Aš prisiminiau!

Niekas nežino, kas yra sąmonė. Bet ji yra. Ir jei yra sąmonė, kurios negali nei apčiuopti, nei išmatuoti, turi būti ir kažkas nematerialaus, kam ji priklauso. Nes sąmoningumas – tai savybė. Ji kažkam būdinga. Ir tas kažkas taip pat turi būti nematerialus, dvasinis, kaip ir jo savybė.

Suprantu, kad savęs pažinimas ties sąvoka „žmogus“ nesibaigia. Turiu kapstyti giliau. Juk žmogus – tik viena iš daugelio gyvybės formų materialiame pasaulyje. Paukštis, žuvis, medis, žolė, sliekas – taip pat skirtingos gyvybės formos. Tačiau kas jas visas vienija? Kokia esmė slypi už formos?

Pavyzdžiui, molinio dubens forma yra dubuo, o molis – esmė. Jeigu molinis dubuo sudūžta, dubens formos nelieka. Tačiau lieka šukės (kita forma), kurių esmė vis tiek yra molis. Forma yra tai, kas kinta, o esmė – ne.

Iš aukso galima pagaminti vis kitokį dirbinį – žiedą, taurę, karūną, šaukštą. Galima sulydyti jį į luitą. Paskirtis bus skirtinga, bet esmė ta pati, tai – auksas. O kas bendra visoms gyvybės formoms? Kas jų esmė? Atsakymas paprastas. Tai – gyvybė. Gyvenimas. Būtis. Turbūt būtų galima teigti, kad gyvybė yra „medžiaga“, iš kurios pagaminta visa, kas gyva. Tik tai ne medžiaga, o nemateriali energija, kuri priverčia ląsteles dalintis, plaučius kvėpuoti, akis atsimerkti, o širdis plakti.

Kaip negali išnykti auksas, kai auksinė vaza sulydoma į luitą, taip ir gyvybė negali išnykti, pakitus jos formai. Vadinasi, ji yra amžina. O ar ji yra kurioje nors formoje, atpažįstame iš to, kad yra sąmonė. Sąmoningumas – tai šios energijos savybė. Sąmoningai stebėdama ne tik save, bet ir aplinką, matau, kad sąmoningumas būdingas viskam, kas gyva, tik yra skirtingai išreikštas – vienur labiau, kitur mažiau. Šuns, katės, beržo, akmens ar žmogaus sąmonė yra skirtingo laipsnio.

Galima būtų pagalvoti, kad augalai ir gyvūnai nėra sąmoningi, sąmoningas yra tik žmogus, bet ar tai tiesa? Bitės lipdo tobulus penkiakampės struktūros korius, o skruzdės – sudėtingiausius archeologinius statinius – skruzdėlynus. Jų bendruomenės turi daugiasluoksnę socialinę struktūrą. Net ir augalai geba bendrauti vienas su kitu ir jausti! Jie stiebiasi į šviesą, atsukdami savo lapus taip, kad paimtų iš šviesos kuo daugiau energijos. Jie įspėja vieni kitus apie pavojų, išskirdami tam tikrų cheminių medžiagų junginius.

Tas pats ir su negyvąja materija. Bet kuris namas ar kitas statinys, pavyzdžiui, šventykla ar autobusų stotis, turi savo energiją, dvasią. Ji yra visur. Juk sakome: yra namas, o yra namai. Ir visi be išimties suprantame, ką tai reiškia, nereikia aiškinti. Net ir akmuo ar mineralai yra gyvi. Jie auga, kaupia bioenerginę informaciją, kurią skleidžia net ir po tūkstančių metų. Visa tai įrodyta moksliškai. Argi tai nėra sąmonė?

Sąmonė yra visur, kur yra gyvybė, o gyvybė yra visur, kur yra judėjimas, kitimas. Kas kinta, tas auga. Kas auga, tas nyksta. Visa gamta, tiek gyvoji, tiek negyvoji, yra ne mažiau gyva ir sąmoninga negu žmogus. Žemė, kaip ir kitos planetos ar žvaigždės, taip pat.

Vadinasi, sąmoningumas ir yra mano esmių esmė. Sąmoninga būtis. Arba tiesiog gyvenimas. Ties tuo ir sustosiu, nes žengti toliau būtų už mano suvokimo ribų. O gal aš ir esu tai, kas yra už suvokimo ribų?

Staiga mane aplanko prisiminimas, kaip kartą po eilinės gyvenimo turbulencijos susitikau su savo daugelį metų nematyta vaikystės drauge. Ilgai nuoširdžiai kalbėjomės. Pasakojome viena kitai savo gyvenimo vingius ir peripetijas. O tada jai pasakiau:

– Žinok, aš jau nebe ta. Aš visiškai kitas žmogus. Neliko nieko iš senosios manęs.

Tačiau ji paprieštaravo:

– Nesąmonė! Gal ir pasikeitė tavo požiūris, asmenybė... Gyvenimo aplinkybės dabar jau kitokios... Bet aš juk tave pažįstu – tu esi ta pati savo dvasia. Ta pati savo vidumi!

O kas yra mano vidus? Suspurda širdis. Atsisukusi į savo pamirštą dvasią, kurios esmė ir yra sąmonė, prisimenu, kas esu!

Esu širdis, o ne protas! Vadinasi, nesu tai, ką galvoju. Esu tai, ką jaučiu!

Širdyje yra mano dvasia, sąmonė, tikrasis „Aš“, o prote – tik tai, kas maniau esanti: mano ego. „Aš“, susikurtas galvoje, bet neegzistuojantis tikrovėje. Jis yra tik sąvoka, žodis, po kuriuo nieko nėra. Reikalingas tik tarpusavio susikalbėjimui, bet ne tikrajam sau suvokti. Ego gyvena prote, vadinasi, ego ir protas yra tas pats. Tik skirtingai vadinama.

Protas įvertina viską, ką patiriu, ir priskiria sau, sukurdamas įsivaizduojamą suvokimą, kas aš esu. O aš esu inertiškai įpratusi save tapatinti su juo ir leidžiu jam vadovauti gyvenimui. Nors esu daug daugiau negu jis!

Nesu nei mintys, nei protas, nei jausmai, nei asmenybė. Ir juo labiau nesu kūnas. Esu tas kažkas, kam visa tai priklauso. Bent jau kol kas. O juk tai priklauso gyvenimui! Mano sąmoninga būtis, arba tiesiog sąmonė, visa tai valdo ir kontroliuoja. Vadinasi, ji ir gyvenimas yra tas pats. Gyvenimas ir aš yra tas pats. Gyvenimas ir aš yra viena! Ne aš gyvenu gyvenimą, o aš ir esu jis!

Jei jis iš manęs atimtų kojas, akis ar rankas, o gal netgi protą ir jausmus, manęs neliktų mažiau. Tik būtų mažiau patogu gyventi. Gal aš nesuprasčiau pasaulio, gal dingtų mano jutimai. Gal nematyčiau, gal negirdėčiau ar negalėčiau paeiti. Bet vis tiek būčiau.

Esu gyvenimas! Kai mano protas atjungiamas, pavyzdžiui, per operaciją, kurios metu taikoma visiška nejautra, gyvastis išlieka. Manęs juk neatjungia, atjungia tik mano jusles ir mano „Aš“ – protą, kuris žino, kad esu. Bet aš vis tiek esu. Ir esu netgi tada, kai mano kūnas numiršta, nes esu esatis – ne tik didžiausia misterija ir paslaptis mano protui, bet ir stebuklas. Jo mastą įvertinau tada, kai pati paleidau gyvybę į šį pasaulį. Kai gimė mano vaikai. Nesuvokiau, kaip gali atsirasti gyvastis kūne, kurį pati pagimdžiau, tačiau tai leido pajusti sukrečiančią šios misterijos galybę.

Dabar suprantu, kodėl visą laiką kartojau tą pačią klaidą – bandžiau vadovauti gyvenimui, norėjau jį kontroliuoti. Tai reiškia, kad mano „Aš“, tas netikras, iliuzinis savęs pačios suvokimas, arba mano ego, darė savo tvarką ir visą laiką vedžiojo mane už nosies! O aš tuo tarpu giliai miegojau – miegojo mano sąmonė, mano širdis.

Argi gali būti, kad jis – tas mano „Aš“ – geriau žino, kaip reikia gyventi? Tai buvo iliuzija, kurioje visą laiką pragyvenau.

Visą savo netikrą, nesąmoningą gyvenimą.

***

Praėjo nemažai laiko. Užbėgsiu šiek tiek įvykiams už akių ir pasakysiu, kad patyriau ir vienokį, ir kitokį – tikrą ir netikrą – gyvenimą. Galiu palyginti. Todėl žinau – atskirti savo ego nuo savo esmės, sąmonės, yra pagrindinė užduotis žmogaus gyvenime. Pradžia, nuo kurios prasideda kelias ir be kurios neįmanoma pajudėti nė žingsnio toliau. Tai – esminis lūžis, po kurio viskas stojasi į savo vietas, atsiranda atsakymai į visus gyvenimo klausimus. Savęs suvokimas – tai kertinis akmuo, nuo kurio priklauso, koks bus gyvenimas. Ir tai suprasti man padėjo mano Tiesa.

– Tavo prigimtis yra tiek materiali, tiek dvasinė, – paaiškino ji. – Tačiau savęs tapatinimas su kūnu ir protu, apsiribojimas materialiosios prigimties suvokimu – materialiuoju ego, nulemia, kad tavo gyvenime svarbiausi taptų materialūs dalykai. Šiuo atveju fizinis pradas užgožia dvasinį.

Tuomet svarbiausias tavo gyvenime tampa išlikimas, nes manai, kad pagrindinė misija yra bet kokia kaina išgyventi. Sieki save, kaip kūną, kuo geriau aprūpinti ir išmaitinti, tada susilaukti palikuonių, kad pratęstum save, nes esi mirtinga. Tau nerūpi, kas bus po to, kai mirsi, nes tada tavęs tiesiog nebus. Na, gal šiek tiek rūpi, nes svarbu, kaip gyvens kelios kartos po tavęs – tavo vaikai ir vaikaičiai. Todėl tau svarbiausia, kaip gyveni šį gyvenimą – kiek priemonių turi tam, kad jis būtų kuo patogesnis. Taigi, stengiesi jį kuo geriau išnaudoti. Ir maksimaliai išnaudoti kitus.

Taip elgtis tave priverčia tavo ego. Būtent jis atsakingas už išlikimą. Jis saugo ir labiausiai apie save primena tuomet, kai kas nors nori tave nuskriausti. Tada įsijungia visi signalai, atsakingi už tavo saugumą. Nes gresia pavojus! O kai gresia pavojus, tu gali bet ką – meluoti, apgaudinėti, išduoti, pasinaudoti, nuskriausti kitą... Nes svarbiausia esi tu, tavo išgyvenimas ir komfortas.

Tačiau kai suvoki, kad tavo prigimtis yra tik iš dalies fizinė, kad esi amžina sąmonė, laikinai besinaudojanti šiuo kūnu ir materialiu pasauliu kaip instrumentu, tavyje ima dominuoti dvasinis pradas. Išnyksta poreikis visas pastangas skirti tam, kad išgyventum, apsirūpintum materialiai ir aprūpintum savo palikuonis. Supranti, kad visa tai svarbu, bet ne svarbiausia. Nes tai – laikina. Daug svarbiau tampa tai, kas turi amžiną vertę. Dvasinės, o ne materialiosios vertybės: sielos augimas, charakterio tobulinimas, paties gyvenimo patyrimas. Supranti, jog visos patirtys, kad ir kokios jos būtų – džiaugsmingos ar skausmingos – tik padeda augti, nes, Visatos požiūriu, visi išgyvenimai, net ir destrukciniai, tarnauja evoliucijai. O tai ir pakelia tavo gyvenimą į kitą, kur kas aukštesnį ir prasmingesnį lygį.

Mano suvokimas apsisuko šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampu! Ir apsuko mano gyvenimą. Jis tarsi išvertė mano vidų į išorę. Tuomet supratau, kad pamiršęs savo dvasinę prigimtį žmogus paprasčiausiai išduoda save – savo sielą. Staiga tapo aišku, iš kur ir kaip manyje atsirado tos skylės! O kaltas dėl jų buvo būtent ego. Jis užvėrė mano širdį ir paskandino mano gyvenimą neišmanymo tamsoje.

Ėmiau į gyvenimą žiūrėti kitaip. O, kaip gaila, kad tai neįvyko anksčiau! Bet ar anksčiau buvo įmanoma? Juk viskas vyksta savo laiku ir viskas yra taip, kaip turi būti. Kaip ir visi, negimiau žinodama, kad esu vieningos visumos dalis, o ne atsiskyrusi, egoistiška ir vieniša būtybė. Turėjau gana daug iškentėti gyvendama ego pasaulyje, kad prisiminčiau, jog kentėti neprivalau. Turėjau patirti gyvenimą tariamoje atskirtyje, kad suvokčiau, jog ji neegzistuoja.

Tuomet ir išnyko mano iliuzinis, atskiras „Aš“, nes vidumi susiliejau su viskuo, kas gyva. Bet aš neišnykau. Išnyko tik mano atskirumo jausmas. Tik tas klaidingas suvokimas, kad esu tasai apribotas kūnu ir asmenybe „Aš“ – ego. O kai jis išnyko, pajutau, kad aš ir esu visa tai, ir visa tai yra manyje: ir pasaulis, ir gyvenimas, ir Dievas, ir Visata, kad ir kaip tai pavadintume.

Tada pajutau laisvę. Pajutau, kokia palaima yra būti visa ko dalimi, ir kokia kančia yra būti atskiru „Aš“.

Taip pat buvo laikas, kai maniau, kad bet kokia kaina privalau atsikratyti savo ego. Juk jis yra mano kančių priežastis. Bet kančių priežastis yra ne ego. Ne savęs suvokimas, o neteisingas suvokimas.

Nors mano ego nesu aš, jei esu aš, yra ir mano ego. Galiu save suvokti dviem būdais. Arba yra du atskiri dalykai – aš ir gyvenimas (pasaulis). Arba aš ir esu gyvenimas (pasaulis). Nesu atskira, nes priklausau visumai, kuri yra nedaloma, vientisa, viena, amžina gyvastis. Ji yra visur ir yra viskas, nes viskas iš jos.

Tačiau abiem būdais aš vis tiek suvokiu save. Atsikratyti ego reikštų atsikratyti savęs suvokimo, savo proto, nesvarbu, koks jis, teisingas ar iliuzinis, „tvarkingas“ ar ne. O tai yra neįmanoma.

Nusprendžiau, kad neverta priešintis tam, kas esti taip arti. Nes tai vėl reikštų tą patį, ką jau patyriau: nuolatinę kovą su savimi. Su gyvenimu. Tai būtų savęs pasmerkimas amžinai kančiai dar kartą.

Su ego nereikia kovoti. Su juo reikia susidraugauti! Tada jis tampa naudingu, reikalingu ir ištikimu pagalbininku, dirbančiu man!

Tačiau turiu nuolat kiekviename žingsnyje prižiūrėti, kaip suvokiu save. Nors nuo to pati mano esatis nepriklauso, ji bet kokiu atveju yra – ji už suvokimo ribų. Tačiau nuo to priklauso ne tai, ar ji yra, o kokia ji yra. Koks yra gyvenimas. Koks yra patyrimas.

Kai pamirštu savo dvasinę prigimtį, pati to nejausdama imu elgtis savanaudiškai, naudotis kitais. Ego verčia mane siekti būti geriausia, vaikytis įsivaizduojamo tobulumo, kuris apskritai neegzistuoja, o gyvenimas tada tampa nesibaigiančia kova.

Tačiau kai aš sau tai primenu, mano varomąja jėga tampa visai kiti dalykai. Man nereikia kovoti dėl savęs. Nereikia konkuruoti su kitais. Nereikia bet kokia kaina stengtis išlikti – juk aš esu ne viena. Aš esu visko dalis. Visumos, kuri pati manimi rūpinasi, nes aš ir esu ji.

Kartu prisimenu, kad negaliu tai visumai kenkti, nes pakenkčiau pati sau.

Siekdama sau naudos, neatsižvelgdama į visumos poreikius, neabejotinai tapčiau jai kenksminga. Kaip vėžinė ląstelė, kuri naudojasi resursais, bet pati nieko neduoda. Visuma stengtųsi tokios atsikratyti, nes yra žalinga. O tai galiausiai pakenktų man pačiai.

Kai sau tai primenu, svarbiausiu mano tikslu gyvenime tampa ne pasirūpinti savimi, o pasirūpinti visuma – jai tarnauti. Daryti viską, kas jai reikalinga. Ir tai man garantuoja, kad gyvensiu harmonijoje su visuma. Prisidėdama prie jos klestėjimo, bet kartu ir naudodamasi ja. Atiduodama jai save, bet kartu ir susiliedama su ja, kad galėčiau ja tapti. Kad galėčiau turėti visą jos meilę ir globą.

Ir kai tai sau primenu, prisimenu, kad man nereikia su niekuo susilieti ir niekuo tapti. Jokio dualumo nėra! Aš ir esu ta visuma!

Todėl svarbiausia, ką galiu padaryti, – mylėti save.

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS