IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Jeigu kenti, žinok - esi iliuziniame pasaulyje. Kentėsi, kol jo nesugriausi. O jei tam pasiryši, pasiruošk kentėt dar labiau, nes jam griūvant skaudės. Perženk per skausmą ir kurk savo pasaulį iš naujo. Tik šį kartą – tikrą.  *** Padėk man nubusti, sakai. Nenoriu kentėti. Ir aš sutinku. Argi galėčiau atsisakyti, kai tavo akys maldaujančiai prašo? Tai neįmanoma. Nors ir žinau, kad už tai sumokėsiu.   Tik įspėju: skaudės. Už tai tu manęs neapkęsi. Keiksi, kad paklausei, tada gailėsies ir vėl keiksi, kol... nusisuksi, ir aš prarasiu tave. Tu bandysi viską pamiršti. Sugrįžt atgal į iliuziją. Bet tau nepavyks. Jau neįmanoma ištrinti to, ką patyrei. Kraujuosi tol, kol pagaliau ryšies stotis ant kojų. Pats. Nes atgimti aš negaliu tau padėti. Galiu padėti tik sunaikinti tai, kas tave laikė iliuzijų pasaulyje. Galiu tik sugriauti. Ir tada man sakysi: tu kalta, nes man skauda. O jei būtum žinojęs anksčiau? Ar vis tiek būtum prašęs? Aš juk įspėjau. Sakiau: kai dūžta iliuzij...

Atėjo laikas keistis. O gal mes visą laiką ir keičiamės, tik nepastebim? Staiga pajuntame, kad marškinių rankovės per trumpos, o kelnės iki blauzdų. Pamatome, kad užaugome tik tada, kai išaugame rūbus. Taip išaugame ir pavadinimus. Staiga suprantame, kad tobulėti nereikia. Reikia džiaugtis gyvenimu. Tai reiškia – gyventi. Tai reiškia – mylėti. Besivaikydamas tobulumo, protas galiausiai pavargsta. O tada nurimęs supranta, kad tai jis pats ir sukūrė tobulumo idėją. Tačiau dvasioje tobulėti nėra kur. Ji visada tobula. Tik pamiršta . Jos nereikia tobulinti. Ją reikia prisiminti. O prisiminus subliūkšta ir visa dvasinio tobulėjimo idėja. Tik kol neprisimenam dvasios, mumyse karaliauja protas. Būk protingas, užsidėk kepurę, kasdien primena mama. Esi protinga, pati žinosi, ką daryti, atšauna tėtis. Pažymius už protingumą rašo mokytojai. Diplomus duoda universitetai. Gerą atlyginimą – darbdaviai. Būti protingu apsimoka. Viską apskaičiuoji, niekada neprašaun...

Kaip niekad šiltas du tūkstančiai septynioliktųjų rugsėjis. Ankstyvas rytas. Ką tik patekėjo saulė ir visu savo rudeniniu švelnumu jau liejasi pro langą į mano kambarį. Bet ne ji mane pažadina – susapnavau pirštą. Jis lenda man tarp šonkaulių, į krūtinę, tiesiai į širdį, ir ima ją kutenti. Kol kas maloniai juokinga. Bet tik kol kas. Kutenimas nesiliauja, vis stiprėja, aš juokiuosi vis labiau ir dar... kol jis tampa skausmingas. – Gana, baikit... Sustokit! Prašau... Daugiau nebegaliuuu! – maldauju, vos galėdama išlementi, nes kutenimas atima kvapą. Imu dusti, visą kūną sukausto baimė. Iš skausmo jau negaliu ištarti nė žodžio, bet pirštas lenda vis giliau ir duria dar stipriau, kol neištvėrusi imu rėkti balsu ir pabundu. Kūną purto drebulys, iš akių upeliais pasipila ašaros, iš gerklės – rauda. – Kas tau? Kas atsitiko? – išsigandę riksmo, pašoka iš lovų vyras ir dukra. – Viskas gerai, tai tik sapnas, – po kurio laiko atsitokėjusi, nuraminu juos. Sukaupusi jėgas atsikeliu ir nue...