Kodėl?

Pabundu ir vėl užduodu sau tą patį klausimą: kodėl? Kodėl nuolat save luošinu? Kodėl prisikuriu įvairių išbandymų? Kodėl man vis dar nesiseka priimti savęs tokios, kokia esu?

Aš juk noriu įrodyti, kad esu šio to verta. Tarsi be to būčiau niekas. Ir vėl ta nemeilė sau! Tamsi ir juoda skylė savivertėje. Atrodo, jei padaryčiau ką nors, ko niekas nesugeba arba ko negalėjau anksčiau, įrodyčiau sau, kad esu jau šis tas. Kažkas daugiau nei kiti. Daugiau, nei buvau. Taigi, su džiaugsmu imuosi visų beprotiškiausių pasiūlymų. Kuo daugiau pastangų, kuo sėkmės tikimybė mažesnė, tuo geriau. O jeigu praktiškai neįmanoma – tada man dar labiau tinka! Juk iššūkis didesnis!

Tik visa tai negimsta iš pašaukimo, iš širdies, bet tėra mano sugalvota! Ir kam? Ogi tam, kad pakilčiau savo akyse ir pateisinčiau savo būtį.

Tai tiesiog idėjos galvoje. Planai, kuriuos turiu vykdyti, nepaisydama, ar gyvenimo aplinkybės tam palankios, ar ne. Gyvenimo „kontrolė“. Gyvenimo „programa“. Tarsi galėčiau visa užprogramuoti ar sukontroliuoti. Tarsi būtų įmanoma gyvenimui vadovauti. Juk jis tiesiog vyksta. Niekas negali jo kontroliuoti. Aplinkybės susiklosto, o mes jas arba priimame, prisitaikome ir gyvename arba bandome pakeisti, priešinamės joms.

Tačiau kartais turime išbandyti ir tai, kad sužinotume, jog bandyti neverta.

Kartais man siaubingai gaila, kad taip įvyko. Tada klausiu savęs, kaip sugebėjau pasiekti tokią būseną, kad pati vos savęs nesunaikinau? Kas dėl to kaltas? Deja, negaliu apkaltinti nei blogo oro, nei aplinkos. Belieka graužti save, tačiau tai irgi greit nusibosta. Nepadeda. Todėl ieškau alternatyvių sielos gydymo būdų, tarsi viską išbandęs ligonis, jau nurašytas tradicinės medicinos ir neturintis, ką prarasti. Ir tik tuomet, kai pavyksta ištrūkti iš savęs gailėjimo ir plakimo spąstų, mano kryptis pasikeičia – tampu be galo dėkinga. Dėkingumas nušviečia mano pasaulį visomis vaivorykštės spalvomis, tarsi baigiantis lietui iš už tirštų debesų išlindusi saulė, ir suteikia žinojimą: be šios patirties nebūčiau atsiradusi ten, kur esu. Būtent ji padėjo išmokti pažinti, kas tikra!

Todėl nereikia klausti, kodėl. Nereikia klausti, kas kaltas. Tik pagalvoti, ką davė ta patirtis.

Juk gyvenimas – tai augimas. Tai mokykla. Argi esi kaltas, kad mokaisi vaikščioti ar eini dar tik į pirmą klasę? Žinoma, kai esi dešimtoje, labai gerai matai: galėjai kitaip. Galėjai daug geriau! Bet anksčiau nematei. Negalėjai matyti. Nes tam, kad pamatytum, privalai užaugti.

Argi ne kvaila kaltinti save, kad buvai mažas? Tarsi būtų įmanoma subrandinti vaisius, prieš tai nesukrovus žiedų. Neatstovėjus prieš vėją, neiškentėjus sausrų, neįleidus šaknų giliai po žeme, ieškant bent lašo vandens...

Tarsi būtų įmanoma... Betgi nėra.

Tačiau įmanoma sau atleisti. Tas mažas ir dideles klaidas, kurios – net ne klaidos, jeigu jas ištaisai. Nugriuvai, atsistojai, užsidėjai kepurę, eini. Gal pirmyn, gal atgal – kaip išeis. O kas žino, kaip reikia? Sužinosi tada, kai nueisi. Ir tik tada pasakysi: et, taip nereikėjo. Bet ar būtum žinojęs, jei neitum? Tikriausiai, ne. Todėl verčiau eik. Klysk net ir tūkstantį kartų. Klysk tiek, kiek reikės, kad tik sužinotum. O tada padėkok sau, kad nuėjai, kad išdrįsai, nebijojai suklysti. Tik nekaltink savęs. Nes tai patirtis. Be jos, net ir neklysdami, mes esame niekas.

Keisčiausia manyti, kad „galėjai kitaip“. Bet ar tikrai? Kad žinotum, kaip elgtis, reikia turėti patirties. O kaip jos įgyti neklystant? Nebandant pažinti pasaulio? Savęs? Tikimės iš savęs vaisių, nors dar nesukrovėme net žiedų. Tikimės, kad elgsimės teisingai, nors tam dar nesubrendome.

Be to, kas gali nuspręsti, kad tai buvo klaida? Joks žingsnis nėra klaida, jeigu jis ko nors išmokė. Juk toks ir yra tikslas – išmokti. Apkaltinti kitą dažniausiai lengviau, nei pagalvoti, ko situacija moko. Ko gero, tai pats lengviausias būdas pabėgti. Uždėjai etiketę KALTAS ir dingsti. Pasijunti geriau, bet tik laikinai. Nes tokiu būdu pamaitini savo ego.

O kaip jautiesi, kai pats esi kaltinamas? Kovoji ir priešiniesi, nes turi gintis. O jei nesipriešini, imi kaltinti save. Tada tarsi sumažėji iki aguonos grūdelio ir nematai išeities. Nes būdamas mažas jauti, kad pats negali nieko nuspręsti.

Ego padaro tave auka, kuri tik ir ieško, ką galėtų apkaltinti – kitus ar save. Tačiau kaltė užgožia sąmonę. Užtemdo akis ir nematai, ko situacija moko – nei savo klaidų, nei kaip jas ištaisyti.

Vadinasi, abiem atvejais tik pralaimi – tiek kaltindamas kitus, tiek pats jausdamas kaltę. Todėl, kad tai ego kova. Juk širdis nekaltina. Ji supranta ir myli.

Vadinasi, ne kaltinti reikia, o pasistengti suprasti. Ir nekartoti klaidų, o iš jų pasimokyti. Prisiimti atsakomybę, ne kaltę. Išsivaduoji iš jos, kai supranti: viskas, kad ir kas nutiktų, – teisinga. Kai pripažįsti Visatos dėsningumą ir teisingumą, supranti, kad Visatoje niekas nieko nekaltina ir nebaudžia. Yra tik pasekmės, plečiančios suvokimą. Tik patirtis.

Todėl tik nustojęs ieškoti kaltų gali pradėti judėti pirmyn. Tik tada pradedi augti.

Vadinasi, negaliu kaltinti savęs. Lygiai taip pat ir kitų. Juk aš negalėjau kitaip – mano elgesį diktavo pasąmonė. Jis buvo užprogramuotas, nulemtas. Galėjau jį keisti tik tiek, kiek įgijau suvokimo, o šis atsirado iš patirties. Būtent ji leido suvokimui plėstis. Tik dėl to, ką patyriau, paaugau. Galiu matyti savo gyvenimą kitoje šviesoje. O tada negalėjau matyti. Negalėjau matyti tamsoje. Tik sėdėjau ant skruzdėlyno ir atkakliai tikėjau, kad skruzdės kada nors nustos mane kąsti.

Tada negalėjau matyti, tačiau dabar jau matau, nes išmokau pažinti tiesą: nereikia kontroliuoti gyvenimo. Nereikia jam vadovauti, jo kurti. Jis vyksta savaime. Tereikia jam atsiduoti, kaip atsiduodame nuotykiui, kuris nežinia, kur nuves, kokias galimybes suteiks, ko išmokys. O aš, bandydama jį kontroliuoti, tik apsunkinau. Ir dariau tą labai atkakliai.

Visada maniau, kad tik pasiryžimas eiti iki galo, nepaisant iškylančių kliūčių, nuves iki tikslo. Kad ką nors pasiekti gali tik būdamas atkaklus. Ir tai tiesa, aš ir dabar taip manau! Tačiau nereikia prievartauti gyvenimo. Nieko gero nepasieksi eidamas ne tuo keliu. Ne savo kryptimi! Kai savęs nepriimi ir nepažįsti, o nori būti kažkuo kitu – gražesniu, geresniu ir tobulesniu nei tu. Nori gyventi kito gyvenimą, o ne savo. Tada ir nukrypsti nuo kelio. Ir kuo atkaklesnis esi, tuo toliau nuo savojo kelio nuklysti.

Tačiau visi šunkeliai ir paklydimai skirti tam, kad į save sugrįžtum. Kad save, tą tikrąjį, pažintum. To nereikėtų, jei nesipriešintum gyvenimo srovei, o jai paklustum, jei taptum pačia srove, su ja susilietum, jeigu išgirstum savo vidinį balsą, vedantį ten pat, kur teka srovė.

Mano širdis buvo uždara, todėl negalėjau girdėti, ką man kužda vidinis balsas! Negirdėjau jo netgi tada, kai pati Visata atėjo jam į pagalbą ir ėmė rėkte rėkti: kelias ne tas! Sustok, kur eini? Jeigu taip darysi – kentėsi!

Negalėdama kitaip su manimi susisiekti, Visata kūrė įvairias kliūtis. Galiausiai pastatė užkardą. Iškasė griovį. Bet aš vis tiek nekreipiau į tai dėmesio, nes buvau atkakli kaip Kapitonas Amerika[1]. Nepastebėjau, kad mano atkaklumas tapo buku užsispyrimu. Aš su visu uolumu priešinausi gyvenimui! Norėdama pažaboti jį kaip laukinį žvėrį, bandžiau stverti jam už ragų ir priversti nešti mane ten, kur pasakysiu. Bet jis tik suriaumojo, lengvai pasipurtė ir aš nukritau. Taip atsiradau duobėje.

Jau suprantu, kad kliūtys ir nesėkmės buvo ženklai, rodantys, kad kažką darau ne taip. Jie buvo skirti man padėti! Tačiau aš šiuos ženklus dažniausiai laikiau tik patikrinimu, ar man tikrai to reikia. Kartais – išbandymais, kuriuos privalau atlaikyti. O kartais maniau, jog kažkas bando išvesti mane iš pasirinkto kelio, kad man pakenktų. Nors buvo kaip tik atvirkščiai.

Nepaisiau gyvenimo siunčiamų ženklų ir taip pati jį apsunkinau. Kaip maištaujanti paauglė specialiai sukau priešinga kryptimi. O tuomet, siusdama iš nevilties, dėjau milžiniškas pastangas, kad tik įrodyčiau savo tiesą. Be abejo, tai reikalavo daug jėgų. Aš jų nematavau ir negailėjau, todėl jos taip greit ir išseko. O palūžus dvasiai ir sugriuvus kūnui, gyventi tapo nepakeliama. Šliaužiau, sukandusi dantis, bet jau nepajėgiau mylėti gyvenimo. Nepajėgiau mylėti savęs suvokdama, kad pati ir esu šio vargano gyvenimo priežastis...

Pati esu priežastis? Vadinasi, pati kalta? Ar aš vėl susipainiojau ir ėmiau save kaltinti? Bet, palauk! Ką vėl girdžiu? Atrodo, viduje kažkas tarsi sukilo... Hm... Jis stoja manęs ginti:

– Ta priežastis esi ne tu pati, o tavo ego. Neprivalai niekam nieko įrodinėti. Netgi sau. Esi vertybė vien todėl, kad esi! O ne todėl, kokia esi. Tavo būtis ir esybė yra unikali ir neįkainojama, kaip ir kiekvieno žmogaus. Esi verta meilės nesvarbu, kokius vaidmenis šiame gyvenime atlieki, kokiais keliais ir klystkeliais tave nuveda protas ar ego.

Ir vėl Tiesa. Ji visada išplaukia į paviršių, jei tik įsiklausau į savo vidų. Ji atsako į visus mano klausimus, vos tik jie iškyla. Ji padeda, kai mano galva susipainioja. Gali atrodyti, kad kalbuosi su savimi, bet taip nėra. O gal ir yra. Bet tai – aukštesnė išmintis, kuri mano protui padeda pažinti tikrąją save. Tokią, kokią ji man parodys. O ne tokią, kokia norėčiau atrodyti, prisidengdama fantazija, melu ar iliuzija. Tiesa – tai mano „Aukštesnysis Aš“. Tas, kuris mato visą mano gyvenimą (o gal visus gyvenimus?) „iš aukščiau“ ir „iš toliau“.

Nuo tada, kai išdrįsau su ja susidurti, ji tapo man svarbiausiu dalyku pasaulyje. Svarbesniu ir už gyvybę. Nes tik ji galėjo parodyti, kur yra mano tikrasis kelias. Kas esu tikroji aš.

Klausau jos besąlygiškai, nes visa esybe jaučiu, kad tai, ką išgirstu, yra tikra.

Kas, jei ne ego norėtų būti „kažkuo daugiau nei kiti“? Tiesa išmokė jį atpažinti (bet apie tai papasakosiu šiek tiek vėliau), todėl žinau: ego nesu aš. Jis – tik dalis manęs. Jis yra manyje ir niekur nedings, juk be jo neįmanoma, nes jis – tas pats protas. O be proto kažin ar pavyktų kam nors savarankiškai išgyventi. Tačiau nuo tada, kai jį aptikau, nuolat akylai stebiu. Jau neleidžiu jam diktuoti man nei minčių, nei poelgių, nei emocijų ar reakcijų.

Tai jis buvo tas, kuris neprileido manęs prie tikrosios savęs. Neva saugojo mano širdį, kad nebūtų įskaudinta. Kaip koks draugas, kuris būna „draugu“ tik tol, kol jam tai naudinga. Bet išduoda, kai to mažiausiai tikiesi.

Maniau, save pažįstu, bet klydau. Nes aš nebuvau aš. Visada norėjau būti kažkuo kitu, tik ne savimi. Ir stengiausi iš paskutiniųjų.

Ir kai vėl užduodu tą klausimą – na, KODĖĖLLL gi? Kodėl bėgame nuo savęs? Kodėl pasiduodame iliuzijai? – Tiesa atsako:

– Jei širdis uždara, patekusi į keblią situaciją, tu negirdi savo vidinio balso. Tada gelbsti protas. Jis sukuria tariamą jausmą, kuris laikinai nuramina. Jame randi paguodą, pasijunti geriau. Tačiau taip pakliūvi į iliuzijos spąstus. Juk tas jausmas netikras! Įsivaizduojamas! Jis nesuteikia nei tikro patyrimo, nei suvokimo, tik apgauna ir užliūliuoja. O tu nustoji ieškoti to, kas tikra, nes tai skausminga. Nustoji ieškoti tiesos ir taip išduodi save.

Štai ir paaiškėjo, kodėl nemyliu gyvenimo. Aš nepriimu tikrovės. Ji mane žeidžia, tad nuolat bandau ją pakeisti. Tačiau dėti pastangas, kad taptum kažkuo kitu, yra dar sunkiau, nei susitaikyti su realybe. Juk tai reiškia gyventi netikrą – ne savo – gyvenimą. O tapti tuo, kuo nesi, praktiškai neįmanoma, tad visos pastangos lieka bergždžios.

Tačiau neįmanoma sužinoti, kas yra tikra, o kas ne, kol pats to nepatiri. Juk niekas neduoda instrukcijos, kaip save pažinti. Be abejo, tada būtų paprasta: čia tu, o čia tavo ego. Suksi į kairę, arklį prarasi. Suksi į dešinę – galvą pamesi. Eisi tiesiai ir drąsiai – lobį surasi. Bet tiesiai baisu. Nes ten – tiesa.

Tiesą reikia patirti. Išgirsti apie ją nepakanka, išgirdus netampa aiškiau. Dėl to ir nesuprantame, ko mus moko tėvai, kol patys neatsistojame ant grėblio ir negauname jo kotu į kaktą. Kad suprastum, kad cukrus saldus, turi jo paragauti, o ne paklausyti, ką apie jį sako kiti.

Vis dėlto, geriau pagalvoję, suprantame – instrukcijos  duotos. Visas folkloras jų kimšte prikimštas. Dainos, padavimai, legendos ir mitai – mūsų protėviai tikrai pasistengė sudėti į juos visą savo išmintį, per amžius gludintą tarsi neįkainojamas deimantas. Instrukcijų pilna net pasakose. Visada jas dievinau, net ir tada, kai ne iki galo suprasdavau. Kai jos teatrodė fantazija. Gražu, teisinga, išmintinga, bet kai tai reikia pritaikyti gyvenime, perskaityta išmintis kažin kur išgaruoja. Tačiau visada nujausdavau, kad pasakose turi būti kažkas daugiau. Kažkas užkoduota ir paslėpta nuo akių, kurioms dar nevalia atskleisti gyvenimo paslapčių. Jos atsiskleidžia pamažu, vos tik šiek tiek prasiplečia sąmonė. Vos tik ji tampa pajėgi aprėpti šiek tiek daugiau, negu gali aprėpti protas. Visada žinojau, kad jose yra kažkas, ko kol kas dar negaliu suprasti, bet suprasiu, kai tik ateis laikas.

Pradėję žiūrėti į gyvenimą atmerktomis akimis, pamatome, kad instrukcijų, kaip gyventi, galime aptikti kiekviename žingsnyje. Tik mes jų nesuprantame, kol nesusiduriame su ta pačia patirtimi. Jos nėra suprantamos protui, kol sąmonė miega.

Taip ir gyvename vedami savo ego, o ne širdies, kurioje slypi sielos balsas, jos išmintis. Kurioje tūno meilė. Deja, esame nuo šios išminties atskirti. Ją užblokuoja baimė.

Baimė... Savisaugos instinktas, suveikiantis tada, kai gresia pavojus.

Kada pradedame manyti, kad esame sau pavojingi? Kada pradedame bijoti savęs ir nuo savęs bėgti? Kai užaugame. Tada, kai užauga mūsų ego, kai galvoje atsiranda „Aš“ ir nustojame gyventi širdimi. Nors, kol esame vaikai, tik ja ir gyvename, kitaip nemokame. Tačiau, vos tik širdis sužeidžiama, ego tuoj pat ateina į pagalbą ir ją užveria.

Ego atsakingas už išlikimą, jo užduotis – ginti ir saugoti gyvybę ir širdį, nes gyvybė joje. Žinom visi: kai širdis sužeista, net gyvent nesinori – netenkame gyvybinės energijos. Štai jis ir saugo mus nuo savęs pačių, nuo savo širdies. Pamažu pamirštame, kad ji yra mūsų esmė. Mus užvaldo ego, su juo susitapatiname. Tuomet mūsų išlikimas tampa tolygus ego išlikimui, o viskas, kas pavojinga ego, tampa pavojinga ir mums.

Kodėl tai blokuoja meilę? Nes meilė reikalauja atsiduoti ir pasitikėti. Be šito ji neįmanoma. O ego negali to leisti. Tai prieštarauja jo principams. Pasitikėti ir atsiduoti pavojinga, nes tada tampi beginklis ir kyla grėsmė išlikimui. Todėl, norint pažinti meilę, reikia įveikti ego. Peržengti jo barjerą. O tai reiškia – visų pirma pažinti, kas yra tas ego.

Tai kas jis?

---

[1] Marvel Comics superherojus Steve Rogers. Pasižymėjo atkaklumu kovoti iki paskutinio jėgų lašo, net ir tada, kai pralaimėjimas būdavo akivaizdus.

 

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS