Kaip atsiranda skylės

Niekada nemėgau kalbėti apie savo gyvenimą. Labai nemėgau. Ne tik kalbėti, bet ir galvoti apie jį nenorėjau. Kaip ir nenorėjau kalbėti apie visus blogus dalykus, kurių mano gyvenime buvo gana daug. Jame buvo daug nemeilės, apie kurią taip sunku kalbėti.

Nenorėjau kalbėti apie savo gyvenimą dar ir dėl to, kad jis toks nereikšmingas ir man buvo gėda. Tačiau supratau, kad savo gyvenimą laikydama nereikšmingą sureikšminu savąjį „Aš“. Sureikšminu tiek, kad tampa sunku net kalbėti apie save. O sunku dėl to, kad reikšmingumas suteikia pernelyg didelį svorį.

Bet kas gali būti svarbiau už gyvenimą? Aukojame jį tik dėl tų, kuriuos labiausiai mylime. Ir viską paaukotume, kad tik galėtume gyventi.

Todėl apie jį kalbėsiu. Tam, kad atsisakyčiau savojo „Aš“ reikšmingumo. Tam, kad pagaliau išsilaisvinčiau iš praeities. Kad ji pagaliau liautųsi daryti įtaką mano dabarčiai. Juk noriu gyventi dabar, o ne praeitimi. Atimsiu iš jos reikšmingumą ir taip atsisveikinsiu su ja visiems laikams. Paliksiu savo lagaminus ir žengsiu žingsnį į laisvę.  

Kalbėsiu tam, kad sąmoningai pažvelgčiau į savo skyles. Kad atsikratyčiau gėdos dėl savo gyvenimo ir dėl savęs.

Ta gėda... Ji juk dingsta tada, kai nustoji vaidinti. Gėda būna dėl to, kad prastai vaidinai. O kai esi tikras, kai esi savimi, nebūna gėda net dėl žiopliausių klaidų. Nebūna gėda tik tada, kai save myli ir sau atleidi, nes klaidos tampa pamokomis, kurias teko išmokti. O mokytis juk verta.

Tačiau kad pasiekčiau meilę, turiu pažvelgti į savo širdį. O kad galėčiau pažvelgti, turiu ją atverti.

Kyla baimė, vos apie tai pagalvoju. Tačiau, ką gi... Privalau. Nes kito kelio šia kryptimi nėra. Ta kryptis – tai savęs pažinimas.

Todėl dabar klausiu: kodėl nemylime gyvenimo? Taip, dauguma mūsų... Kodėl tiek daug žmonių nemyli savęs? Kodėl gyvenimo nemyliu aš?

Nes jis sunkus. Aš nuolat bėgu paskui laimę ir niekaip negaliu jos pasivyti. Nes visą laiką maniau, kad ją reikia užsitarnauti, jos siekti. Kad laimė – ne kiekvienam. Tik tam, kuris pagaus ją už uodegos. Išplėš iš rankų. Užsidirbs kruvinu prakaitu. Iškovos. Štai ir kovojau dėl jos visą gyvenimą, dėl to jis ir tapo toks sunkus.

Kovojau ne tik su savimi, kovojau su realybe. Su aplinka, aplinkybėmis ir pačiu gyvenimu. Kovojau tol, kol pagaliau išgirdau, ką nuolat kartojo mano vyras Aleksandras: pagal aplinkybes reikia gyventi, o ne prieš jas. Tai buvo patys taikliausi kada nors jo man pasakyti žodžiai. Tik iki šiol jie vis praslysdavo man pro ausis, taip ir neužsilaikydami.

Bet kokia kova visuomet sukelia įtampą. Išsekina, atima jėgas. O jeigu kovoji su tuo, už kurį nėra stipresnio? Su pačiu gyvenimu? O šventas naivume! Juk aš visą laiką jam priešinausi! Užuot prisitaikiusi prie aplinkybių, bet kokia kaina siekiau jas pakeisti. Norėjau, kad viskas vyktų „pagal mane“.

Bėgdama paskui savo iliuzinę laimę ar bandydama užsitarnauti „geresnį gyvenimą“, spaudžiau save kaip citriną be jokios sąžinės graužaties. Negailestingai, kaip verslo aprangos kodas karštą vasaros dieną. Man visą laiką buvo per mažai! Norėjau iš savęs daugiau. Buvau sau nepakankama, o kad užpildyčiau tą trūkumą, galėjau padaryti bet ką, ką tik mano protas sugalvodavo.

Atrodytų, tai sveikintina. Taip plečiamos ribos, verčiama tobulėti... Tarsi ir gerai norėti iš savęs daugiau. Bent jau taip moko visi šiuolaikiniai sėkmės guru. Deja, niekas, ko iki šiol siekiau, nesuteikė man laimės. Nepriartėjau prie jos nei per colį. Kad ir ką darydavau, viskas vis tiek buvo negerai. Nepakankama.

Kuo atkakliau siekiau laimės, tuo labiau ji nuo manęs tolo. Kova dėl jos tapo narkotiku, o man reikėjo vis didesnės „dozės“, vis didesnių iššūkių. Negalėjau be jų. Tačiau ilgainiui jie mane taip išsekino, kad tapau panaši į zombį iššieptais dantimis. Buvau pikta ant viso pasaulio. Bet labiausiai – pati ant savęs.

Be abejo, mano energija turėjo kada nors baigtis. Visą laiką kovodama, neturėjau kur jos pasipildyti. Juk energija ateina ne per burną. Per širdį. Energija yra meilė. O kaip ji ateis, jei širdis užverta? Dėl to ir tapau tuštesnė, negu buvau. Tokia tuščia, kokia būna begalinė juoda skylė, kurią išgraužia nemeilė sau.

Nepaisant to, gavau neįkainojamą pamoką – sužinojau, kokia beprasmiška ir nereikalinga gali būti kova su savimi. Ir su gyvenimu. Kaip nepakeliama našta, savo noru užsikrauta ant pečių. Ji ne tik neleidžia pajudėti iš vietos, ji žaloja!

Eini gyvenimo keliu (o gal greičiau pakele?). Karšta, tvanku, trošku, sunku. Oras pilnas dulkių, o kelias – jas sukeliančių pravažiuojančių automobilių. O, kad nors vienas sustotų! Dar kartą ištiesi ranką, kuri jau pavargo nuo nuolatinio kilnojimo. Balsuoji. Ne, nestoja. Ir vėl. Juk turi krūvą lagaminų. Juose – nuoskaudos, seni išgyvenimai, konfliktai, pagieža, nevisavertiškumas ir pastangos jį kompensuoti, lūkesčiai, tikslai ir iliuzijos, kad ateityje gyvensi geriau ir ką dėl to privalai padaryti... Žinoma, niekas nenori priimti jų į savo automobilį. Kam gi jų reikia? Tu taip pat žinai, kad iki šiol nereikėjo ir tau. Vadinasi, ir neprireiks. Bet kaip gi be jų? Visa tai – tavo nuosavybė! Patirtis! Istorija ir ateitis! Kas tu be viso to? Manai, kad be savo lagaminų tu esi niekas. Negali jų palikti, nors vienintelis troškimas dabar – kuo greičiau namo! – ir tik jie trukdo tai pasiekti.

Našta sunki. Bet ji man daug svarbesnė nei aš pati. Gal todėl negaliu jos paleisti. Tempiu ją, nors ji tik atima mano jėgas. Dėl jos kiekvienas gyvenimo žingsnis kainuoja pernelyg brangiai. Jis tarsi išplėštas, išprievartautas ir atsieina daugiau pastangų ir energijos, nei galiu, bet verčiu save duoti. Tarsi nuolatinis plaukimas prieš srovę.

Plakiesi vietoje, kad išliktum vandens paviršiuje, bet nepajudi nė sprindžio toliau. O kodėl nepalikus savo naštos ir neplaukus kartu su upe? Kodėl nepasinaudojus jos srove? Juk ji visada teka ten, kur lengviausia. Taip viskas vyksta gamtoje – pačiu lengviausiu ir mažiausiai energijos eikvojančiu būdu, ramiai ir nesukeliant įtampos. Tik mes kartais norime būti gudresni už gamtą, todėl sugalvojame daryti kitaip ir manome, kad mums tai išdegs. Tačiau atsiradusi įtampa savaime rodo, kad priešinamės gyvenimo srovei. Kad kažką darome ne taip. Plaukiame ne ten, kur ji neša, dėl to ir tampa sunku! Dėl to ir kenčiame.

Žinau, daugeliui mano patirtis gali atrodyti kaip normalus gyvenimas. Toks jau jis būna. Visiems, ne man vienai. Tenka kentėti ir tai yra priimama kaip norma. Mums tarsi įkalta į galvą nuo pat gimimo: gyvenimas yra kančia! Įprantame kentėti, tarsi kitaip ir negalėtų būti. Tačiau taip neturi būti! Kančią nulemia mūsų pačių pasirinkimas – išduoti save. Tada mūsų lagaminai tampa svarbesni už mus pačius.

Atitolstame nuo savo vidaus ir taip save prarandame. Atiduodame savo gyvenimą į svetimas rankas. Tarsi už vairo pasodintume kitą šeimininką, kuris veža, kur nori, ir daro su tavimi, ką nori, o tu sau jau nepriklausai.

Aš taip pat nulėmiau kančią, pasirinkdama iliuziją vietoje tiesos. Aš išdaviau save. Ne kartą. Taigi, nors ir labai nenoriu, turiu kalbėti apie tai.

Nes tik taip pažinsiu tiesą. Tik taip pažinsiu save.

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS