Antras kartas

Po skyrybų su vyru jau nelabai tikiu, kad kada nors būsiu laiminga. Gyvenu tik dėl sūnaus, tik jis mane laiko ant žemės. Tik jam ir esu dėkinga už išlikimą. Esu palūžusi, niekas nedžiugina, gyvenimas nemielas. Nors jis ir teka sava vaga – išorėje atrodo lyg ir normalus, bet viduje tėra išdeginta dykuma. Atrodo, jai jau neįmanoma įpūsti gyvybės. Bet. Atsiranda... jis. Aleksandras.

Žmogus, kuris būdamas šalia nekelia problemų. Nuostabu! Esu tiek prie jų pripratusi, kad be problemų neįsivaizduoju gyvenimo. O štai, prašom: yra žmogus, o problemų nėra. Hm... keista. Ir... įdomu! Na gerai, tebūnie. Gerokai aplamdyta kovų su gyvenimu ir nuo jų pavargusi, paleidžiu kontrolę ir leidžiu jam būti. Pažiūrėsime, kas iš to išeis...

Ilgai laukti netenka – jis tampa antruoju mano vyru.

Esu labai uždara. Kaip austrė geldelėje, kurią įmanoma atidaryti tik peiliu. Negaliu ir nenoriu jam apie save pasakoti. Ypač apie visus tuos dalykus, kurie uždarė mano širdį dar labiau. Esu įpratusi nekalbėti apie tai, kas blogai. Įpratusi net negalvoti. O kam? Juk skauda. Geriau jau vengti tokių kalbų ir susitelkti į gerus dalykus.

Tačiau jis kantrus.

– Kas atsitiko? – klausia kaskart, pamatęs rūpestį mano veide.

Aš tyliu, o jis neatstoja. Labai švelniai, bet kartu ir atkakliai traukia žodį po žodžio, kol pratrūkstu. Tokiu būdu jam pavyksta praverti ne tik mano burną, bet ir širdį. Taip gimsta ryšys.

Po metų išgirstu pasiūlymą:

– Žinai, toks buvimas kartu niekur mūsų nenuves. Jau priėjome ribą, toliau tai tęstis negali. Neturi prasmės. Juk turime pagalvoti ir apie ateitį? Aš turiu tau pasiūlymą: arba mes liekame kartu ir kuriame ateitį dviese, arba skirkimės, nes būti su tavimi man nepakanka. Noriu šeimos.

Sulaukusi tokio ultimatumo, turiu apsispręsti: dar kartą surizikuoti ar grįžti į savo dykumą. Grįžti netrokštu, belieka tuoktis. Jis nori vaikų, tad netrukus gimsta dukra. Atrodytų, lyg ir po truputį mokausi atsiduoti gyvenimui ir eiti ten, kur jis veda, tačiau dar ne iki galo: aš vėl sukuriu naują planą, kuo norėčiau būti. O jis pamažu virsta nuosavo verslo idėja, į kurią įsikibusi vos savęs nepražudau.

Abi su dukryte krapštomės namie. Ji jau paaugo, o aš nerandu už ko nusitverti. Neduoda ramybės mintis, kad reikia tobulėti. Augti! Veikti ką nors prasmingo, rūpintis savo ateitimi, daryti karjerą. Tik ką? Trokštu finansinės nepriklausomybės, tačiau į ankstesnį darbą jau nenoriu grįžti, jaučiuosi iš jo išaugusi, tad tenka ieškotis naujos veiklos. O kaip sakoma, ieškok – ir rasi. Mane patraukia prekybos pinigais verslas – investavimas. Įvairių finansinių instrumentų pirkimas palankia kaina ir jų pardavimas, kainai išaugus, iš to gaunant pelną. Nors pati savo pinigų investuoti pakankamai neturiu, atrandu sistemą, kaip dirbti su skolintais pinigais, atiduodant dalį pelno kreditoriui, ir tai mane tenkina. Man tai patogu, galiu dirbti iš namų ir kartu auginti dukrą, tereikia interneto, kompiuterio ir laiko. Daug laiko. O aš jo turiu pakankamai. Ar gali būti geriau?

Pasineriu į šią veiklą visa stačia galva. Noriu tapti šios srities profesionale ir su tuo susieti visą likusį savo gyvenimą, todėl daug mokausi. Dveji metai privačių pamokų, konsultacijų ir negailestingų kasdienių praktikų virtualiu režimu. Treniruojuosi beveik kiaurą parą, skirdama tik keletą valandų miegui. Atidžiai seku politinio, ekonominio ir finansų pasaulio įvykius, nepraleidžiu nė vienos reikšmingesnės naujienos. Gyvenimas bėga, o kompiuterio ekranas su kainų svyravimą vaizduojančiais grafikais visada šalia, kad ir kas nutiktų. Kartu su juo valgau, prižiūriu namus, auginu dukrą. Darbas tampa manimi, o aš – juo.

Pagaliau perprantu techniką ir suvokiu, kaip veikia finansų rinka. Kartu gimsta begalinis noras pasidalinti savo žiniomis, kurių čia, Lietuvoje, taip trūksta, ir kurias perėmiau iš praktikuojančių prekiautojų kitose šalyse. Sutinku bendraminčių, pradedame bendrą verslą. Jis turi apimti ne tik prekybą finansų rinkoje, bet ir mokymus, paskaitas, praktikas bei konsultacijas prekiautojams ir investuotojams.

Mūsų ratas plečiasi. Suburiame savo komandą, klientų daugėja. Jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Įgyju autoritetą, mano nuomonę gerbia, nes ją patvirtina faktai. Nors reikia padaryti dar labai daug, dar tik pati verslo pradžia, negailiu savęs, atiduodu tam visą širdį – juk tai bus būsimo mano gyvenimo pagrindas. Todėl auginu šį projektą kaip savo kūdikį. Pamiršusi save, aukojuosi dėl darbo.

Ir man sekasi. Tiek prekiauti, tiek mokyti kitus, tiek dalyvauti įmonės vystyme. Man patinka vienu metu sėdėti ant trijų kėdžių. Labai patinka. Darbai veja vienas kitą, imuosi visų užduočių, kurias reikia atlikti. Net ir tas, kurių atsisako kiti. Niekas negali? Nenori? Aš galiu! Aš viską galiu. Jaučiuosi svarbi. Reikalinga. Džiūgauju, kad dirbu po 16 valandų per parą, didžiuojuosi tuo, kad man nereikia išeiginių. Patiriu euforiją. Ji mane svaigina kaip skrydis. Kaip laisvas kritimas sapne.

Vis dėlto kažkur giliai širdyje nuojauta šnabžda, kad krentu be parašiuto: o gal tai sėkmės iliuzija? Gal man tik atrodo, kad sekasi? Juk dirbu tik dėl ateities, jokių apčiuopiamų rezultatų kol kas nėra. Bent jau tokių, kurie galėtų kompensuoti išeikvotą energiją. Raminu save: man viskas dar prieš akis. Juk negali nepasisekti, kai įdėta šitiek meilės ir darbo.

Tačiau rezultatų ir negali būti, nes, dirbdama su pinigais, aš jų... bijau. Bijau jų netekti. Prekyba pinigais – toks žaidimas, kuriame galima tiek jų uždirbti, tiek prarasti. O tai manęs netenkina. Aš noriu žaidimo be pralaimėjimo. Menkiausias kelių eurų nuostolis mane varo į paniką. Į nusivylimą savimi. Esu perfekcionistė, negaliu sau atleisti nė menkiausios klaidelės. Terorizuoju, plaku save ir, norėdama susigrąžinti prarastus pinigus, dirbu per naktis. Kovoju dėl kiekvieno cento ir nurimstu tik tada, kai prekybos balansas vėl tampa teigiamas. Vėl visu savo gražumu sužydi mano nemeilė sau. Kaip durnaropė, kurios žiedas toks viliojamai gražus, bet kartu ir toks nuodingas. Jis mane ir nuodija, ir svaigina – dėl to nesuvokiu, kad esu nuodijama. Jėgos senka.

Taip įsitraukiu į šį žaidimą, jog pamažu išnyksta visa kita, lieka tik jis. Darbas mane apsėda. Kitkas neįdomu. Nereikia poilsio, išeiginių, atostogų, šeimos. Viskas, kas nėra darbas ir kas atitraukia nuo minčių apie jį, tik trukdo ir erzina. Pamažu ima nervinti ir pats gyvenimas,  jeigu jis nėra darbas.

Taip dar dveji metai praeina virtualioje realybėje. Visi mano, kad sėkmingai, bet niekas nemato, kas slypi kitapus ekrano. O ten – visiškai išsekęs nuo įtampos, baimės ir nuolatinio emocinio svyravimo, priklausomas nuo kompiuterio ekrano žmogus, pamiršęs, kas yra tikras gyvenimas, nustūmęs į šalį savo šeimą, praradęs dvasinį stabilumą, sveikatą, sukaustytas nuolatinių skausmų, bet... kenčiantis, sukandęs dantis, nes reikia dirbti. Reikia pasiekti tikslą. Nes sustoja tik silpni...

Per tą laiką prekyba tampa nuostolinga, nes baimė ir įtampa, o kartu ir begalinis troškimas dalyvauti rinkoje, tampa nekontroliuojami. Neturiu jėgų susivaldyti, negaliu mąstyti blaiviai. Iš viso negaliu mąstyti. Tampu marionete, kurią tampo kažkieno nematomos rankos. Negaliu vesti treniruočių ir paskaitų, nes neklauso liežuvis – nepajėgiu suregzti rišlaus sakinio, protas stringa, o burna atsisako šnekėti tai, ką noriu pasakyti. Vis dažniau eidama atsitrenkiu į sieną ar į kampą, nes mano kūno reakcija jau nėra tokia greita, kad pajėgčiau laiku padaryti posūkį. Negaliu sėdėti, nugaros neparamsčiusi bent keliomis pagalvėmis, nes ji sukaustyta skausmo. Ilgą laiką naktimis įtemptai būdravusi prie kompiuterio ekrano pamažu apskritai nebeužmiegu. O kai retais atvejais pavyksta tai padaryti, miegas būna toks negilus, kad nesuteikia poilsio.

Jaučiu, kaip rituosi į prarają, bet negaliu sustoti. Net ir jėgų tam nebeturiu. Priklausomybė pernelyg didelė. Kūnas, nukankintas nuolatinio skausmo, manęs neklauso. Įtampos ir emocinių svyravimų išsekinta nervų sistema per daug silpna, kad jį suvaldytų.

Tačiau bijau pripažinti, kad man nepavyko. Kiek tik galiu, bandau apgaudinėti tiek save, tiek ir kitus. Nevadinu to liga, vadinu tik nuovargiu. Deja, poilsis jau nepadeda. Dviguba priklausomybė – tiek apskritai nuo darbo, tiek nuo žaidimo pinigų rinkoje – mane sučiulpia kaip vaikas ledinuką. Diena iš dienos, metai iš metų klimpstu į ją tol, kol manęs nelieka. Nelieka apskritai nieko mano pasaulyje, tik ji.

Nors šeima primygtinai kalbina viską mesti, vengiu apie tai kalbėti, nes gėda. Net pati sau to neleidžiu pripažinti. Negalvoti yra patogiau. Negaliu galvoti apie tai, kad susimoviau. Juk mintyse jau sukūriau savo ateitį: ne tik užsiimu mėgstama, didžiulį pasitenkinimą teikiančia veikla, bet ir valdau nemenkus pinigų srautus, konsultuoju, mokau, daliju patarimus investavimo klausimais. Esu ne tik finansiškai nepriklausoma, bet ir gerbiama profesionalė...

Tiesa, dar ne visai tokia galiu vadintis, bet jau beveik, jau pakeliui į tai. Toks kelias nueitas ir tiek nedaug trūksta! Svajonė ranka pasiekiama, tereikia ją ištiesti. Ir aš ją tiesiu. Vejuosi savo laimę. Tik ji kažkodėl ne artėja, o tolsta. Bet aš pakentėsiu. Esu pasiryžusi padaryti bet ką, kad ją pavyčiau.

Deja, turi ateiti diena, kai jėgos baigsis. Ir ji ateina. Išsekęs mano kūnas daugiau nepajėgia kovoti ir aš pasiduodu. Kad ir kaip skauda, turiu sukaupti visą savo valią ir pripažinti: esu priklausoma ir privalau tai užbaigti. Šis kelias man yra pražūtingas. Juo eidama, naikinu save, ir tai akivaizdu.

Palieku veiklą partneriams ir pasitraukiu. Nors ir draskoma vidinio konflikto bei skausmo dėl savo „kūdikio“ netekties. To, kuriam atidaviau visą save, o tada turėjau nužudyti savo pačios rankomis. Nekęsdama savęs dėl to, kad esu silpna.

Praeis dar daug laiko, kol suvoksiu, kad silpnumas būtų buvęs ir toliau eiti tuo pačiu keliu, ir toliau būti priklausomai! Sustoti buvo sunku. Dievas mato, kiek reikėjo stiprybės, kad galėčiau viską mesti! Tačiau jei nebūčiau sustojusi, nebūčiauišmokusi mylėti savęs. Ir toliau gyvenčiau iliuzijomis. Gyvenčiau tik dėl ateities, nematydama, kad gyvenimas vyksta dabar. Nes tuo metu buvo likęs tik egzistavimas priklausomybės šešėlyje. Supratus tai, gėda darosi ne dėl to, kad susimoviau, kad nepavyko įgyvendinti savo plano, o dėl to, kad pati save naikinau.

Taigi turiu nužudyti save antrą kartą. Ne tikrąją save, o tą, kurią buvau sukūrusi galvoje. Kuria norėjau būti. Taip atsiduriu duobėje. Ir tik tada pagaliau pradedu ieškoti atsakymo, kas aš esu. Kas esu iš tikrųjų, o ne kuo norėčiau būti.

Kodėl taip sunku būti tuo, kuo noriu? Kodėl pati apsunkinu sau gyvenimą? Kodėl taip elgiuosi? KODĖĖLLL?.. Klausimai nepakenčiamai kutendami skverbiasi pro padus, laužydami kaulus kyla blauzdomis, suka rankas, veria širdį kaip zvimbiančios strėlės ir kelia įtampą dunksėdami galvoje dusliais, žemais ir vis garsėjančiais monotoniškais tonais, tarsi būgnų, Afrikos gentims šokant mirties šokį. Net nežinau, ar tai jie žadina sąmonę, ar bundanti sąmonė iškelia juos, bet atsakymai, kurių esu priversta ieškoti ir kuriuos surandu, daužo į šipulius mano seną pasaulį.

Tačiau seno mirtis – tik naujo pradžia. Praeina metai užsiimant savigyda, stiprinant kūną jogos pratybomis, protą raminant meditacija. Per tą laiką atrandu ryšį su savo širdimi, kurioje ieškau atsakymų, ir su savo Tiesa, kuri slepiasi širdyje. Semiuosi iš jos išminties. Kalbuosi su ja be baimės ir visai atvirai, žiūrėdama tiesiai jai į akis, nesislapstydama po savigailos ir saviplakos kaukėmis. Nusiėmusi apsauginius ego šarvus, nebijau likti nuoga ir pažeidžiama pati prieš save, priimu save tokią, kokia esu, be gėdos ir be teisimo. Mano sielos žaizdos pradeda trauktis ir jau ima atrodyti, kad atsakymus į kankinusius klausimus suradau ir savo pamokas supratau. Tačiau taip tik atrodo. Šiek tiek apsilaižiusi žaizdas, vėl pradedu ieškoti naujų iššūkių.

Man reikia darbo. Tačiau ne bet kokio. Tokio, kuriuo galėčiau mėgautis. Nes aš jau „myliu save“. Daugiau savęs neskriausiu. Be to, jis turi būti pakankamai atsakingas, kad atitiktų mano per gyvenimą sukauptą patirtį, o jos jaučiuosi turinti nemažai. Pasirodo, kad ir gerai aplamdyta, aš nė neketinu nuleisti kartelės, kaip tik atvirkščiai. Pasąmoninis troškimas save bandyti ir tikrinti įsiplieskia iš naujo, kaip ugnis iš pravėsusių žarijų, pagavusi gerą vėjo gūsį.

Ir aš tokį darbą randu. Ieškau metus, bet randu.

Jis nėra ypatingas, bet toks, kurį galėčiau dirbti su malonumu. Todėl jį branginu. Branginu tiek, kad negailėdama atiduodu visą save, kad tik darbas būtų atliktas nepriekaištingai (girdėta, ar ne?).

O jis pareikalauja iš manęs daug. Net nepajuntu, kaip vėl įsiurbia į voverės ratą, kuris ima suktis tornado greičiu, niokodamas ne tik mane, bet ir visus aplinkui. Jis išsunkia paskutinius jėgų likučius, kuriuos man buvo pavykę šiaip ne taip atgauti po to, kai ėmiau krapštytis iš nelemtos duobės. Dar nespėjęs iki galo atsigauti mano kūnas vėl sugriūva, sveikata pašlyja galutinai – padėtis tampa dar blogesnė negu anksčiau.

Teoriškai aš suprantu, kad mano bėdų priežastis yra nemeilė sau. Visą laiką stengiuosi gyventi sąmoningai, bandydama pasveikti. Tačiau nemeilė įsišaknijusi taip giliai, kad tai, pasirodo, nė kiek nepadeda! Aš tik manau, kad išlipau iš savo duobės, o iš tikrųjų nepasistumiu nė per žingsnį. Tik pavyksta kurį laiką apgauti save. Pirštas, gerai pakutenęs sapne, vėl primena: nežmoniška taip save skriausti! Daryk ką nors! – jau ne kužda, o rėkia. Pasijuntu, tarsi būčiau gerai pertraukta botagu per blauzdas. Atsimerkiu ir suprantu: jau gana, privalau kažką keisti! Tą pat savaitę, pasitaikius tinkamai progai, parašau pareiškimą išeiti iš darbo. Nes likti vėlgi reikštų ir toliau nemylėti savęs.

Jis nėra blogas, ne. Tik aš pernelyg išsekusi, kad ir toliau pajėgčiau dirbti. Anksčiau būčiau galėjusi. Anksčiau būčiau tik pasidžiaugusi, kad galiu sėdėti ant trijų kėdžių. Bet dabar – kas kita. Pastarojo „skrydžio“ žemyn pasekmės ilgalaikės, o darbas labai atsakingas, didelės apimties. Jo per akis pakaktų ir dviem žmonėms, o aš dirbu savarankiškai, visiškai viena. Be to, įmonės savininkas su darbuotojais per daug nesismulkina. Skundai nepriimami, sąlygos nekeičiamos. Laiku mokamas oficialus atlyginimas, neslepiami mokesčiai ir garantuota darbo vieta yra tos kortos, su kuriomis jis visuomet išlošia partiją ir užčiaupia pavaldiniams burnas, vos tik kuri prasižioja skųstis. Kaip ir daugumos šiuolaikinių verslininkų, jo tikslas yra gauti iš darbuotojų maksimumą, o duoti minimumą. Ir čia jo interesai visiškai sutampa su manaisiais: be gailesčio išspausti iš savęs viską, ką tik galiu...

Iš tiesų kenčiu nuo pat pirmos minutės, vos tik pradėjusi ten dirbti. Tik vengiu tai pripažinti. Net pati sau. Po trijų mėnesių save raminu: na, dar truputį... Dar pakentėk... Tai tik bandomasis laikotarpis, visiems būna sunku, nes reikia išmokti daugybę naujų dalykų. Sunkumai baigsis, kai tik priprasi prie naujų pareigų...

Taip pirmieji trys mėnesiai virsta pusmečiu, o šis – ir visais metais. Tada dvejais. Lengviau netampa, darosi tik sunkiau. Mano kūnas visą laiką iš visų jėgų priešinasi, o aš priešinuosi jam. Verčiu jį paklusti, taigi, vėl vyksta karas. Niokojanti, žiauri ir bjauri kova su savimi. Nes reikia dirbti. Nes tai pats geriausias darbas, kokį tik galėjau rasti. Nes man labai pasisekė jį gavus. Nes reikia pinigų... Be to, myliu kartu dirbančius žmones, kurie irgi kenčia, ir, man atrodo, jie taip pat mėgsta mane. Esu jiems reikalinga, o poreikis būti reikalingai man visuomet buvo svarbus. Jis ir vėl mane pririša taip, kad ilgai negaliu prisiversti jų palikti.

Galiausiai ir jie ima pastebėti, kad vaikštau į darbą kaip nesava. Manyje nėra nei lašelio šviesos. Tik prievarta, smurtas prieš save, atviros žaizdos, likusios po vidinių kovų, pyktis darbdaviams, nes tai jie dėl visko „kalti“, nors...

Nors iš tikrųjų jie tėra mano pačios vidaus atspindys.

Taip aš ir klaidžioju. Tamsoje. Klaidžioju ir kurpiu iliuzijas tol, kol esu sustabdoma. Pažadinama iš to sapno, kurį vadinau gyvenimu. Pažadinama priverstinai. Šį kartą Visata apsireiškia man kaip pirštas. Tas, kurį susapnavau.

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS