Laikas sustoti

Kaip niekad šiltas du tūkstančiai septynioliktųjų rugsėjis. Ankstyvas rytas. Ką tik patekėjo saulė ir visu savo rudeniniu švelnumu jau liejasi pro langą į mano kambarį. Bet ne ji mane pažadina – susapnavau pirštą. Jis lenda man tarp šonkaulių, į krūtinę, tiesiai į širdį, ir ima ją kutenti.

Kol kas maloniai juokinga. Bet tik kol kas. Kutenimas nesiliauja, vis stiprėja, aš juokiuosi vis labiau ir dar... kol jis tampa skausmingas.

– Gana, baikit... Sustokit! Prašau... Daugiau nebegaliuuu! – maldauju, vos galėdama išlementi, nes kutenimas atima kvapą. Imu dusti, visą kūną sukausto baimė. Iš skausmo jau negaliu ištarti nė žodžio, bet pirštas lenda vis giliau ir duria dar stipriau, kol neištvėrusi imu rėkti balsu ir pabundu. Kūną purto drebulys, iš akių upeliais pasipila ašaros, iš gerklės – rauda.

– Kas tau? Kas atsitiko? – išsigandę riksmo, pašoka iš lovų vyras ir dukra.

– Viskas gerai, tai tik sapnas, – po kurio laiko atsitokėjusi, nuraminu juos. Sukaupusi jėgas atsikeliu ir nueinu į dušą, nes laikas ruoštis į darbą.

Nesinori aiškintis, bet tą pat akimirką suprantu: viskas, daugiau negaliu. Baigta. Tai signalas. Atėjo laikas keisti gyvenimą.

Skausmas nesusapnuotas. Jis tikras. Toks tikras, kad dar dabar jį juntu. Širdyje! Jis primena man, dėl ko gyvenu ir kodėl turėčiau gyventi kitaip. Aš vėl buvau tai pamiršusi! Užmigau. Mane įtraukė rutina ir vėl atsidūriau tame pačiame taške – duobėje, į kurią įkritau prieš ketverius metus. Būtent tada akis į akį susidūriau su savo Tiesa ir supratau, kaip labai savęs nemyliu. Tik vėl sugebėjau pamiršti. 

Tada susitrenkiau smarkiai. Labiau negu kitais kartais. Vėl pajutau, kaip skauda. Kažkur ten giliai, krūtinėje. Iš jos ir vėl išsiveržė tas pats beviltiškas KODĖĖLLL?.. Ar aš niekada nepasimokysiu? Kodėl ir vėl tai kartojasi?..

Jaučiausi tokia bejėgė! Nesuprasta ir vieniša. Beskęstanti tamsoje, apimta nevilties ir savigailos. Bet kažkas manyje vis dėlto neleido pasiduoti, priešinosi begalinei tamsos traukai ir ragino ieškoti bent menkiausio šviesos spindulėlio.

Kodėėlll? Padėkit man suprasti! – meldžiau iš visos širdies. Tarsi mane galėtų kas nors išgirsti. Juk buvau duobėje, kurioje nieko nebuvo. Vien tik aš. Atskirta ir vieniša.

Bet kažkas atsiliepė.

– Todėl, kad gyveni be meilės, – išgirdau.  

Krūptelėjau lyg nutvilkinta staiga aplankiusio suvokimo. Iš kur tas balsas? Ne, tai ne balsas. Balsai tik galvoje. Ir jie dažniausiai pešasi vienas su kitu. O šis sklinda iš ten... Iš tos pačios duobės, į kurią įkritau. Iš duobės krūtinės viduje. Keista jį girdėti, tačiau tai nėra mintis. Greičiau, pojūtis. Toks lengvas, tarsi tolimas aidas ar sielos šnabždesys. Bet gilus. Veriantis tarsi adata po nagu.

– Todėl, kad nutolai nuo savo esmės. Pasiklydai. Esi tamsoje ir nematai, kur eiti.

Tiesa! – intuityviai pritariau mintyse. Aš nieko nematau!

Sukaupiau dėmesį ir suklusau, nes „balsas“ blaivino. Traukė į realybę iš mane apėmusios nevilties.

– Matyti gali tik šviesoje. Ieškok šviesos savyje, – tęsė jis.

Būtų neblogai. Tik kaip man ją rasti? – pajutau kylant sarkazmą. 

– Galėsiu tau padėti, jei tik klausysi manęs. Kol kas pasistenk suprasti, kad šviesa, kurios tau reikia, yra meilė.

­­– Meilė? – nejučiomis išsprūdo. Net nepajutau, kaip ėmiau kalbėti garsiai. Su savimi! – Bet aš myliu ir esu mylima! Kodėl sakai, kad man reikia to, ką ir taip turiu?

– Ar tikrai? Ar gali žmogus taip kentėti, jeigu jis gyvena meilėje ir šviesoje? – suabejojo.

Nutilau. Neturėjau ką atsakyti. Nemyliu? Bet kodėl man atrodo, kad myliu? Ar tai ne meilė, kai du žmonės įsimyli vienas kitą, susituokia ir susilaukia vaikų? Ar mylėti savo vaikus nėra meilė? Tiesa, dažniausiai net ir mylėdami trokštame, kad kiti padarytų mus laimingus. Tai šiek tiek savanaudiška, ar ne? Manimi lėtai kaip tepalo dėmė vandenyje ėmė plisti keista nuojauta: tikra meilė neturėtų būti tokia.

O kokia? Dar nežinau. Prireiks kelerių metų, kol suvoksiu: tai, ką vadinau meile, nėra meilė, o tik tuščias žodis. Pavadinimas be prasmės. Nėra meilės, jei žmonės būna kartu tik todėl, kad taip jiems patogu. Patogiau negu atskirai. Kai juos traukia aistra ir jie nori vienas kitą „turėti“. Vartoti. Kai sako: „Aš negaliu be tavęs gyventi, maldauju, būk su manimi!“ Arba: „Padaryk mane laimingą!“ Ne meilė tai.

Nesakau, kad šis jausmas nėra puikus – kam nepatinka įsimylėti! Skraidai tuomet tarsi ant sparnų, pilnas gyvybės ir įkvėpimo. Prisipildai energijos, tampi galingas, pasiruošęs įveikti visus sunkumus. Tačiau ne meilė tai, tik aistra. Tai ji įkvepia ir padvigubina jėgas.

Nesakau, kad ji negali tapti meile. Gali. Ji gali užaugti, jeigu jau užgimė! Tik jai reikės nueiti ilgą kelią. Transformuotis.

Panašiai kaip kūdikis tampa brandžiu žmogumi, taip ir fizinė meilė tikra tampa, jei jos neužsmaugiame vos peržengusios paauglystės slenkstį. Tada, kai nukritęs rožinis šydas ir išsisklaidžiusi euforija atidengia tariamus kito žmogaus netobulumus, o mes negalime į juos žiūrėti, todėl išsilakstome į skirtingas puses. Todėl, kad pamilti trūkumus kitame žmoguje įmanoma tik tada, kai pamilstame juos savyje. Nes tik tuomet paaiškėja, kad tai visai ne trūkumai, o tiesiog ypatumai.

Meilė – kai noriu būti šalia tavęs tam, kad tau būtų geriau, o ne man. Myliu tave, nes esu kupina meilės. Noriu būti su tavimi, nes noriu ja dalytis, o ne dėl to, kad man meilės trūksta ir tikiuosi, kad tu man jos duosi. Toks štai nedidelis skirtumas. Bet kiek daug jis pakeičia!

Sąmoningai suprasiu tai dar negreitai. Bet jau turiu užuominą. Manyje jau pradėjo kažkas kirbėti. Kažkas, kas paskatins kapstyti toliau. Giliau. Kažkoks neramus kirminas, neduosiantis ramybės tol, kol nerasiu atsakymo į šį klausimą: kas yra tikra meilė? Tą užuominą numetė balsas:

– Tikra meilė yra besąlygiška. Ji nieko nebijo, nieko nereikalauja ir nesisavina. Ji išlaisvina, o ne pririša. Ji tiesiog yra. Ji – pati būtis. Jos šaltinis yra tavyje – tai meilė sau. O tu nemyli savęs, – pasakė jis.

Ir buvo teisus. Supratau, ką sako. Na, nemyliu savęs. Tiesa. O už ką mylėti?! Juk nėra už ką! Bet tuomet kodėl taip sudiegė širdį...

– O argi meilei reikia priežasčių? – paklausė.

Nereikia. Kai myli, niekas nesvarbu, tik meilė. Ji – pilnatvė, joje telpa viskas. Ji yra – ir nieko netrūksta.

– Nes meilė ir yra būtis. Visatos gyvybinė energija. Sąmonės šviesa. Ji persmelkia viską, viskas iš jos. Ji – kiekviename atome. Ji verčia ląsteles dalintis, o pasaulį – suktis. Ji yra judėjimas, o tai reiškia – gyvybė. Kur gyvybė, ten ir meilė, o jei nebūtų meilės, nebūtų ir gyvybės.

Hm... Tikrai...? Susimąsčiau. Mes jaučiame meilę širdyje. Ten pat ir gyvybė. Gal tikrai tai yra tas pats?

– Būtent. Juk širdyje esi tu. Tavo esmė. Ji ir yra meilė.

Meilė – kiekvienoje mano ląstelėje ir atome? Vadinasi, aš pati esu meilė?

Aš – pati meilė??

Negalėjau suvokti, nors ir pajutau, kad tai tiesa. Vis dėl to kažkas manyje priešinosi tam, ką savyje išgirdau, nors viskas ir atrodė logiška. Prieštaravimas sprogdino iš vidaus, tad, kažkiek laiko pasimuisčiusi, atrėžiau:

– Bet kaip aš galiu mylėti pati save? Juk tai egoistiška!

– Egoistiška yra mylėti savo ego. Ir tai apskritai nėra meilė. O meilė sau – tai tavo sąmoningumas, atvira širdis. Meilė savo esybei, dvasiai. Dievui, kuris yra tavyje. Tai reiškia – viskam, nes dvasia viena, viskas iš jos, – balsas porino toliau, o kai tik mano suglumęs protas minutėlei užlūžo, dar pridūrė:

– Kitus gali mylėti tiek, kiek turi meilės savyje. Kiek esi susijungusi su savo širdimi, kiek ji yra atvira tau pačiai. Kiek meilės tu į ją įsileidi, tiek ir gali atiduoti. Išorinis pasaulis tik atspindi, kas yra tavo viduje. Jei nemyli savęs, jei nėra meilės tavo viduje pačiai sau, kas atsispindi pasaulyje? Tik tavo nemeilė. Visur matai vien tik ją. Taigi, nors ir kaip kiti tave mylėtų, net negali jaustis mylima. Ir laiminga. Todėl pirmiausia pamėgink pamilti save. Nuo TO viskas prasideda!

Ir aš nepajėgiau ginčytis. Absoliuti tiesa persmelkė kiekvieną mano kūno ląstelę. Manyje tarsi kažkas nušvito. Galbūt viltis? Vis dėlto jaučiausi sumišusi, todėl dar kartą paklausiau:

– Bet kas gi tuomet prasideda?

– Tikras gyvenimas! – išgirdau šnabždesį, tarsi man būtų atskleidžiama didžiausia paslaptis. – Nes meilė yra svarbiausia! Be jos gyvenimas nebūna laimingas. O jos šaltinis yra tavyje.

Susimąsčiau: o koks turėtų būti tas besąlyginės ir bepriežastinės meilės jausmas? Turėčiau ieškoti jo širdyje. Taigi, nieko nelaukdama susijungiau su ja, įsicentrinau jos viduje. Prireikė šiek laiko ir susikaupimo, bet netrukus akimirką pajutau tobulos pusiausvyros, palaimos, saugumo, pasitikėjimo ir ramybės būseną. Nieku gyvu nesinorėjo iš jos išeiti. Pasijutau tokia mylima, kaip niekad gyvenime! Mane užliejo džiaugsmas, ėmiau nevalingai šypsotis, į mane bematant plūstelėjo energija. Tik kur ji buvo iki šiol? Žinoma, nemylėdama savęs, sukūriau įtampą, kuri ir užblokavo jos tekėjimą. Tokiu būdu atkirtau pati save nuo neišsenkančios energijos šaltinio ir taip praradau teisę bei galimybę ja naudotis. Aš ją eikvojau, o pasipildyti negalėjau, dėl to išsekau ir tapau nelaiminga.

Vis dėlto aš instinktyviai ir anksčiau supratau, kad meilė – svarbiausia gyvenime. Visada tą žinojau. Tik nežinojau, kodėl. Tačiau net ir dabar nesupratau, kodėl niekada nemylėjau gyvenimo, jei meilė visą laiką buvo manyje?

– Nes iki šiol nesuvokei, kas esi, – atsakė balsas. Ir aš vėl sutrikau!

Esu viso proto žmogus – puikiausiai tai suvokiu! Nesuvokiu tik, iš kur tas balsas, ta staiga atsivėrusi išmintis. Tarsi vyresnė „Aš“ mokytų dabartinę mane gyvenimo paslapčių. Iš kur jis atsirado? Kodėl anksčiau jo negirdėjau? Ar aš kalbuosi pati su savimi? Gal aš susidvejinau? Ar tai sutrikimas? O, taip! Visai gali būti. Tikriausiai iš nevilties. Taip, tik dėl to, kad esu tokia sukrėsta, man pasimaišė protas! Tačiau viskas praeina, praeis ir tai...

– Tas balsas ir esi tu, – kol aš spėliojau, atsakė jis.

– O kas tada mano galvoje?

– Tik protas... tik mintys...

Ir čia įvyko lūžis: aš „išėjau“ iš proto. Tiesiogine šio žodžio prasme, bet ne „išprotėjau“. Susijungusi su savo širdimi ir supratusi, kad galiu nebūti galvoje, aš iš jos išėjau! Ir daugiau nenorėjau grįžti! Mano esybė suskilo, atsiskyrė nuo proto ir pamatė, kad jame yra tai, ką ji gali stebėti tarsi veidrodyje. Žiūrint į pasaulį iš šios pozicijos, staiga viskas ėmė atrodyti kitaip!

Supratau, kad balsas teisus – aš net nenutuokiu, kas esu iš tikrųjų. Tapo aišku, kad dar turėsiu grįžti prie šio klausimo, kol galėsiu į jį pati sau atsakyti.

Taip pažinau savo vidinį balsą. Širdies balsą. Arba, kaip daugelis sako, savo „Aukštesnįjį Aš“.

Pavadinau jį Tiesa, nes jis visada sakė tiesą...

Cha! Kaip juokinga... O kaip kitaip galėjau jį pavadinti? Juk tuo metu dar nesuvokiau, kas su manimi vyksta. Bet fakto, kad kažkas vyksta, tai nepaneigė.

Ėmiau su juo „kalbėtis“. Kartais atrodė, kad dėl savo liūdesio jau kraustausi iš proto, bet jaučiausi taip pavargusi pati nuo savęs, kad man jau buvo vis tiek. Aš klausiau ir gaudavau atsakymus, kurių mano protas negalėjo sugalvoti. Tiksliau, atsakymų negaudavau. Aš juos jaučiau. Jie ateidavo ne iš loginės sekos, ne kaip proto išvedžiojimų išdava, o kaip besąlygiškai juntama tiesa, kurios nereikia nei pagrįsti, nei įrodinėti. Tarsi ji visuomet būtų slypėjusi manyje, o dabar kažkas būtų nutraukęs uždangą.

Ir tai teikė paguodą. Ramino. Tada, kai galvoje spengė spiečiai minčių, kai vienas per kitą kūlversčiais vartėsi argumentai ir kontrargumentai, sprendimai ir vertinimai, pliusai ir minusai, širdis man sakė:

– Palik tai gyvenimui. Išmesk iš galvos. Viskas savaime išsispręs, jei tik sugebėsi nusiraminti!

Ir ji buvo teisi! Nes ramybė – svarbiausia! Nėra ramybės – nėra išminties. Ji girdima tik tada, kai nurimsta jausmų ir proto cunamiai. Išmintis ateina iš tylos, kuri neįmanoma be vidinės ramybės, o kai jos nėra, visas gyvenimas tampa viena didele kvailyste.

Taigi. Svarbiausia – ramybė. Supratau tai, kai praradau sveikatą. Kai dėl jos turėjau mesti visus reikalus ir noriu nenoriu nurimti. Būtent tada susivokiau atsidūrusi duobėje ir pajutau, kaip man trūko ramybės. Jos buvau ištroškusi kaip vandens dykumoje.

Tas ilgesys vis retkarčiais užplūsdavo mane ir anksčiau, bet gyniau jį šalin, nes buvo ne laikas. Ne vieta. Juk dabar yra svarbesnių reikalų! Viskas yra svarbu, tik ne aš pati... Tačiau visa savo esatimi jaučiau, kaip man trūksta buvimo savyje. Deja, nebuvo kada. Reikėjo „gyventi gyvenimą“. Kol jis pats pasakė: sustok. Pradėk mylėti save.

Ilgai negalėjau suprasti, ką tai reiškia. Rausiausi savo gyvenimo lentynose. Ieškojau. Ir štai pagaliau, po ketverių metų, atėjo laikas: šie žodžiai palietė mano sąmonę. Jie tarsi pasėta į dirvą sėkla tūnojo manyje, brendo, laukė savo eilės... O tada ėmė ir... sudygo!

Iki kaulų smegenų pajutau: aš visą laiką tenorėjau būti mylima! Tik nežinojau, kaip. Nežinojau, kad meilės reikia ieškoti savyje, o ne kituose. Bet aš ieškojau. Apgailėtinai meldžiau kitų to, ko pati sau negalėjau duoti.

Tikėjausi, kad kada nors sutiksiu žmogų, kuris mane pamils ir padarys laimingą. Tada tikėjausi, kad laimę suteiks vaikai. Kad būsiu laiminga tada, kai įgysiu išsilavinimą, pasieksiu „svaiginančias karjeros aukštumas“, uždirbsiu daug pinigų, tapsiu nenugalima profesionale, neaplenkiama savo srities specialiste ir dėl to kiti pradės mane vertinti. Taigi, visiškai priklausiau nuo to, kiek meilės gausiu iš kitų. Iš išorės. Bet ne iš vidaus. Tuo tarpu manyje... patogiai gyveno nemeilė...

Bet aš sužinosiu! Būtinai sužinosiu, kaip reikia mylėti save, nes tik mylėdama būsiu laiminga. Pavargau nuo nemeilės taip, kad darosi bloga. Persisotinau ja. Noriu mylėti gyvenimą. Noriu suprasti, kaip tą daryti. Noriu mylėti... meilę, suvokti jos esmę, ištakas, šaltinį. Noriu mėgautis kūnu, kurį turiu, pajusti kasdienio gyvenimo laimę. Noriu būti laiminga šluodama grindis, laistydama gėles, plaudama indus, šukuodama dukrai plaukus, kasryt važiuodama į darbą ir grįždama iš jo, užsukdama siuntinio į paštą ir produktų į parduotuvę, o ne kartą per metus išvykdama atostogų prie jūros. Noriu, kad mane džiugintų kasdienybė, o ne tos išskirtinės retos progos, kuomet, suorganizavus sau šventę, pavyksta surinkti keletą užprogramuotos, netikros laimės trupinių, o tada vėl tęsti savo liūdną egzistenciją iki kito karto. Atleiskite, kas toliau? Gimtadienis ar Nauji metai?

Man to nepakanka. Noriu matyti, girdėti, užuosti ir skanauti man dovanoto gyvenimo džiaugsmą kasdien. Kiekvieną sekundę. Kiekviena ląstele. Bet... negaliu. Aš jo neturiu. Kodėl? Gal aš pilna skylių, pro kurias jis išteka?..

Palauk... Kokių skylių? Galiu turėti skylių? Ar gali jų būti širdyje? Jei taip, kaip jos ten atsiranda? Žinau tik, kaip atsiranda skylės drabužiuose. Na, dar batuose, kilimuose, sąsiuvinyje, pratrynus skylę, namo stoge ar sienoje...

Dažniausiai jos atsiranda netyčia. O kartais ir tyčia. Ir tikrai padidėja, kai jas krapštai. O jeigu užsiuvi, lieka negraži žymė.

Bet ar siela gali būti skylėta? Širdies gilumoje jaučiu, kad nėra taip paprasta, kaip atrodo. Turėsiu išsiaiškinti. Bet tas pirštas sapne... Juk jis nebūtų galėjęs įlįsti į mano širdį, jeigu joje nebūtų skylės?..

Gerai. Tarkime, aš turiu skylių. Ką man su jomis daryti? Kaip sulopyti, kad neliktų randų? Kaip save pagydyti? Juk sielos skylė yra tamsa. Tuštuma. Tai, ko nėra, arba nežinoma, kad yra. Kas nepažinu, nepamatyta, neišgirsta, nepajausta. Kas nežinoma, kad nežinoma. Ko nepaliečia sąmonė. Nuo ko bėgame, slepiamės, ko vengiame – mes nemylime. Nes prie to, ką mylime, stengiamės priartėti.

Vadinasi, sielos skylė ir yra nemeilė! Joje – nežinojimo, neišmanymo ir nesuvokimo tamsa. O jeigu sąmonė yra šviesa, ji gali apšviesti mano skyles! Todėl turiu pažiūrėti į jas sąmoningomis akimis. Turiu apie jas kalbėti.

O, kaip tai yra sunku! Sunku kalbėti apie nemeilę. Niekas apie ją nekalba. Ji kaip kokia varnalėša, kurios visi vengia, kad tik neprikibtų prie drabužių. Ji yra trūkumas, juoda skylė. Tuštuma. O kaip kalbėti apie tai, ko nėra, kas neegzistuoja?

Štai apie kančią prikalbėta ir prirašyta daug. Ji – įkvėpimo ir kūrybos šaltinis. Kiek paveikslų, kiek muzikos, kiek knygų yra sukurta jai pašlovinti! Kalbame apie ją daugiau nei apie pačią meilę – juk iš meilės kenčiame taip pat. Kančią mylime, aukštiname, renkamės, nes ji yra. Ji – tikra. Kentėdami jaučiamės svarbūs. Gyvi. O kai kančia staiga dingsta, dar labiau kenčiame, nes tampa nepatogu. Ne komfortas. Priprantame prie jos, o be jos vėl lieka tik tuštuma – nemeilė – kurią norisi kuo greičiau užpildyti. Nesvarbu kuo. Kad ir kokiais nors pakaitalais. Surogatais. Sintetika. Kad tik neliktų skylės.

Bet aš kalbėsiu apie nemeilę! Ir taip pabandysiu pamilti. Nes meilės reikia visur, visiems ir visada. O labiausiai jos reikia ten, kur trūksta. Ir kur tamsu. Galėsiu pasveikti tik tada, kai suprasiu, dėl ko susirgau. Ir tik tada sužinosiu, kaip mylėti save, kai pamatysiu savo nemeilę sąmoningomis akimis.

Tai kas tu esi, mano nemeile? Noriu tave pažinti ir suprasti, nes tik taip galėsiu pažinti save. Ir save mylėti. Tokia užduotis. Noriu užpildyti savo tuštumą: surasti savo skyles ir pripildyti jas meilės. Nors iki šiol jas tik krapščiau, knibinėdama po siūlelį, ir taip dar labiau pripildžiau save skausmo. Arba apsimečiau, kad skylių nėra. Bet nuo to jų atsirado tik dar daugiau.

Tu – uždaryta širdis, nes gėda ir baisu ją atverti. Gėda dėl to, kokia esu. Baisu, ką apie mane pagalvos. Tu esi baimė suklysti ar nežinoti. Kaltė dėl to, ką padariau, nors galėjau kitaip. Apgailestavimai ir pasiteisinimai, kad nesu tobula. Jausmas, kad esu neverta. Nevykusi. Kad negaliu būti tokia, kaip kiti, kuriais žaviuosi...

Bet palauk... Kiti juk irgi negali būti manimi! Gal tai yra privalumas, o ne trūkumas? Gal jau metas atrasti savo vertę, o ne verkšlenti ir skųstis, kad jos neturiu? Gal jau laikas nustoti bijoti ir gėdytis? Ir kas apskritai yra vertė? Kodėl mes visi viską vertiname? Ar tik tas gali būti mylimas ir laimingas, kuris yra vertas? Ar tik graži gėlė yra verta, kad saulė jai šviestų, lietus girdytų, o žemė maitintų? Ir kas lieka tada, kai visa tai išbraukiu: kai negėda, nebaisu, kai nesu kalta, nesiteisinu ir žinau, kad esu savaime vertinga? Lieka laisvė! Laisvė būti. Ta prigimtinė visų gyvų būtybių duotybė, apie kurią dauguma pamiršta. O tada aš galiu. Galiu bet ką, ką tik panorės širdis. Aš save įgalinu. Imu veikti ne iš trūkumo, o iš gausos. Iš meilės, o ne iš baimės, gėdos, apribojimų ar kančios. Ir sukuriu savo gyvenime gerovę, o ne skaudžias pamokas. Ne dėl to, kad esu jos verta, o dėl to, kad tokia mano prigimtinė teisė. Kaip ir visų.

Kai išsilaisvinu iš savo nemeilės, telieka meilė sau. Ir kitiems. Savaime. Nieko nereikia daryti, kad ji būtų, nes ji ir taip yra. 

Todėl imsiu ir išsilaisvinsiu. Toks mano pasirinkimas. Tokia mano valia. Noriu džiaugtis gyvenimu, tad kito kelio nėra.

 SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS