Laisvė

 Aš esu niekas - bet aš esu.

Aš esu - bet aš esu niekas.

Aš esu niekas. Ir tai mane išlaisvina.

Tada aš klausiu savęs. Būti niekuo - tai yra skurdas ar prabanga? Bausmė ar privilegija? Aš esu apdovanota ar nuskriausta?

Kai aš esu moteris, noriu būti graži. Kai mama - gera ir rūpestinga. Būdama žmona aš noriu gerai atlikti pareigą. Kaip sesuo tikiuosi būti supratinga, o kaip draugė - gera patarėja. Kai esu darbuotoja, aš atsakinga ir pateisinanti lūkesčius. Nuskriaustiems teikiu pagalbą, praradusiems viltį - įkvėpimą.

Kiekvienam aš esu tik kažkas, tačiau tik sau aš galiu būti niekas. Nei žmona, nei dukra, nei mama, nei vadybininkė ar vadovė, nei mokinė ar mokytoja, nei draugas ar priešas, nei gera ar bloga.

Būti niekuo - didelė prabanga, nes visuomet yra koks nors vaidmuo. Tačiau tik tada, kai leidi sau šią prabangą, supranti, ką iš tikrųjų reiškia laisvė - laisvė nebūti kuo nors. Neužsidėti jokios etiketės. Jokios kaukės. Nevaidinti jokio vaidmens.

Ir tik tada supranti, kad gali būti bet kuo.

Aš esu niekas -  ir tai yra didžiausia prabanga mano gyvenime.

Aš esu niekas - ir tik tai mane išlaisvina.

Kai aš esu niekas, aš nieko nesitikiu. Neturiu lūkesčių ir patirčių. Nėra nei praeities, nei ateities. Yra tik objektyvumas be jokių išankstinių nuostatų, nes išnyksta visos sąvokos ir sąlygos. Išnyksta visi „bet“.

Kai esu laisva nuo praeities ir ateities, aš atsikratau didelės naštos. Manęs nevargina praeities nuoskaudos nei ateities baimės. Kai esu dabartyje, esu švari. Kaip niekas. Šioje švaroje gimsta būties malonumas. Palaima, kurios netrikdo, netemdo ir neapsunkina laiko iliuzija - ji tiesiog sudūžta.

Su šia švara ir su šia palaima būdama dabarties akimirkoje, aš galiu ją objektyviai priimti ir tuo pačiu pasinerti į ją, neiškraipydama realybės savo praeities ir ateities iliuzijų našta.  Kai sudūžta laiko iliuzija, siela tampa laisva. Ji neįpareigota būti kuo nors. Ji neapsiriboja būti tik kažkuo.

Bet aš noriu kuo nors būti! Ar aš suvokiau, kad esu niekas, tik tam, kad vėl tapčiau kažkuo? Kodėl aš noriu atsisakyti šios prabangos? Kodėl noriu užsiklijuoti etiketę?

Gal todėl, kad nežinau, kas esu? Kur yra mano vieta, mano ribos? Todėl, kad bet koks vaidmuo suteikia bent šiokį tokį apibrėžtumą?

Tačiau apibrėžtumas yra apribojimas. Taip aš apriboju pati save, tapdama ribota, nors esu begalinė.

O juk aš esu daugiau nei mano proto nubrėžtos ribos. Aš esu niekas.

Šiandien esu laisva, nors gyvenu ten, kur nėra laisvės, tik sistema. Galiu jai paklusti išorėje, nes ji reikalinga mano išlikimui, tačiau niekada neturiu iliuzijų, kad sistemoje aš esu laisva. Kuo sistema didesnė, tuo mažiau laisvės joje yra ir tuo labiau palaikoma ir propaguojama laisvės iliuzija.

Mano laisvė – tai laisvė nuo savęs pačios. Nuo to, kas manau esanti. Nuo savo iliuzijų.

Aš jas atpažįstu. Aš jas naikinu.

Tai skausminga, nes tai – griovimas. O griauti visada skaudžiau nei kurti. Griovimas – tai atsisveikinimas su prisirišimais. Tačiau be jo neįmanoma laisva kūryba. Ji visada bus sąlygota, tarsi naujo namo statymas ant senų pamatų.

O aš kuriu savo gyvenimą. Esu kūrėja. Esu laisva. Dabar jau žinau, kad mano gyvenimas – tai pasekmės to, ką pati sukuriu. Aš esu atsakinga už tai, tačiau nesu ribota savo kūryboje.

Nes iš esmės esu tik aš, ir nieko daugiau. Tai mano pasaulis, o aš jame šeimininkė. Jame viskas atspindi tai, ką sukūriau savo viduje. Dėl to aš galiu matyti savo kūrybos pasekmes. Kitaip – tai būtų iliuzija.

Pasaulis – kaip veidrodis, ir jeigu aš jo neturėčiau, niekada nematyčiau tiesos.

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS