kitą kaip nuodingų gyvačių tuntai. Be galo sunku suprasti, kur vienos pabaiga, o kitos pradžia, ar vienos pabaiga ir yra kitos pradžia. Viena mintis skaidosi į šimtus kitų, o tie šimtai, savo ruožtu, skyla į naujas šimtines minčių grandinių.
Proto iliuzija tokia galinga, kad mums net abejonių nekyla dėl to, kad esame protas. Kad esame tai, ką galvojame. Kad esame mintys. Jei protas mąsto, vadinasi, mes mąstome. Nes tai, kas mąsto, mes ir esame. Tačiau patiria sąmonė, o ne protas. Jis yra tik sąmonės atspindys. Jis iškreipia patyrimą, perleisdamas per turimos informacijos prizmę, kaip koks kreivas veidrodis ar raibuliuojantis vanduo. Žiūrėdami į atspindį, galime numanyti, nuspėti, koks yra tikrasis vaizdas. Tačiau norint priartėti prie tiesos, reikia ne žiūrėti į iškreiptą atvaizdą ir galvoti apie jį, o pajausti, išgyventi, ką patiriame.
Nenoriu nuvertinti proto. Nekirsiu jam galvos, tik nuimsiu karūną. Nors jis ir yra labai svarbus, tačiau tikrai ne svarbesnis už kūną ar dvasią. Bet jis pats save taip sureikšmina, kad visa kita tampa nesvarbu. Mes tikime tik juo, garbiname jį ir tik juo pasikliaujame. Kol jis paklaidina mus savo paties prieštaringume ir mes iš viso pamirštame, kad esame ne protas.
O kas daugiau, jei ne protas sukuria savo paties atskirumo idėją? Atskirumo nuo pasaulio, nuo kūno, nuo širdies. Juk tai jo užduotis palaikyti šią mintį. Jis teigia: aš esu svarbiausias, aš vadovausiu! Būk protingas! Pasikliauk tik manimi, kitaip bus blogai... Ir čia jis klysta, nes nieko atskiro nėra, viskas veikia kaip viena. Ir veikia gerai tik tada, kai veikia darniai, o ne atskirai.
Protas atsiskiria nuo visumos dėl to, kad negali pasitikėti. Jis įtarus. Jis bijo būti apmulkintas, pasirodyti kvailas. Ta pati baimė paverčia jį negatyviu. Juk jis privalo pastebėti blogus dalykus, kitaip bus nesaugu. Todėl nuolat už jų ir kabinasi. Tačiau, sutelkdamas dėmesį į tai, kas negatyvu, protas nepastebi to, kas pozityvu. Šitaip negatyvų padaro ir visą gyvenimą. Nors pirminė jo paskirtis – būti saugotoju ir gynėju, jis tampa budeliu. Sargybiniu, draudžiančiu koją iškelti iš narvo, į kurį pats save ir patupdė. Taip baimė dėl gyvybės tampa baime gyventi.
Labai dažnai bijoti yra palanku. Kartais netgi naudinga. Pavyzdžiui, baimė susimauti per egzaminą priverčia geriau jam pasiruošti, o bijodami pakliūti po automobilio ratais gerai apsidairome, prieš keldami koją į gatvę. Bet iš baimės mes kadaise taip pat degindavome raganas ant laužo. Taip elgtis mums irgi liepė protas. O kodėl?
Gali atrodyti, kad tuomet buvo tamsūs laikai, o protas buvo menkesnis negu dabar. Betgi ne! Tų laikų išradimai liudija kitką. Žmonės nebuvo kvailesni. Jie sukūrė kompasą, popierių, spaudą, paraką, teleskopą. Apiplaukė aplink pasaulį. Tyrinėjo, analizavo, buvo racionalūs. Tačiau taip pat sukūrė ir mokslinius traktatus apie gyvų žmonių deginimą. Tai darė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamiesi griežtomis instrukcijomis ir kaltės „įrodymu“! Tai buvo normalu! Niekas nedrįso prieštarauti didiems galingųjų protams, nes buvo baudžiami kaip bendrininkai. Visi buvo įsitikinę savo proto teisumu.
Vadinasi, ne proto menkumas yra jo paklydimų priežastis, o jo tamsa – sąmoningumo nebuvimas. Protas visuomet galingas. Tačiau šviesus tampa tik nušviestas sąmonės, o užtemdo jį baimė.
Pasaulyje pilna dalykų, kurių protas negali paaiškinti. Tiesą sakant, jų yra daug daugiau, nei jis gali įsivaizduoti. Ir jis bijo. Jis verčiau renkasi tai sunaikinti. Ištrinti iš istorijos, iš atminties. O įrodyti, kad reikia naikinti, jam visai nesunku. Jis gali įrodyti bet ką. Netgi du visiškai priešingus dalykus protas gali įrodyti vienodai sėkmingai, jeigu išsikels tokį tikslą. Pasikliaudami vien protu, net nepajuntame, kaip greitai imamės „raganų medžioklės“. Ir ne tik tais laikais, bet ir dabar.
Sutramdyti protą reiškia sutramdyti baimę. Leisti sau truputį... išprotėti.
Tai reiškia išdrįsti gyventi. Patirti. Pajusti. Nes gyvenimas yra patyrimas, o ne galvojimas. Mes tik naudojamės protu kaip įrankiu, bet nesame jis.
Komentarai
Rašyti komentarą