KODĖL PRIIMTI SUNKIAU NEGU DUOTI
 |
| Caren A. Cooke "Žiemos viltis" |
Sekantys metai bus geresni, viltingai sakau, žvelgdama į ateitį. Matomai jau pavargau nuo praeinančių metų „džiaugsmų“ ir nekantrauju, kada jie pasibaigs. Juk taip visada – tas mūsų protas, jei tik duodam jam valią, tai ir kabinasi už to, kas sunku, neigiama, nemalonu. O jei pažvelgtume atidžiau?
Kokie buvo metai?
Iš esmės, praleidau juos atsiskyrime. Nuo pasaulio, bet ne nuo savęs. Dėl to galėjau užbaigti knygą.
Ne taip jau ir mažai, tiesa?
Dar suradau leidėją, o gal ji mane surado, tai visai nesvarbu. Svarbu, kad gavau labai daug palaikymo ir pagalbos, konkrečių gairių, nurodančių, kokių veiksmų imtis ir ką daryti toliau, kaip dirbti su ką tik iškepta knyga, kuri, paaiškėjo, dar toli gražu nėra iškepta. Iškepta tik medžiaga knygai. Taigi, teko ją perrašinėti iš naujo.
Ne taip jau ir lengva, kai apimtis – per 400 puslapių. Ne fiziškai – psichologiškai. Nori nenori, tenka išlipti iš savo rėmų, peržengti per savo ego ir pažiūrėti „iš aukščiau“, nes kitaip – nepamatysi. O pamatyti privalai.
Išlipau. Pažiūrėjau. Pamačiau. Perrašiau. Skaitau - ir galiu didžiuotis. Ir tai ne puikybė. Tiesiog manau, kad jeigu pats nevertini to, ką darai, tai kiti juo labiau neįvertins. Jei pačiam to nereikia, tai kitiem juo labiau nereikės.
Taigi, dabar žymiai geriau. Dabar velniškai gerai! Man tikrai pavyko žodžiais ištransliuoti tą žinutę, kurią ir norėjau perduoti. Tačiau taip pat maniau ir anksčiau, parašiusi pirmąją versiją, kurią taisiau tūkstantį kartų. O dar žinau, kad pabaigusi perrašinėti, grįšiu į knygos pradžią ir vėl rasiu, ką perrašyti, nes tada jau toli gražu neatrodys taip velniškai gerai, kaip atrodo dabar. Ir taip be pabaigos...
Nes mes visada plečiamės. Nuolat. Jeigu tik akimirkai sustotume – atsiliktume nuo Visatos. Juk ji nuolatiniame plėtimesi. O mūsų sąmonė – tik besiplečiančio Vienio dalis. Todėl visada bus ką „perrašyti“. Patobulinti. Pakeisti. Ir net nepastebėsime, kaip patys kartu keičiamės. Plečiamės. Augame.
Todėl dėkoju praeinantiems metams už tai, ką jie davė. O man pavyko priimti. Priimti su dėkingumu. Nors ir teko prieš tai paverkti, pasikeikti ir pasimelsti. Nes tai, kas vertingiausia, priimti dažniausiai būna sunku. Tai – pamokos. Ir tik jos leidžia mums plėstis.
Priimti reikia išmokti. Priimti sunkiau negu duoti. Duoti dauguma mūsų jau mokame, o štai priimti – dar nelabai. Su kokiu malonumu dalijame dovanas per Kalėdas! O nemokamų patarimų dalyboms net ir švenčių nereikia. Žarstome juos kasdien, į kairę ir į dešinę, prašo ar neprašo. Juk taip norime būti geri! Ir gerai jaustis. O kai duodame – taip ir jaučiamės. Geriau. Ir geresni.
Tik geriau jaučiamės ne tada, kai duodame. Kai dalini, ko niekam nereikia, visai nebūna nuo to geriau. Geriau pasijunti tik tada, kai kas nors priima tai, ką duodi. O tai reiškia, kad priėmimas yra didesnė vertybė, nes davimas tampa vertybe tik kartu su juo.
Nors dažniausiai mes jį nurašome kaip egoizmą. Mūsų protui „priimti“ yra tolygu „gauti“. O gauti yra savanaudiška. Oi, kaip nenorime būti savanaudžiais! Juk savanaudis visai nedera su žodžiu „geras“. O jei nesame geri, negalime ir jaustis gerai.
Tik jeigu jau išmokome duoti, išmokime ir priimti. Priimti ne dėl savęs, o dėl kitų. Tik taip padarysime gera tiems, kurie duoda. Tik taip taps įgalintas jų ketinimo ir dovanojimo stebuklas. O ir patys priėmę tapsime pilnesni. Tam, kad galėtume vėl dalintis.
Ačiū jums už tai, kad skaitote. Kad priimate tai, kuo man taip norisi dalintis. Be jūsų priėmimo mano dalijimasis neturėtų nei menkiausios prasmės.
Ir gerų ateinančių metų! Tik praėjusiųjų džiaugsmai taip pat lai nebūna neįvertinti ir užmiršti.
Padėkokime jiems už juos. Priimkime, ką jie davė.
(P.S. Tinklapyje jau patalpinta naujosios knygos versijos ištrauka, bet, esu įsitikinusi – ne galutinė. Ko gero, ji dar bus tūkstantį kartų keičiama, kol įgaus tikros knygos pavidalą.)
TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ
http://bit.ly/2Z1wjTp
Kokie buvo metai?
Iš esmės, praleidau juos atsiskyrime. Nuo pasaulio, bet ne nuo savęs. Dėl to galėjau užbaigti knygą.
Ne taip jau ir mažai, tiesa?
Dar suradau leidėją, o gal ji mane surado, tai visai nesvarbu. Svarbu, kad gavau labai daug palaikymo ir pagalbos, konkrečių gairių, nurodančių, kokių veiksmų imtis ir ką daryti toliau, kaip dirbti su ką tik iškepta knyga, kuri, paaiškėjo, dar toli gražu nėra iškepta. Iškepta tik medžiaga knygai. Taigi, teko ją perrašinėti iš naujo.
Ne taip jau ir lengva, kai apimtis – per 400 puslapių. Ne fiziškai – psichologiškai. Nori nenori, tenka išlipti iš savo rėmų, peržengti per savo ego ir pažiūrėti „iš aukščiau“, nes kitaip – nepamatysi. O pamatyti privalai.
Išlipau. Pažiūrėjau. Pamačiau. Perrašiau. Skaitau - ir galiu didžiuotis. Ir tai ne puikybė. Tiesiog manau, kad jeigu pats nevertini to, ką darai, tai kiti juo labiau neįvertins. Jei pačiam to nereikia, tai kitiem juo labiau nereikės.
Taigi, dabar žymiai geriau. Dabar velniškai gerai! Man tikrai pavyko žodžiais ištransliuoti tą žinutę, kurią ir norėjau perduoti. Tačiau taip pat maniau ir anksčiau, parašiusi pirmąją versiją, kurią taisiau tūkstantį kartų. O dar žinau, kad pabaigusi perrašinėti, grįšiu į knygos pradžią ir vėl rasiu, ką perrašyti, nes tada jau toli gražu neatrodys taip velniškai gerai, kaip atrodo dabar. Ir taip be pabaigos...
Nes mes visada plečiamės. Nuolat. Jeigu tik akimirkai sustotume – atsiliktume nuo Visatos. Juk ji nuolatiniame plėtimesi. O mūsų sąmonė – tik besiplečiančio Vienio dalis. Todėl visada bus ką „perrašyti“. Patobulinti. Pakeisti. Ir net nepastebėsime, kaip patys kartu keičiamės. Plečiamės. Augame.
Todėl dėkoju praeinantiems metams už tai, ką jie davė. O man pavyko priimti. Priimti su dėkingumu. Nors ir teko prieš tai paverkti, pasikeikti ir pasimelsti. Nes tai, kas vertingiausia, priimti dažniausiai būna sunku. Tai – pamokos. Ir tik jos leidžia mums plėstis.
Priimti reikia išmokti. Priimti sunkiau negu duoti. Duoti dauguma mūsų jau mokame, o štai priimti – dar nelabai. Su kokiu malonumu dalijame dovanas per Kalėdas! O nemokamų patarimų dalyboms net ir švenčių nereikia. Žarstome juos kasdien, į kairę ir į dešinę, prašo ar neprašo. Juk taip norime būti geri! Ir gerai jaustis. O kai duodame – taip ir jaučiamės. Geriau. Ir geresni.
Tik geriau jaučiamės ne tada, kai duodame. Kai dalini, ko niekam nereikia, visai nebūna nuo to geriau. Geriau pasijunti tik tada, kai kas nors priima tai, ką duodi. O tai reiškia, kad priėmimas yra didesnė vertybė, nes davimas tampa vertybe tik kartu su juo.
Nors dažniausiai mes jį nurašome kaip egoizmą. Mūsų protui „priimti“ yra tolygu „gauti“. O gauti yra savanaudiška. Oi, kaip nenorime būti savanaudžiais! Juk savanaudis visai nedera su žodžiu „geras“. O jei nesame geri, negalime ir jaustis gerai.
Tik jeigu jau išmokome duoti, išmokime ir priimti. Priimti ne dėl savęs, o dėl kitų. Tik taip padarysime gera tiems, kurie duoda. Tik taip taps įgalintas jų ketinimo ir dovanojimo stebuklas. O ir patys priėmę tapsime pilnesni. Tam, kad galėtume vėl dalintis.
Ačiū jums už tai, kad skaitote. Kad priimate tai, kuo man taip norisi dalintis. Be jūsų priėmimo mano dalijimasis neturėtų nei menkiausios prasmės.
Ir gerų ateinančių metų! Tik praėjusiųjų džiaugsmai taip pat lai nebūna neįvertinti ir užmiršti.
Padėkokime jiems už juos. Priimkime, ką jie davė.
(P.S. Tinklapyje jau patalpinta naujosios knygos versijos ištrauka, bet, esu įsitikinusi – ne galutinė. Ko gero, ji dar bus tūkstantį kartų keičiama, kol įgaus tikros knygos pavidalą.)
TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ
http://bit.ly/2Z1wjTp
Komentarai
Rašyti komentarą