Pirmas kartas
Man tik šešiolika. Nesvarbu, kad nemyliu savęs, aš beviltiškai trokštu meilės. Tik netikiu, kad ji pati kada nors mane aplankys – nesijaučiu jos verta. Nors dar esu visai vaikas, labai bijau, kad taip nieko ir nepamilsiu, kad šis jausmas mane aplenks. Baimė kausto sąnarius, paralyžiuoja kojas ir rankas, paversdama jas geležinėmis, kartais perauga į paniką. Man nepatinka, kaip ji mane valdo, todėl nusprendžiu jos atsikratyti. Gan keistas būdas, tačiau geresnio tuo metu nesugalvoju: nieko nelaukdama, įtikinu save, kad meilę jau radau. Ieškojau... ir radau! Vaikinas, su kuriuo draugauju, tampa tos meilės objektu. O kodėl gi ne? Juk jis arčiausiai. Užsikabinu už šios minties ir kuo toliau, tuo labiau ji mane įtikina. Laikui bėgant surandu tiek argumentų tam patvirtinti, kad nelieka nė mažiausios abejonės.
Tiesa, tuo metu dar nežinau, kad meilės nereikia ieškoti. Kad ieškodamas jos nerasi. Ji jau yra viduje ir atsiveria tada, kai žmogus yra tam pasiruošęs. O kai jis ieško meilės – ją tik sugalvoja. Tada ji nebūna tikra.
To dar nežinau. Bet mano širdis tai jaučia pačiame tolimiausiame savo kamputyje. Netikra ši meilė, išgalvota, šnibžda ji. O aš girdžiu jos balsą, tačiau nenoriu klausytis. Apgauti save man kol kas atrodo geresnė išeitis. Paprasčiausias būdas, kaip pabėgti nuo savęs ir tikrovės, kurią noriu pakeisti.
Taip, ji manęs netenkina. Artimo ryšio šeimoje neturiu. Augu pati sau, nuo visų atsiribojusi, skaitau knygas, iš jų pažįstu gyvenimą ir taip pati save „auklėju“. Su mama mus sieja tik buitis. Ji tikrai rūpestinga, bet, kaip ir aš, labai jautri. Dėl to užsidaro ir nieko neįsileidžia į savo daug iškentėjusią širdį. Tėvą pasiglemžia sunki priklausomybė nuo alkoholio. Vis dažniau jį užklumpa realybės pojūčio praradimo priepuoliai, dėl kurių visiems namuose tampa nesaugu. Tiesa, dar yra brolis. Bet kol kas mes per daug skirtingi, kad vienas kitą suprastume.
Taigi, gyvenimas visiškai ne toks, kokio norėčiau. Mano viduje tvyro nuolatinė įtampa, namuose – taip pat. Negaliu jos pakelti. Trūks plyš turiu iš namų ištrūkti. Be to, atsiranda žmogus, kuriam manęs reikia! Ko gi dar laukti? Noriu mylėti čia ir dabar, meilės man trūksta kaip oro ir aš jau dūstu, todėl ir ryžtuosi ją suimituoti. Apgaunu save kaip kokia laumė Bebenčiuką ir taip papuolu į iliuzijos spąstus. O iliuzija – visada kančia.
O man atrodo, kad meilė tikra. Begalinė! „Niekas nemylės tavęs labiau negu aš“, – sako jis man. Ir aš tikiu, nes tik to man ir tereikia – jaustis mylimai. Įtikiu šia meile taip, kad nieko nėra svarbiau už ją. Kaip galėčiau atstumti, kai šitaip jos troškau? Nors gal ir negali būti kitaip, kai tau šešiolika? Nežinau, bet mums ji baigiasi vedybomis. Kitaip negu kitiems, kuriems lieka tik jaunystės kvailysčių prisiminimu.
– Žinau, kad tave prarasiu, tau liko paskutiniai metai vidurinėje mokykloje, paskui kur nors įstosi ir išvažiuosi, o tada mane paliksi. Maldauju, susituokim, – sako man jis.
Pasijuntu tokia reikalinga! Man tai gyvybiškai svarbu. Nors amžius akivaizdžiai per jaunas vedybiniam gyvenimui, sutinku.
Tam niekas nepritaria, nes esame labai jauni. Pasipriešinimas tarsi tvyro ore – gali jį užuosti. Visi nujaučia, kad tai geruoju nesibaigs. Kažkas išduoda, kad tai feikas. Netikra. Nujaučiu ir aš, bet tai nesvarbu. Argi verta kreipti dėmesį į kažkokią nuojautą, kai svarbu tik pasiekti užsibrėžtą tikslą?
Tik kaip? Mes nepilnamečiai. Susituokti įmanoma vieninteliu būdu: kai yra nėštumas. O jo nėra! Ką gi daryti? Reikia visus apgauti. Trokštame to abu, tad „susitvarkome“ reikiamus dokumentus, šiaip ne taip įtikiname tėvus, kad duotų sutikimą, parašome pareiškimą...
Vestuvės? Nenoriu vestuvių. Nei baltos suknelės. Noriu tai padaryti tyliai. Taip tyliai, kad niekas nežinotų apie mano nusikaltimą. Nusikaltimą sielai. Nusileidžiu tik įkalbėta mamos. Pasak jos, tai svarbiausia diena mano gyvenime! Na, tiek to. Lai būna taip, kaip reikalauja tradicijos. Man tai nesvarbu.
Man niekas nesvarbu, tik tai, kad pasiekiau savo tikslą. Esu laiminga. Su balta tiuline suknele einu išdidžiai pakėlusi galvą. Kaip nugalėtoja! Nors veidas dėl streso nusėtas raudonais spuogais, o širdis sukaustyta baimės. Ji žino, kad tikroje, neišgalvotoje realybėje aš pralaimėjau, o mano tariamas laimėjimas yra tik iliuzija.
Susituokiame. Bažnyčioje taip pat. Iš visos širdies prašau Dievo suteikti jėgų, nes nujaučiu, kad man jų prireiks. Tik kas iš to? Argi jis galėtų padėti apgauti save? Juk visa tai netikra. Netikra meilė, netikras nėštumas, netikros vestuvės... O gyvenimas? Ar jis gali būti tikras, jei skęsti iliuzijose?
Ir vis dėlto tai gyvenimas. Dabar jau vedybinis. Apsigyvenu vyro tėvų namuose ir labai stengiuosi būti gera žmona. Jau seniai jaučiu kažkur giliai manyje tarsi kirbančią užduotį: patirti besąlyginę meilę, ir, mano nuomone, dabar atėjo pats tinkamiausias tam metas.
Besąlyginę meilę šiuo metu suvokiu kaip auką. Mano nuomone, nėra šventesnio ir aukštesnio tikslo, nei atiduoti, paaukoti save tam, kurį myli. Tvirtai žinau – mylėsiu savo vyrą, kad ir kas nutiktų. Būsiu pati ištikimiausia ir labiausiai atsidavusi žmona, kokia tik įmanoma būti. Tokiu būdu įdiegiu sau programą, dėl kurios vėliau tenka smarkiai kentėti. Deja, ji nė trupučio nepadeda sužinoti, kas ta besąlyginė meilė yra. Tačiau sužinau, kad tai nėra savęs aukojimas kitam, kad ir kaip jį mylėtum.
Suvokti šiai patirčiai prireiks dar pusės gyvenimo. Dar ilgai nežinosiu, kaip mylėti savęs neaukojant. Tačiau jau dabar tarsi pro rūką išplaukia vidinis žinojimas, kad apie tai parašysiu knygą. Tuo metu nuojauta atrodo nereali, absurdiška ir juokinga, tačiau praėjus dvidešimt penkeriems metams paaiškėja, kad vis dėlto ji buvo teisinga. Imu žiūrėti į ją kaip į savo gyvenimo užduotį, tarsi būčiau atėjusi į šį pasaulį patirti ir suvokti tai, ką privalau aprašyti ir atiduoti žmonėms.
Taigi, gyvenimas tęsiasi ir po truputį pradeda aiškėti, kad mano vyras, taip troškęs turėti mane, net nesiruošia atsiduoti šeimai. Jis ir toliau nori gyventi sau. Juo labiau, kad jau yra ramus, jog aš niekur nedingsiu – netrukus po vestuvių sužinome, kad laukiuosi.
Nors nėštumas planuotas, atrodo, kad šiam jaunam žmogui jis išmuša pagrindą iš po kojų. Realybėje viskas atrodo kitaip, negu svajota. Pečius užgriūva atsakomybė, o vis dar norisi laisvės. Vis dar norisi pagyventi tik dėl savęs. O kaipgi kitaip, jei gyvenimas dar net neprasidėjo, o tau net aštuoniolikos nėra?
Gimus sūnui, jis vis mažiau būna namuose. „Reikalai.“ Ne, brangioji, tau nereikia apie juos žinoti. Aš uždirbsiu daug pinigų. Nesirūpink. Tik trupučiuką pakentėk. Pasitikėk manimi...
Jis ir toliau maitina mane iliuzijomis, kurias pati pasėjau. Natūralu: kokia pradžia, toks ir tęsinys...
Kažkuriuo momentu sužinau, kad praskolintos didžiulės sumos pinigų, o jis įsivėlęs į „sudėtingus santykius“ su žmonėmis, veikiančiais anapus įstatymo. Slapstosi nuo jų, o netrukus jo ima ieškoti ir policija, todėl vyro niekada nėra namuose. Tokie tad laikai – mūsų šeima kuriasi tuo pat metu, kaip ir nepriklausoma valstybė. Visomis prasmėmis sudėtingi ir sunkūs lietuviški „laukiniai Vakarai“.
Kenčiu. Laukiu. Myliu besąlygiškai. Juk jis yra mano gelbėtojas. Niekas manęs nemylės taip kaip jis. Amžinai būsiu jam už tai skolinga. Nors nežinau, kur jis būna ištisomis savaitėmis. Net nežinau, ar gyvas. Kas bus, jeigu jo neteksiu, jeigu liksiu viena? Mintis tokia baisi, kad negaliu jos pakelti, todėl tuoj pat nuveju. Tačiau vis tiek mane lydi nuolatinis nerimas. Juk jo ieško! Gal jau rado? Gatvėje pamačius panašų siluetą sustingsta kraujas: nejaugi tai jis? Širdis ima pašėlusiai plakti, bet... Nee... Tik miražas. Vėl apsirikau. Bet tikiu, kad dar pamatysiu. Kur nors netyčia, gatvėje. Akys karštligiškai laksto, ieškodamos jo po visus užkaborius, skanuodamos kiekvieną sutiktą praeivį, o mintys kuria visus įmanomus scenarijus, kur ir su kuo jis galėtų būti šiuo metu. Tai tampa mano kasdienybe. Priprantu prie jos ir jau neįsivaizduoju, kad galima gyventi kitaip.
Protas tiki, kad viskas bus gerai, kažkokiu būdu vis dar pavyksta save įtikinti. Tačiau tarsi apsėsta negaliu galvoti apie nieką kita, tik spėlioti, kur jis yra. Mano poreikis būti kam nors reikalingai (nes nesu reikalinga pati sau), kartu su jausmu, kad esu jam skolinga, pririša mane prie jo labiau, negu gali pririšti tai, ką žmonės vadina meile. Tampu nuo jo priklausoma amžiams.
Tuo tarpu išbandymai (ar ženklai?) ir toliau seka vienas paskui kitą. O aš vis dar atkakliai nekreipiu į juos dėmesio. Vis randu kuo pateisinti savo „gyvenimo planą“. O, mano proto išmanumas šioje srityje yra įstabus! Jis randa tūkstančius būdų, kaip neprileisti manęs prie savo širdies ir kaip palaikyti iliuziją, kurioje gyvenu. Net ir tada, kai mylimasis patenka už grotų.
Išsipildo tai, ko labiausiai bijojau, ko negalėjau net įsivaizduoti – aš jo netenku, jį iš manęs atima! Atrodo, ar gali būti didesnė neteisybė? Priešaky – dveji metai laukiant teismo ir dar penkeri, kol bus „atidirbta“ bausmė. Nors tai nėra nei bausmė, nei neteisybė, o tik natūralios iliuzinio gyvenimo pasekmės. Jos pasiveja mus abu. Ir tai tik dar labiau pririša mane prie jo.
Kovoti! Nepasiduoti! – kartoju sau kaip apsėsta. Kovoju už išlikimą, į savo iliuziją įsikibusi nagais ir dantimis. Esu taip su ja suaugusi, kad Visata turi plėšte išplėšti ją iš manęs. Ką gi, ir jai pavyksta. Tačiau tai ne taip jau ir lengva – iš viso tam prireikia net dešimties metų.
O kol kas visos mano mintys yra ten. Su juo. Dėl jo. Darau viską, kad jam padėčiau. Atimdama iš vaiko, iš savęs. Nuskriaudžiu mus abu, bet taip reikia. Tėčiui sunkiau. Privalome jam padėti. O mes kaip nors. Mums čia paprasčiau.
Sūnus dar mažas. Vienas Dievas težino, kas dedasi jo širdelėje. Jis neteko ne tik tėčio, bet ir manęs. Aš taip pat kalėjime. Nelaisvėje skausmo, kuris užtemdė ne tik mano širdį, bet ir akis. Per jį nematau, ką jaučia mano sūnus.
O jis auga. Nujaučiu, kad žino, kas vyksta. Tačiau su juo apie tai nekalbame. Apsimetame, kad tėtis išvykęs, dirba. Tema daugiau neliečiama.
Tuo tarpu aš privalau pasirūpinti mumis visais. Žmonės padeda, suranda man darbą siuvykloje. Gyvenu tai pas vyro tėvus, tai su savo mama (ji per tą laiką išsiskyrė su tėčiu). Išsilaikyti sunku, todėl suprantu, kad turiu mokytis, gauti išsilavinimą. Žmonės vėl padeda – suteikia šansą gauti geresnį darbą. „Prestižinį“. Jame yra galimybių užsidirbti iš šalies, dėl to jis yra vertinamas. Ir aš džiaugiuosi, galėdama pasinaudoti tokia proga. Man tai netikėta ir vienintelė galimybė ištrūkti iš to prakeikto vargo, kuris, maniau, mane visada lydės. Tačiau nežinau, kaip tai daroma, kaip tą daro kiti. Taigi, darau, kaip išmanau, ir žinoma, susimaunu. Spaudžiama sąžinės ir baimės, einu pas darbdavį, prisipažįstu ir... esu atleidžiama.
Nudegu skaudžiai: lieku ne tik be papildomų, bet ir išvis be jokių pajamų, nors esu vienintelė šeimos maitintoja. Turės praeiti nemažai laiko, kol suvoksiu Visatos dėsnius ir suprasiu, kad negaliu turėti daugiau, negu man priklauso – Visata tai paims vienokiu ar kitokiu būdu. Mažiau, nei lemta, turėti irgi negaliu, todėl nėra jokio tikslo sukti sau dėl to galvos. Visata absoliučiai teisinga. Ji pati pasirūpina viskuo iki mažiausios smulkmenos: ką išspinduliuojame iš savo vidaus – tą ir sugrąžina atgal.
Taigi klystu, klumpu, gaunu į kaulus, išgyvenu. Plaku save, kaip taip galėjau... Bet vėl stojuosi, įvertinu savo klaidas ir einu toliau. Nes privalau. Nes esu atsakinga ne tik už save. Ištižti būtų prabanga, kurios negaliu sau leisti. Ne dėl savęs. Taigi, vėl gerų žmonių padedama grįžtu dirbti į siuvyklą ir meldžiu Dievo atleidimo.
Atrodo, Visata išgirsta mano atgailą, nes atsiranda galimybė atgauti tokį pat darbą. Tiesa, kitoje vietoje. Jau dirbdama, įstoju į universitetą studijuoti neakivaizdiniu būdu, išsilaikau teises, sutaupau senam automobiliui, vis dar reguliariai važinėju į „zoną“, širdyje vis dar beviltiškai trokštu meilės, kurios galiu gauti tik iš kitų. Esu nuo jos atskirta, ji man nepasiekiama. Dėl to nežmoniškai skauda.
Negyvenu, o tik laukiu, kada galėsiu gyventi. Laikas bėga be manęs. Dabartyje gyventi nenoriu, ji man pernelyg žiauri. Esu ateityje, svajonėse, paveiksluose, kuriuos piešiu mintyse. Tvirtai žinau – gyvensiu tada, kai jis grįš. Tada mylėsiu, patirsiu laimę, gyvenimo džiaugsmą ir visa kita. Tik ne dabar. Dabar reikia iškentėti.
Bando padėti draugai. Esu užsidariusi, sėdžiu viena namuose, tad jie visokiais būdais siekia mane iš jų ištraukti. Vis dažniau pasiduodu jų spaudimui, nes suprantu, kad užsidarymas, atsiribojimas nuo pasaulio – ne išeitis. Taigi, vis dažniau prasiblaškau pažįstamų žmonių kompanijose, skausmą imu malšinti alkoholiu. Bet tai mažai padeda. Užsimirštu vos vienai dienai. Vos vieną dieną pavyksta pabėgti nuo savęs ir nuo dabarties! O tada vėl apima tas pats beprotiškas meilės ilgesys. Skaičiuoju dienas, kada jis praeis. Bėga metai...
Aš jo sulaukiu. Taip, man pavyko! Ar gali būti didesnė laimė? Aš vėl pasiekiau savo tikslą! Jau beveik mėnuo, kai galiu tuo džiaugtis! Tik vėl ta nuojauta... Ji atsirado pačią pirmą dieną, kai tik jį išleido. Kažką pamačiau jo akyse, vos išėjus už vartų. Tas žvilgsnis... jis tarsi nepriklausė šiam pasauliui, o nuojauta nutvilkė: aš jį praradau!
Veju ją šalin, kad netrukdytų mano laimei, o ji niekaip nesitraukia. Tiek metų buvo svajota, kada vėl galėsime būti kartu, visa šeima, o tas kartėlis paširdžiuose viską gadina! Ne, taip neteisinga. Leiskite man pagaliau džiaugtis gyvenimu. Juk aš to nusipelniau!
Pra-šauu!!
O pasirodo, nuojauta buvo teisinga. Kaip visada. Praeina mėnuo ir...
BUM! – staigus smūgis. Jis užbaigia ir įsikalbėtą meilę, ir nesėkmingas vedybas. Gal jis stipresnis nei bet kada. O gal išseko energija, kurios buvo per daug išeikvota, bandant išlikti iliuzinėje erdvėje. Bet ji sudūžta, nes visos iliuzijos pasmerktos anksčiau ar vėliau dužti.
Jis grįžta už grotų. Neištversiu! Jau tiek iškentėta, kad daugiau jėgų nėra nė lašo. Priėjau ribą, už kurios žengti negaliu!
Daugiau negaliu. Nebe. Atleisk. Aš tave palieku. Neieškok manęs, jei tikrai myli. Paleisk. Su tavimi negaliu būti laiminga. Tai buvo klaida. Pamoka, kurios prasmę įvertinsiu tik tada, kai išmoksiu mylėti save...
Po tokio nuožmaus karo su gyvenimu po kojomis lieka tik šukės. Jos drasko kiekviename žingsnyje. Skauda nežmoniškai! Kraujuoja ne tik padai, bet ir širdis. Atrodo, kartu su iliuzija mirštu ir aš. Tačiau, ko gero, miršta tik viena iš mano sukurtų asmenybių. Bet kokiu atveju, tokios manęs, kokia buvau iki šiol, nelieka. Turiu gimti iš naujo.
Deja, gimstu naujai iliuzijai.
Vieną priklausomybę pakeičia kita. Tik jau ne vyrui, o... darbui.
Komentarai
Rašyti komentarą