Kaip užauga meilė

Kartais mums atrodo, kad yra taip egoistiška mylėti save. Nes manome, kad kiti dėl to nukentės: jie turės mumis rūpintis, skirti dėmesio, patarnauti. O tai yra nesąžininga. Jeigu esi geras žmogus, pasirenki verčiau pats rūpintis kitais, o ne versti kitus tai daryti dėl tavęs.

Taip mano mūsų protas. Ego. Nes jis suvokia save ne kaip dalį visumos, o kaip atskirą, atsiribojusią ir nesusijusią individualybę. Ir tai yra iliuziška.

Visumoje, kurios dalimi mes esame, viskas yra viena. Šaltinis negali būti absoliučiai tyras, jeigu kažkur jo dugne tarp akmenų užstrigę tūno beirstantys palaikai, nuodijantys visą šaltinį. Visuma negali tapti absoliučiai šviesi, jeigu joje yra bent vienas neapšviestas kampas. Joje negali būti absoliučios meilės, jeigu yra nors viena dalis, nemylinti savęs.

Kuomet leidžiame sau kitus mylėti labiau negu save, manome, kad esame mažiau verti meilės, tarsi būtume „prastesnės kokybės“. O tai - puikybė. Nes tik mūsų ego lygina ir vertina save su kitais.

Jei jis mano, kad yra bent milimetru geresnis už kitus – tai puikybė. Jei jis mano, kad yra bent milimetru prastesnis už kitus – tai puikybė taip pat.

Sielos atžvilgiu mes visi esame unikalūs, dėl to – nepalyginami, kaip negali būti lyginami absoliučios vertės, tačiau skirtingi savo unikalumu dalykai. Realybėje negalime būti nei geresni, nei blogesni už kitus, todėl lygindami ir vertindami save su kitais sukuriame iliuziją.

Kol neišmokstame mylėti savęs, nemokame mylėti ir kitų. Nes tikra meilė yra besąlygiška. Tuo tarpu mes nemylime savęs, negalime priimti, nes per daug gerai save pažindami matome savo trūkumus, puikiai suprasdami, kad nesame tobuli ir klydome daug kartų gyvenime. Jeigu tai pripažįstame, mums dėl to gėda, tačiau kartais net nepripažįstame, nes mums baisu su tuo susidurti. Taip baisu, kad pasirenkame apsimesti, kad to niekada net nebuvo. Juk taip paprasčiau – mažiau skauda.

Savo unikalumo, netobulumo nepriėmimas sąlygoja nepriimti to kituose taip pat.

Bet meilei nereikia, kad būtume tobuli. Yra paprasta mylėti tai, kas yra tobula. To net nereikia mokytis. O mes esame čia tam, kad išmoktume mylėti. Besąlygiškai. Kad priimtume save tokius, kokiais esame, taip, kaip priima ir myli mus Dievas.

Argi jis vertina mus? Ar kaltina? Smerkia ir nuteisia? Kad ir kiek kartų gyvenime esame klydę, jis tik parodo mums mūsų klaidas, nes mes dėl jų kenčiame. Jis tik pasako: nedaryk taip, nes tada tu kentėsi. Jeigu nuskriausi kažką kitą, tu kentėsi taip pat, kaip ir jis, nes viskas yra viena, o tu – visumos dalis. Ir jeigu mylėsi save, tai mylėsi viską, nes viskas yra viena, o tu – visumos dalis.

Jei tik išmoksi pamilti save, tokį netobulą, tu išmoksi pamilti ir kitus – nes jie tavo akimis yra tokie pat netobuli. Tai tu tikrai matai. Aiškiai ir skaidriai. Juk tai nėra tau skausminga, ne taip, kaip matyti tai, kas yra netobula tavyje. Dėl to yra taip paprasta besti pirštu į kitą ir pasakyti: jis bailys. Jis sukčiauja. Jis pavydus. Jis egoistas. Jis lipa kitiems per galvas. Jis pasipūtęs ir aklas, nes nemato savo trūkumų. O aš juos matau. Bet ar matau save? O jei pamatysiu, ar man tai patiks?

Tavo akimis. Nes Dievo akimis tai nėra netobulumas, tai - tiesiog augimas.

Ir jeigu tuo tarpu, vietoje smerkdamas ir kaltindamas, pažvelgtum į save Dievo akimis – su jo begaline ir besąlygiška  meile, suprasdamas ir atjausdamas, pamatytum save kaip vaiką, kuris vis klumpa, keliasi ir toliau eina tuo duobėtu, akmenuotu gyvenimo keliu, vis klysdamas, bet nesustodamas. Bijodamas, bet nepasiduodamas. Kartais pasimesdamas, prarasdamas viltį, išklysdamas iš tako, bet vis tiek nepaliaudamas ieškoti. Kartais nesuprasdamas net, ko ieško, nei ką tikisi surasti, tačiau vis tiek tikėdamas, kad kada nors suras. Ir supras. Jei ne šiame gyvenime, tai kitame.

Ar tada vis tiek nemylėtum savęs?

Nemylime savęs tada, kai nesuvokiame, kas mes iš tiesų esame. Kai nepriimame tos savo dalies, kuri nėra materiali. Dvasinė. Dieviška. Tai reiškia, kai nepriimame Dievo savyje.

Kai nesuvokiame, kad nėra kito Dievo, išskyrus tą, kuris manyje. Ir jis tas pats kituose. Visur. Aplink. Aukštai ir žemai. Platyn ir gilyn. Viskas tik jis, ir aš tame tarpe taip pat.

Kai aš nemyliu savęs – tai reiškia, kad nemyliu Jo savyje.

O kai pamilstu Dievą savyje, pamilstu jį ir kituose, lygiai taip pat ieškančiuose, klystančiuose ir klumpančiuose, kaip ir aš.  Nes jis visur tas pats. Vienintelis ir Vienas.

Mylėti save – tai reiškia mylėti Visumą, kurios neatsiejama dalimi aš esu. 

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS