III. KAS YRA DVASINĖ PRAKTIKA?

Pasinaudokime senoviniais Vedų šventraščiais, kuriuose sukaupta viskas, ką pasaulis turi išmintingiausio. Jie teigia, kad žmogus yra sudarytas iš grubaus kūno, subtilaus kūno ir sielos, kuri yra dvasinė. Visi žino, kas yra mūsų grubusis kūnas, nes jis visiems matomas - materialus. Tačiau daugelio mūsų supratimas apie žmogų čia ir sustoja. Materialus yra dar ir žmogaus subtilusis kūnas, kurį sudaro protas, intelektas ir mūsų netikras ego (netikras dėl to, kad žmogus klaidingai mano, jog jis yra tik tai, ką jis mato (kūnas), ką jis galvoja ir ką jis jaučia).

Jeigu tai yra materialu, vadinasi, turi būti apčiuopiama. Taip ir yra - daugelis esame susidūrę gyvenime su tuo, kad mūsų mintys kartais ima ir išsipildo. Tik negalime to paaiškinti. Tuo tarpu, priimant tezę, kad mintis yra materiali (tai yra subtilioji materija, galime įsivaizduoti ją kaip energijos impulsą ar nedidelį žaibuką smegenyse), atsiradusi ji negali išnykti. Taigi, visos mūsų mintys yra realios, materialios ir jos niekur nedingsta. Jos turi pasekmes. Dalai Lama yra pasakęs:

Pasirūpink savo Mintimis, nes jos tampa Žodžiais

Pasirūpink savo Žodžiais, nes jie virsta Veiksmais

Pasirūpink savo Veiksmais, nes jie tampa Įpročiais

Pasirūpink savo Įpročiais, nes jie suformuoja Charakterį

Pasirūpink savo Charakteriu, nes jis yra tavo Likimas

O tavo Likimas ir bus tavo gyvenimas

Jeigu mintys yra protas (arba protas - mintys), tai kas gi yra intelektas? Intelektas yra tai, kas kontroliuoja mūsų protą, nes protas yra labai primityvus, sąlygotas mūsų jutimo organų (rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas) ir veikia principu "patinka-nepatinka, noriu-nenoriu". Intelektas tuo tarpu vertina proto impulsus: "Noriu, bet ar man to reikia? O gal aš galiu be to apsieiti?"... ir gali juos atmesti: "Taip, aš galiu be to apsieiti, be to, man tai gali pakenkti, nurimk".

Na, o savo ego pažįstame visi. Ego – tai suvokimas, kas aš esu - atskiras, nuo visumos atsiskyręs individas. Ypač jis tampa juntamas, kai kas nors ant jo „užlipa“, tai yra, kai gauname kritikos, kai mus kas nors pažemina, įskaudina ir pan. Oi, kaip tada sukyla jausmai! Tai yra ne kas kitas, kaip mūsų ego, tik bėda, kad mes save sutapatiname su juo. Tuo tarpu ego – tai nesu aš. Tai tik mano suvokimas apie save, kaip apie materialų kūną, atsirandantis prote. Jeigu mes juo vadovaujamės, šis suvokimas (ego) gali tapti tikru mūsų sielos priešu, nes paslepia, užgožia ją. Ego ir protas trukdo mums pajausti savo sielą, ir tik švarus ir apvalytas intelektas gali padėti tą padaryti. Nes ego sako, kad aš esu pats svarbiausias, aš turiu rūpintis tik savimi (iš čia kilęs žodis egoizmas), o siela savo prigimtimi yra trokštanti mylėti, tarnauti ir duoti - visiška priešingybė ego. Todėl, kad galėtume prisikasti iki savo sielos gelmių, mes turime sąmoningai siekti ramybės, nuramindami savo jusles ir protą bei materialųjį ego, po truputį vis labiau jį kontroliuodami, neleisdami jam vadovauti ir užgožti sielos.

Todėl dvasinė praktika – tai, visų pirma, ramybės siekimas. Tiksliau, tai yra pirmas žingsnis dvasinėje praktikoje - siekimas įgyti vidinę ramybę bet kokiomis išorinėmis sąlygomis, kad ir kas benutiktų, nes tik ji gali duoti atsakymus į visus klausimus ir nurodyti kelią, kuriuo mes turime eiti. Tik ji gali padėti išspręsti iškilusias problemas, pasakydama, kokiu būdu galima jas įveikti.

Taigi, kaip pasiekti dvasinės ramybės būseną? Pirmas žingsnis - tai minčių ir jausmų švara. Deja, švara – tai apsivalymo procesas, ir jis gali būti ne visai malonus. Netgi skausmingas. Apsivalymas nuo melo sau ir kitiems, lūkesčių ir materialių troškimų. Apsivalymas nuo neapykantos (vėlgi – sau ir kitiems), nuo kada nors patirtų nuoskaudų, skriaudų. Apsivalymas nuo pykčio, baimės. Visa tai, kas yra destruktyvu ir griauna, teršia mūsų dvasią, ko pasekoje gimsta kančia. O kančia – tai laimės priešingybė. Laimingi esame tada, kai nėra kančios.

Deja, žmogus neturi kito kelio pažinti laimei, kaip kančia. Juk nesuvoktume, kas yra sotumas (nepažintume šio pojūčio), jeigu nežinotume, kas yra alkis. Taip ir per kančią mes galime suvokti, pažinti, kas tai yra laimė. Todėl kančios pažinimas ir suvokimas tiesiogiai veda ir į laimės pažinimą. Daugumai mūsų kančia yra neišvengiama tuomet, kai mes veikiame iš materialiojo ego paskatų, kai sąmonė miega, o jai pabudus, atsiranda dėkingumas už patirtą kančią, nes suvokiame, kad ji – tai patirtis, leidžianti suprasti, kas yra laimė.

Liaudyje įprasta sakyti, kad gyvenimas skiria žmogui kentėti tiek, kiek jis gali pakelti. Tai yra vienintelis teisingas kančios matas, nes kiekvienam iškęsti yra duota skirtingai. Per savo pasąmonės veiklą, o taip pat ir automatinį ar sąmoningą pasirinkimą, priimdamas savo gyvenime tam tikrus sprendimus, žmogus pats sau nustato ir skiria, pasirenka kančios „dozę“, kuri reikalinga jo sąmoningumo pažadinimui ir augimui, ir kurią jis gali pakelti.

Ir nors mums visiems gyvenime yra tekę pažinti, kas tai yra kančia, vis dėlto ji nėra būtina dvasinio tobulėjimo kelyje, jeigu žmogus, suvokdamas save kaip sielą, pasirenka sąmoningą gyvenimą, atitinkantį tikrąją savo prigimtį ir visatos dėsnius.

Kančia gimsta iš ego, todėl, kuo materialiojo ego žmoguje yra mažiau, kuo jis silpnesnis, tuo mažiau žmogus patiria kančių gyvenime.

Kančia pažadina sąmonę, dažnai sakome, kad „atveria akis“. Taigi, ji – tai pirmas žingsnis laimės link. Kas seka toliau? Tai kiek gi laiko reikia kęsti ir kentėti? Kartais, kai mūsų kantrybė išsenka, sakome: „Kiek galima kentėti?“ Tačiau mes gi patys žinome atsakymą – kada nors prieiname tą ribą, kai jau nebegalime iškęsti, ar ne? Tada intuityviai pasakome – STOP, man jau gana! Ir kas toliau? Ieškome taško, nuo kurio galėtume atsispirti ir eiti pirmyn, gyventi toliau. Žinoma, ne visi žmonės savo viduje yra vienodai stiprūs, todėl tik stiprieji sugeba tą padaryti – atsispirti ir keltis. Tuo tarpu silpnieji (arba neieškantys dvasinio kelio ir dėl to neturintys dvasinio palaikymo, nerandantys, iš ko pasisemti jėgų) nepajėgia išlipti iš pačių išsikastos duobės ir lieka joje iki savo egzistencijos pabaigos, užstrigę šiame pradiniame sielos kelionės etape, neturėdami nei noro, nei jėgų iš jo išsilaisvinti.

Ką daryti tiems, kurie nori eiti pirmyn, tolyn, aukštyn? Ką daryti tiems, kurie supranta, kad tai ne kelio pabaiga, o tik pradžia? Atsakymas paprastas – išsilaisvinti iš kančios gniaužtų.

"Žmogui kilti nėra nustatytų ribų ir aukščiausios sritys atviros mums visiems. Todėl svarbiausia - jūsų pasirinkimas",- sako chasidų išmintis.

Kai suvokiame, kad jau priėjome ribą, tikslas yra pasiektas – kančios funkcija įvykdyta, mūsų sąmonė pabudo ir esame pasiruošę pažinti laimę. Taigi, kaip išsilaisvinti? Iš tikrųjų tą padaryti galima paprastu ir vieninteliu būdu – tai kančios transformavimu į ramybę.

Ramybė – tai meilė. Tai yra, ramybė atrandama tik per meilę - meilę sau ir kitiems, visų pirma – artimiems žmonėms, savo šeimai, vėliau – draugams, pažįstamiems, galiausiai – sociumui ir visuomenei, aplinkai ir visatai.

„Ramybė yra meilės šalutinis efektas. Taigi, jei yra meilė, ramybė automatiškai bus ten.“ Radhanatha Swami

Kodėl pirmiausia turime kalbėti apie meilę sau? Todėl, kad meilė sau nėra savanaudiškumas arba egoizmas, kaip dažnai tai yra klaidingai suprantama. Tai visų pirma savęs pažinimas, meilė ne savo materialiajam ego, o tikrajam, dvasiniam Aš. Susidraugavimas, susitaikymas su savimi, savęs pažinimas ir priėmimas, dėl kurio ir įgaunama vidinė ramybė. Tai meilė savo širdžiai, jeigu galima taip pasakyti - leidimas jausti tai, ką ji nori jausti. Pykti, kai nori pykti. Verkti, kai nori verkti. Džiaugtis, kai nori džiaugtis.

Tik sąžiningumas savo širdies atžvilgiu gali padėti priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir paleisti visą bereikalingą naštą, kurią mes nešamės savo širdyje per visą gyvenimą. Šis paleidimas - tai apsivalymas. Ir tai visai kas kita, nei leidimas daryti tai, ką nori ego. Iš to gimsta ne meilė sau. Iš to gimsta tik egoizmas.

Kadangi mes negalime atiduoti to, ko neturime, kaip galime mylėti kitus, nemylėdami savęs, neturėdami meilės savyje? Nepažįstame, nemylime tikrojo savęs - nematysime ir nepamilsime sielos kitame žmoguje, tik jo kūną. Tuo pačiu, mes negalime ir gauti to, ko neturime savyje. Toks visatos dėsnis. Jeigu neturime savyje meilės (t.y. nemylime savęs), mes negalime jos gauti, nejaučiame kitų meilės mums. Taigi, tai - užburtas ratas. Nemyliu savęs, reiškia, negaliu mylėti kitų ir negaliu gauti meilės. Galime dalintis tik tuo, ką turime, tik ta meile, kurią jaučiame sau. Tai yra pradžių pradžia. Todėl, visų pirma, mylėkime save ir dalinkimės šiuo jausmu su kitais.

Sekantis žingsnis, norint atrasti ramybę po kančios išgyvenimo, yra apsivalymas - tai atleidimas sau ir kitiems už suteiktą kančią. Atleidimas už priimtus sprendimus, kurių pasekoje gimė kančia. Už padarytą pasirinkimą, kuris buvo neteisingas (o gal kaip tik teisingas, nes, nors ir kentėdami, mes įgijome patirtį, skausmingą, bet neįkainojamą?). Mes turime sau atleisti, nes dabar jau suprantame, kad kentėjome tam, kad galėtume pažinti laimę. Kančia suteikė šansą sąmoningai suvokti savo elgesį ir jo pasekmes. Dėka jos mes įgijome patirties. Todėl būkime dėkingi patirtai kančiai už galimybę subręsti.

Tik apvalytas ir ramus protas, subalansuoti jausmai ir tyra širdis gali suteikti žmogui ramybę, išlaisvinti jį iš kančios, padėti pasiekti išmintį ir suteikti laimę.

Taigi, dvasinė praktika ar ėjimas dvasinio tobulėjimo keliu – tai ne begalinis informacijos apie jį rinkimas, skaitant knygas ar žiūrint video filmukus apie tai, kaip kuo greičiau nušvisti, bei atliekant tam skirtas praktikas. Dvasinis kelias – tai tikrojo savęs pažinimas, įgyjant amžinas dvasines vertybes, dorąsias sielos savybes. Tai žmogiškumo ir sąmoningumo ugdymas kasdieniame mūsų gyvenime. O jo etapus, mano manymu, sąlyginai galima suskirstyti taip: kančia, apsivalymas (atleidimas, dėkingumas), meilė, ramybė, laisvė ir laimė.

„Jeigu puoselėjate neigiamus jausmus, kaip antai: baimę, abejones, pavydą, nepakantumą, nepasitikėjimą, neapykantą, smerkimą, vadinasi, gyvenate žemiausioje energijos spektro atkarpoje. Taip yra todėl, kad gyvenime, užuot akcentavę teigiamus dalykus, dėmesį sutelkiate į neigiamus. Žmogus, trykštantis džiaugsmu, laime, meile, jaučiantis harmoniją, pusiausvyrą, geras, užjaučiantis ir supratingas, turi aukštesnio dažnio energiją, nes gyvenime dėmesį sutelkia į teigiamus dalykus.
Jeigu sugebėsite pažvelgti į savo sielą ir išvysti save tokį, koks iš tiesų esate - dvasinė būtybė, atėjusi į šį gyvenimą išmokti tam tikrų pamokų, ir jeigu suvoksite dvasinius visatos dėsnius, sugebėsite pažvelgti į savo gyvenimą iš aukščiau ir aprėpti bendrą vaizdą, sustiprinsite savo dvasinę energiją. Tuomet pajusite, giliai viduje žinosite, kad pasikeitėte, kad jūsų emocijos transformavosi, nes pradėjote gyventi pagal visatos dėsnius. Dvasinis augimas kuria, maitina ir pakelia jūsų vibracijų dažnį." Melissa Alvarez ,,365 būdai pakelti savo vibracijų dažnį"