Pereikime gatvę
Atrodo, ateina metas pereiti nuo teorijos prie praktikos. Nors ir suprantu, kas yra meilė sau, tačiau kol kas pamilti save ir gyvenimą man vis dar yra neįveikiama užduotis. Širdyje to jausmo nėra, o ji juk nemeluoja! Ir aš nė už ką nenoriu savęs apgaudinėti. Nenoriu įtikinėti savęs, nenoriu įsivaizduoti, kad myliu, noriu mylėti.
Žinau, galėčiau griebtis gudrybių ir pabandyti perprogramuoti pasąmonę, pasitelkdama į pagalbą „Fake it till you make it“[1] metodiką. Bet kas iš to? Ji tik sukurtų dar vieną iliuziją, kurių mano gyvenime ir taip buvo per daug. O ši galėtų garantuoti greitą rezultatą, bet jis vėl būtų sugalvotas, įteigtas, todėl... netikras.
Be to, jau moku atskirti tikra nuo netikra. Atpažįstu save mylinčią moterį iš tolo. Todėl, kad ji tikra. Ji labai skiriasi nuo tų, kurios stengiasi iš paskutiniųjų, kad tik sau patiktų, ir dar labiau, kad patiktų kitiems.
Ji labai skiriasi ir nuo tų, kurios įsikalbėjo meilę sau, įtikino ja save. Kurios užsiprogramavo save mylėti, kasdien vis kartodamos tuos pačius žodžius: nusišypsok sau, tu graži ir nuostabi, šiandien bus puiki diena, tu esi karalienė... Argi reikėtų kaskart sau priminti, jeigu tai būtų tiesa? Jei iš tiesų taip manytum? Ne, tai tik savęs apgaulė. Šiaudas, kurio griebiamės tada, kai beviltiškai skęstame savo nemeilėje. Iliuzija, kuri negali išgelbėti, o tik sukuria burbulą, kuris sprogsta, vos prisilietus kam nors pirštu.
Netikra meilė sau spindi tik išorėje kaip ryški žvaigždė – akinanti, bet nešildanti. Ji šviečia tamsoje, tačiau kur dingsta spindesys, sušvitus saulei? Žiūrint į tokią moterį, matyti, kad ji graži, prisižiūrėjusi, tariamai gerai jaučiasi. Gal net patinka sau po tiek pastangų, kurias įdėjo save tobulindama. Bet vis tiek gilumoje knibžda kažkokia abejonė, netikrumas. Tarsi viskas gerai, nėra prie ko prikibti, tačiau neįtikina.
Tai tik kaukė, po kuria nėra vidinio spindesio, nes vienintelis jis negali būti išgalvotas. Tik jis padaro moterį neįtikėtinai patrauklią. Tokią, nuo kurios neįmanoma atplėšti akių, nors jos veidas ir nepakoreguotas makiažo, o kūno formos neištobulintos plastikos chirurgo ar begalinių valandų, praleistų sporto salėje.. Tokia ją gali padaryti tik tikra meilė sau.
Ir aš noriu save mylėti taip – iš tikrųjų. Ir nė lašo mažiau. Taigi, po visos teorijos ir pokalbių su savo Tiesa, ateina laikas imtis veiksmų.
Bet kaip staiga pajusti meilės jausmą, kai visą gyvenimą jo nejautei? Pamilti save reiškia iš pradžių pažinti, suprasti, kokia esi, tada kažkokiu būdu susitaikyti su tuo, atleisti sau už viską, ką per gyvenimą pridarei, atsikratyti vertinimo ir kaltės jausmo... Beje, atleisti ne tik sau, bet ir kitiems... Bla bla bla...bla bla bla... Tai didelis darbas! Be galo sunkus ir ilgas procesas! O man beviltiškai norisi apčiuopti nors kokį siūlo galą, kurį vyniodama galėčiau pradėti auginti meilę tuoj pat, po truputį save pažindama, atrasdama.
– Nežiūrėk taip plačiai. Tik ne šį kartą, – išgirstu padrąsinantį balsą savo viduje. – Gyvenimas tik atrodo didelis, tačiau jis susideda iš smulkmenų, mažų dalykų. Iš daugelio dienų ir akimirkų. Pagalvok, gal ne nuo to pradedi?
O nuo ko turėčiau?
– Pabandyk nuo savo kūno. Iš pradžių jį pamilk. Atkurk su juo ryšį!
Tikrai? Na gal... galbūt... – susimąstau. Dideli dalykai prasideda nuo mažų, tai gal tikrai nuo jų ir derėtų pradėti?
– Taigi, taigi... – Tiesa duria pirštu tiesiai man į nosį. – Nemeilė – liga. Kaip ir visos ligos, ji atsiranda viduje, o tada materializuojasi kūne. Tačiau sirgdama negali galvoti nieko kito, tik kaip tau blogai. Todėl pirmiausia pagydyk kūną, o tada ieškok priežasčių, kodėl susirgai, kad liga daugiau nesugrįžtų.
Senovės išmintis irgi sako, kad pirmiausia gydo gamta, tada – malda. Taigi, iš pradžių gydomas kūnas, o tik tada – dvasia. O jei nemeilė yra meilės trūkumas, vadinasi, pirmiausia turiu duoti savo kūnui tai, ko jam trūksta!
Turiu pripažinti, kad mano santykis su juo tikrai nėra pats geriausias. Niekada nebuvo. Net nesuvokiau, kad nesu kūnas, tapatinau save su juo ir, blogiausia, nemokėjau jo priimti. Man jis nepatiko, erzino visi jo trūkumai, aš sunkiai galėjau jį pakęsti, o tai reiškė, kad sunkiai galiu pakęsti save. Todėl vis bandžiau save keisti ir tobulinti.
Tik ar tikrai save mylėčiau, jeigu jis būtų gražesnis? Jeigu turėčiau tobulą kūną, ar tai būtų priežastis save mylėti? O charakterį ar asmenybę?
Kaip kiti myli save? Tie, kurie nelaiko savęs gražiais arba kuriems tai iš viso nerūpi? O tie, kurie negali vaikščioti, matyti ar girdėti? Arba tie, kurie turi akivaizdžių charakterio trūkumų, bet net nebando jų slėpti, dangstyti nei nuo savęs, nei nuo kitų? Jie priima save tokius, kokie yra, ir džiaugiasi gyvenimu.
O yra ir tokių, kurie turi tobulus kūnus, tobulas karjeras ir gyvenimus, bet vis tiek nemyli savęs, vis tiek sau nepatinka, vis nesiliauja save tobulinę. Kaip tada?
Akivaizdu, kad nei išoriniai, nei asmenybės bruožai tam jokios reikšmės neturi. Kaip ir kiekvienai moteriai, kūno sveikata ir grožis man yra svarbūs. Noriu būti sveika ir graži. Labai. Bet su meile sau tai visiškai nesusiję. Tai nėra priežastis nei save mylėti, nei nemylėti.
O kas tuomet yra priežastis? Kodėl apskritai turėčiau vertinti ir branginti savo kūną? Ką jis man reiškia?
Gerai pagalvojus, ne tiek ir mažai. Pirmiausia, jis yra mano namai. Sielos namai. Dar – priemonė, kuri man padeda keisti vietą, judėti. Mano instrumentas, kuriuo galiu pažinti pasaulį. Be jo tai nebūtų įmanoma. Jis mato, girdi, jaučia, liečia, suteikia man milijonus galimybių patirti. Šviesą ir tamsą, švelnumą ir grubumą, spalvas, grožį, garsus, netgi džiaugsmą ir skausmą. Jis leidžia man išmokti bendrauti, taip pažįstu save ir augu, įgydama savybių, kurių neturiu.
Iš tikrųjų kūnas man duoda tiek daug! Kaip galima nemylėti jo vien todėl, kad yra ne tokio sudėjimo, ūgio ar svorio, kokio reikalauja „standartai“? Kad yra ne toks gražus kaip norėčiau? Bet jis gali būti gražus – tada, kai juo bus pasirūpinta! Bet koks dalykas yra gražus tiek, kiek mes jį puoselėjame. Kiek dėmesio skiriame ir kiek savo energijos įdedame.
O argi ne dėl savo kūno pajutau palaimą tada, kai per dešimtąsias vedybų metines skyriau jam šiek tiek dėmesio? Žinoma, tuomet jaučiausi labai pavargusi, gal dėl to ir poveikis buvo toks stiprus. Juk vis dar sukausi tame voverės rate. Bet kadangi pasitaikė tokia proga, nusprendžiau su vyru ją atšvęsti SPA.
Baseinai, vandens procedūros, pirtys, skanus maistas – viskas, ko reikia geram poilsiui. O viso to kulminacija – masažas karštais lavos akmenimis. Vos tik įtampa jo metu ėmė palikti mano kūną, mintis ir emocijas, aš visa tarsi ištirpau. Pasijutau tokia mylima, tarsi viso pasaulio meilė būtų mane apsupusi! Ji buvo visur – ir aplink mane, ir mano viduje. Aš visa skendau joje. Nematomu šydu ji pamažu gaubė kiekvieną mano kūno centimetrą, prilipdama prie jo kaip ploniausia pasaulyje plėvelė. Lindo pro šnerves, užkimšo ausis, užliejo akis, skverbėsi į kiekvieną ląstelę, tirpdydama visą mano vargą, nuoskaudas ir kančias. Tada norėjau tik būti toje meilėje ir verkti. Išverkti visą skausmą ir jai pasiguosti...
Tai buvo tik masažas, tačiau kaip jis palietė sielą! Tik savo kūno padedama tai pajutau...
Ar čia tik nebus tas siūlo galas, kurio taip ieškojau?! Po truputį jį vyniodama suvokiu, kodėl turiu branginti, vertinti ir saugoti savo kūną, kodėl turiu juo rūpintis! Kai negerai mano kūnui, ir sielai blogai. Juk viskas yra susiję. Viskas yra viena. Visos mano dalys yra viena bendra visuma, kiekvienai iš jų vienodai reikia meilės! Ir mano kūnas nėra išimtis.
Taigi, kokių priežasčių dar reikia, kad jį galėčiau pamilti? Kokia priežastis apskritai reikalinga meilei? O gal nereikalinga jokia? Juk mama myli vaiką ne dėl to, koks jis yra, o tiesiog dėl to, kad yra. Ir Dievas visus savo vaikus myli ne dėl to, kokie jie yra. Jis myli besąlygiškai. Be priežasties.
Vadinasi, aš taip pat turiu išmokti save mylėti be priežasties, nes tokia yra tikroji meilė – nepriežastinė? Gal mylėti save turiu ne dėl to, kokia esu išoriškai ar viduje, o dėl to, kad tiesiog esu?
Staiga mane viduje kažkas tarsi nutvilko. Aš esu. Ir tai yra priežastis save mylėti!
Juk taip gera, kad esu! Tai – didžiausias dalykas, koks tik yra įmanomas. Nieko nėra didingesnio už tai!
Būtis. Būti. Gyventi gyvenimą. Argi to nepakanka? Jei nepakanka paties svarbiausio dalyko – gyvenimo, tada nieko niekada apskritai nepakaks. Mes visuomet rasime, kuo save apkaltinti ir dėl ko būti savimi nepatenkinti, jei ieškosime. Juk nesame tobuli. Nebent tik savo netobulumu.
Ir štai dabar paaiškėja, jog vis dėlto man pakanka to, kad gyvenu. Anksčiau to neužteko, dabar pakanka. Todėl sekundę netgi pasijuntu, tarsi pati sau būčiau pakankama! Tarsi man nieko netrūktų ir būčiau pilna savo meilės!
– Meilė sau prasideda nuo buvimo savo viduje ir nuo malonumo, kurį suteikia tas buvimas, – pagaliau nusišypso ir mano Tiesa.
O aš pagaliau pajuntu palengvėjimą. Jį suteikia išsilaisvinimas nuo amžino nepasitenkinimo ir baimės būti savimi. Velniop tuos trūkumus! Nuolat kreipdama dėmesį į juos, tik maitinu savo nemeilę!
– Natūralu. Kur dėmesys, ten ir energija, dėmesys – tai energijos kryptis. Į ką jį nukreipi, tą ir pamaitini, – Tiesa vėl primena, kad tai tikrai ne tas dėmesys, kurio man reikia. Jis man nepadeda – atvirkščiai. Turiu nukreipti jį kažkur kitur, tai yra pakeisti jo kryptį. Tik kaip?
– Negatyvų dėmesį paversk pozityviu ir savo kūną pamaitinsi aukšto dažnio energija.
Tai ir bus meilė savo kūnui! Taip! Juk ieškoti trūkumų, nuolat maitinti juos dėmesiu, kovoti su jais – negatyvu. Nuo to atsiranda įtampa, kurios nepaslėpsi. Ji visada atsispindi kūne ir veide. Ji net gražiausią žmogų padaro nepatrauklų. Banalu, bet išorinis grožis be vidinio spindesio – tuščias. O vidinį grožį suteikia pasitikėjimas savimi ir vidinė ramybė. Atsipalaidavimas, o ne įtampa. Savęs priėmimas, o ne kova su savo trūkumais ir tobulumo siekimas.
Kodėl, po galais, aš jo nuolat vaikausi? Hm... Nežinau... Tikriausiai tobulumo visada siekiau dėl to, kad buvau sau nepakankama. Bet dabar jau galvoju: o kas, jei ir tapčiau tobula? Ar tai iš viso įmanoma? Juk tobulumas – tai pabaiga, sustojimas, stagnacija, prie jo negali nieko pridėti nei atimti. Daug įdomiau plėstis, judėti, eiti pirmyn negu užmigti pasiekus tobulybę. Toks ir Visatos užmanymas – ji visada plečiasi. Ji begalinė, o ne baigtinė. O kas nėra išbaigtas nėra tobulas. Arba tobulas tik šią akimirką, toks, koks yra dabar.
– Bet argi ne tobulas yra žmogus, pamilęs save su visais tariamais savo trūkumais? Žiūri į jį ir gėriesi, – mįslingai nusišypso Tiesa.
O aš suprantu: tikrasis tobulumas ir yra priėmimas! Tai reiškia priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra. Tada ir trūkumai nebėra trūkumai, o tik unikalumas. Štai čia ir yra grožis. Jis pasireiškia įvairove. Ją reikia išmokti pamilti. Pamilti tai, kas netobula. Nes tai, kas tobula, mylėti visai nesunku.
– Nieko nėra nuobodžiau už tariamą tobulumą. Tą, kurio vaikosi ego, – valiūkiškai akį pamerkia Tiesa.
Ši frazė man girdėta tūkstantį kartų. Bet tik dabar suvokiu, ką iš tikrųjų ji reiškia: tobulumo siekis neturi prasmės! Tai tik proto idėja, o jam niekada negana. Siekdamas rezultato, jis tobulina, tobulina ir tobulina, kol... nužudo dvasią. O juk rezultato nereikia siekti. Teisingas rezultatas savaime gimsta iš teisingo proceso. O koks yra teisingas procesas? Vykdomas su meile, o ne siekiant rezultato. Tai reiškia, kad tik procesas yra svarbu. Kuo daugiau meilės, tuo geresnis ir rezultatas.
Vadinasi, tobulumo siekis yra iliuzija. Siekti tobulumo reiškia vaikytis tai, kas neegzistuoja. Tai ego spąstai. Jie atima ramybę, nes ramybė ir tobulumo siekis – nesuderinami dalykai.
O man reikia jos, ramybės. Ji mano tikslas. Ji mano prasmė. Dėl jos esu pasiruošusi daug ko išsižadėti. Esu pasiryžusi netgi pamilti savo trūkumus.
Ar tai reiškia, kad man nesvarbu, kaip atrodau ar kokia esu? Svarbu. Bet ne svarbiau už tai, kaip jaučiuosi. Nes tam, kad gerai jausčiausi, būtina harmonija ir dermė tiek išorėje, tiek viduje. Tik dar nežinau, kaip to pasiekti.
– Nurimk. Klausyk savo kūno. Jis pats pasakys, ką privalai daryti. Jis – geriausias pagalbininkas ir tarpininkas tarp proto ir širdies, – vidinis balsas vėl pakartoja tiesą, kurią sakė jau tūkstantį kartų.
Kol kas ji dar pilna skausmo. Jaučiu jį, kai tik susitelkiu į savo centrą. Nežinau, dėl ko skauda, bet sužinosiu vėliau. Širdis pasakys, kai tik norės. O kol nenori, skirsiu dėmesio savo kūnui. Privalau jam padėkoti.
Žinau, mano siela ims spindėti tada, kai pasirūpinsiu kūnu, nes jis – jos namai. Tokia yra tiesa: gyvenimas susideda iš mažų dalykų. Norint jį pakeisti, reikia nuo jų ir pradėti. Reikia išmokti jais džiaugtis.
Taigi, nuo šiandien pasižadu išmokti pažinti savo kūną. Noriu atkurti ryšį su juo. Imu klausyti jo signalų, girdžiu, ką jis sako, pradedu suprasti, ko jam reikia. Nevarginu, neprievartauju, leidžiu ilsėtis. Pirmiausia – išsimiegoti. Po tiek vargo, nemiegotų naktų, kruvinų kovų su gyvenimu jam reikia atgauti jėgas. Mažiausia, ką galiu duoti, – tai poilsį, gerą maistą ir tyrą orą. Visa tai teikia energijos. Tai prana.
Dar jam reikia ramybės, tad stengiuosi valyti protą, o kad jos nedrumstų, medituoju. Kai pajuntu, kad atėjo laikas pajudėti, gelbsti joga ir pasivaikščiojimas miške. Tada atsipalaiduoju, pajuntu žemę po kojomis, pasisemiu jos motiniškos stiprybės.
Įsižeminimas primena man, kad esu moteris – tokia mano prigimtis. Negaliu nekreipti į ją dėmesio, nors iki šiol ir bandžiau ignoruoti. Gėdijausi, kad esu moteris. Atrodė, kad būti moteriška tolygu būti kvaila ir silpna. O aš norėjau būti stipri, drąsi, protinga, valinga, tvirta, nepalūžtanti, susivaldanti, nesuskystanti, įveikianti bet kokias kliūtis. Idealizavau šias savybes ir ugdžiau jas. Ir dabar nieko prieš jas neturiu – jos puikios ir man labai padėjo gyvenime. Tik, deja, užgožė mano prigimtinį moteriškumą.
Neleidau sau būti moteriška. Maniau, kad man nereikia „visų tų kvailysčių“. Tačiau taip tik atmečiau dalį savęs, paneigdama, kas esu iš tikrųjų, paneigdama savo prigimtį.
Juk būti moterimi reiškia būti visokiai. Ir jausmingai, ir emocingai, ir santūriai. Ir triukšmingai, ir tyliai. Stipriai ir silpnai, kai to reikia. Kartais paslaptingai, o kartais – atvirai. Kartais kuriančiai, kartais – griaunančiai ir naikinančiai. Kartais išmintingai, o kartais vaikiškai naiviai, leidžiančiai sau kvailioti ir nebijančiai atrodyti kvailai. O kodėl gi ne? Juk būti moterimi reiškia leisti sau būti tokiai, kokiai norisi būti – permainingai, tekančiai, nenuspėjamai, stebinančiai. Nes tokia yra moteris. Ji – kaip upė. Niekada nebūna vienoda. Niekada tokia pat.
Noriu susigrąžinti savo moteriškas savybes. Noriu pamilti moteriškumą savyje. Todėl kasdien sau tai primenu, atlikdama visus moteriškus kūno priežiūros ritualus. Pajuntu, kaip dėmesys ir meilė kūnui daro stebuklus – gydo sielą.
Juk reikia tiek nedaug, kad pajustume meilę! Laukdama, kada įsileisime ją vidun, į savo širdį, ji tyko mūsų visur. Apgaubia šiltu garų vualiu ir nuteka per kūną su vandens lašu duše. Pakyla ir įsiskverbia pro nosį, kutendama ją greipfrutų aromatu. Palaukusi, kol pasisotinsime drėgme ir šiluma, suvysto kaip kūdikį į purų, baltą rankšluostį ir dar nespėjus nudžiūti išglamonėja minkštomis rankomis, slidžiomis nuo kvapnaus migdolų aliejaus.
Deja, nors meilė yra visur, dažniausiai mes su ja prasilenkiame, nes ne visada galima su ja susitikti, o tik tada, kai laikrodžio rodyklės nustoja suktis ar ciferblate sustingsta nieko nesakantys skaičiai: nulis valandų, nulis minučių. Mat ji yra tik ten, kur nėra laiko. O kad su ja susitiktum, turi persikelti į neapčiuopiamą realybę. Ši realybė – dabartis, o ji dažniausiai mums neegzistuoja.
Todėl sustabdau laiką. Man jau nieko nėra svarbiau už dabartį.
Manikiūras, pedikiūras, veido masažas, dėmesingai išpurenti plaukai. Viską darau pati, kad pabūčiau su savimi. Šlakelis kvepalų, puikiausi apatiniai... Noriu geriausių dalykų savo kūnui, nes jis jų vertas. Ne ateityje, ne per šventes, o dabar. Ateityje manęs nebus. Aš esu čia. Esu dabar.
Moteriški ritualai išvaduoja mane iš minčių. Tiesa, kurį laiką jos vis dar nori lėkti kaip paklaikę žirgai, juk yra taip įpratusios. Bet jau neleidžiu joms manęs nešti, kur panorės. Turiu vadeles – savo valią. Įtempiu jas, šiek tiek palaikau, kol mintys nurimsta – bėgti jau nėra ko. Atėjo laikas ilsėtis.
Pamirštu rūpesčius ir pradedu jausti, o tai reiškia – gaunu energijos. Tokia meditacija ar tiesiog buvimas dabartyje pripildo mano sielą gyvenimo džiaugsmo. Pasirodo, nereikia jokios prabangos, kad jį susikurtum. Tik trupučio meilės, leidžiant save pajusti. Leidžiant sau mėgautis.
Taip mokausi būti savimi ir tuo džiaugtis. Nes būtis dabartyje – tai ir yra buvimas savyje, sąmonėje, o ne prote. Ir ką gi, galiu pasakyti: dar niekada joks mokslas nebuvo toks kartus ir toks saldus tuo pat metu. Nieko nėra sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Tam reikia tik dėmesio, tačiau viso dėmesio be išimčių. Pasirodo, ne taip ir lengva nuolat jį išlaikyti. Bet jeigu pavyksta, gyvybinė energija pradeda plūsti į kūną nevaldomu srautu. Joks žemiškas prietaisas negali išmatuoti, pasverti ar nustatyti begalinės jos galios, tik širdis. Nes širdyje ji virsta džiaugsmu, kurio žodžiais neapsakysi. O tada nenumaldomu noru kurti.
Stebuklų ratas pradeda suktis, o man norisi vis daugiau ir daugiau. Pasižadu, kad nuo šiol taip bus visada. Ir savo pažado laikausi: nuo šiol kiekviena mano diena prasideda nuostabiai, sąmoningai. Jokių automatinių veiksmų. Jokio bėgimo mintimis į darbus, mokyklas ar parduotuves. Esu ten, kur esu, visa savo esybe: kūnu, protu ir širdimi. Tai reikalauja pastangų – sąmoningumo. Tačiau jis treniruojamas didėja, o pastangos atsiperka su kaupu.
Kad to nepamirščiau, prieš ką nors darydama įprantu kas kartą savęs paklausti: o kaip elgčiausi tuomet, jei save be galo mylėčiau? Ir tai dažniausiai pakoreguoja mano planus.
Vieną paprastą, niekuo neišsiskiriančią iš kitų dieną, kai fone skamba lėti šansonai, kaip niekas kitas man primenantys prancūzišką art de vivre – meną gyventi ir mylėti save, aš visiškai aiškiai suprantu: mano meilė sau diena iš dienos bunda, auga ir... neketina sustoti.
Už tai nusprendžiu padovanoti sau gėlių. Tai yra užduotis ir mažytis tikslas, o kartu ir išbandymas.
Pažiūrėsiu, ar man pavyks jį išlaikyti.
Komentarai
Rašyti komentarą