IX. KAIP MYLĖTI?

,,Pasistenkite nepaliaujamai ir veikliai mylėti savo artimą. Juo labiau mylėsite, juo labiau įsitikinsite ir Dievo buvimu, ir savo sielos nemirtingumu. O jeigu mylėdami savo artimą visiškai save pamiršite, tai tvirtai įtikėsite, ir jokios abejonės negalės prasiskverbti į jūsų sielą. Tai yra ištirta, tai yra tiesa."
Fiodoras Dostojevskis

Meilė – tai ta jėga, energija, kuri keičia viską. Absoliučiai viską tiek aplink mus, tiek mūsų viduje. Todėl jeigu jau nusprendėme, kad reikia keistis, bet nežinome nuo ko pradėti, reikia pradėti būtent nuo meilės – įsileisti šią visur ir visame esančią energiją į savo širdį.

Ir aš turiu galvoje būtent tai – įsileisti. Meilė pati neateis savaime, jeigu mes to nenorėsime. Ji pati savaime mūsų širdyse nesužydės. Savaime gali kilti tik įsimylėjimas, kuris labai dažnai painiojamas su meile, nors tai yra visiškai skirtingi dalykai. Įsimylėjimas yra tik mūsų kūno cheminių reakcijų rezultatas (hormonai), o meilė – tai dvasinis ryšys.

Tuo tarpu mes pradedame santykius įsimylėdami ir tikėdamiesi, kad šis jausmas išliks amžiams. Deja, jis dingsta kartu su blėstančiomis, besibaigiančiomis cheminėmis reakcijomis. Santykiams atšalus, susimąstome ir nuliūstame, nes „meilė dingo“. Nedingo meilė, nes jos ir nebuvo. Dingo tik fizinė įsimylėjimo būsena. Tam, kad ši būsena išaugtų į tikrai taurų dvasinį jausmą ir ryšį, jai reikia nueiti labai labai ilgą transformavimosi kelią. O ar nueis, tai priklauso tik nuo mūsų sąmoningumo ir noro, nuo įdėtų pastangų ir darbo santykiuose.

Nenoriu kalbėti apie įsimylėjimą, kuris „trunka trejus metus“ (taip mėgstama juokauti apie meilę), nes ši būsena yra pažįstama visiems ir kiekvienam. Ne kartą patirtas gyvenime jausmas, kai įsimylėję skrajojame tarsi ant sparnų, nematome ir nepastebime to, ko nenorime matyti, gyvename iliuzijoje ir esame dėl to laimingi, trokšdami, kad ši iliuzija niekada neišsisklaidytų (dažnai taip ir susituokiame, sukuriame šeimas). Deja, tai neįmanoma – visa, kas materialu (o įsimylėjimas ir yra materialus, nes tai mūsų fizinio kūno cheminių reakcijų rezultatas), turi pabaigą, išnyksta. Todėl įsimylėjimo būsena yra pasmerkta arba žūčiai, arba transformacijai. Jeigu mes jos nepakeičiame, netransformuojame, ji dingsta – iliuzija išsisklaido.

Tuo tarpu meilė – ji amžina, neišsenkanti ir neišnykstanti, nes ji ne materiali, o dvasinė. Ji besąlygiška ir absoliuti. Ji gali suplazdėti mūsų širdyje tada, kai ši yra švari. Nešvarioje širdyje, užterštoje egoizmu, savanaudiškumu, pykčiu, panieka, puikybe, savigaila, kalte, meilė įsižiebti negali, nes joje nėra vietos jai, nėra erdvės. Jeigu ten ir yra jos kibirkštėlė (o neabejotinai yra, nes meilė yra visur ir viskame), tai ji taip giliai, ir taip paslėpta po storu dulkių sluoksniu, kad neišvalę jo mes patys nebūsime pajėgūs nei jos pajusti, nei užauginti, nei dalintis su kitais.

Neturėdami meilės širdyje, būsime pasmerkti jausti tuštumą, nes siela trokšta mylėti. Tik jai to neleidžia mūsų pačių egoizmas, savanaudiškumas, puikybė (vis tas pats ego). Paskendę materializme, dirbame tam, kad tenkintume begalinius materialius savo troškimus, o pasirūpinti siela nerandame laiko - juk reikia statyti namą, uždirbti pinigų naujai mašinai, pakeisti baldus, techniką ir pan. Visi šie materialūs troškimai taip pat kaupia tą storą purvo sluoksnį viduje, nes juos gimdo ego. Jis taip užgožia sielą, kad mes negirdime jos balso. Sugebame tik tenkinti savo juslinius, fizinius poreikius. Taip... skaniai pavalgyti, savaitgaliais išgerti (nes reikia "atsipalaiduoti"), patenkinti kūną, susiradus kad ir atsitiktinį sekso partnerį - tą mes sugebame. Bet sielą suvirpina tik meilės prisilietimas.

Žmogus be meilės - tai gyvulys, valdomas savo instinktų ir fizinių poreikių. Jo siela yra komos būsenoje. Kaip elgiasi žmogus, kuris mylėjo, bet prarado meilės objektą? Visi esame matę ne vieną kino filmą apie tai, nes ši tema yra mėgiama šio žanro kūrėjų: koks nors "briusas vilisas" prišniaukštame kambaryje, po vakarykščio "bendravimo" su buteliu, purvinas ir dvokiantis keliasi iš sujauktos lovos ir vėl ieško, kuo "atsigaivinti".... Juokinga... bet graudu. Žmonijai panaši situacija yra iki skausmo pažįstama. Visi suprantame, kad žmogus, praradęs meilę (tiksliau - meilės objektą, nes meilės prarasti neįmanoma, ji visada mūsų širdyse), DEGRADUOJA. Jis praranda pagrindą po kojom. Ieško, kuo užpildyti atsiradusią tuštumą, ir tai dažnai būna kokie nors "pakaitalai" - alkoholis, atsitiktinis seksas, netgi darbas. Visa tai veda į visišką degradavimą.

Labai dažnai šeimose mes gyvename lygiai taip pat paskendę materializme, darbuose ir buityje, pamiršę savo sielos poreikius, o tada skundžiamės - buvo meilė ir dingo. Ji nedingo. Negali dingti. Nes mes visi iš prigimties ją turime savo širdyse. Ir netgi neturėdami konkretaus meilės objekto, kad ir antrosios pusės, mes galime mylėti - tiesioginiu būdu jausti šį jausmą širdyje. Mylėti viską - Dievą, aplinką, draugus, gimines, šuniuką, kačiuką, žmones, visą visatą aplamai. Ne verkti dėl to, kad dingo meilė, o tiesiog nuplauti storą materialiųjų dulkių sluoksnį, kuris ją uždengė.

KODĖL MES VISI TURIME ŠĮ DVASINĖS MEILĖS JAUSMĄ VIDUJE?

Ar taip gali būti, kad kuris nors žmogus jo neturėtų? Tai absoliučiai neįmanoma, nes meilė yra neatskiriama sielos savybė. Meilė - tai Dievas, o jis yra viskas ir visur. Kaip negali būti ugnies be šviesos, taip negali būti sielos be meilės. Mes visi esame sielos, todėl visi sugebame mylėti. Ne tik sugebame, bet tiesiog trokšte trokštame ir visą savo gyvenimą ieškome meilės, negalime būti laimingi nemylėdami, tai yra neįmanoma, nes mūsų sielai tai neatsiejamai būdinga.

Motina Teresė yra pasakiusi: "Pati didžiausia problema pasaulyje - tai alkis. Ne kūno alkis, o širdies alkis. Nuo jo kenčia visi - ir vargšai, ir turtingi. Visi jie vieniši ir visi trokšta meilės. Tik Dievo meilė gali numalšinti širdies alkį. Kito būdo nėra. Pamaitinti alkanus - visai nesunku. Žymiai sunkiau išalkusias žmonių širdis pripildyti meilės Dievui. Sudėtinga dėl to, kad duoti šią meilę kitiems žmonėms gali tik tas, kurio širdis švari. Skurdas - tai ne tik drabužių trūkumas, tai dar ir žmogiško orumo ir doros trūkumas. Tikrasis skurdas karaliauja ten, kur žmonės prarado pagarbą vieni kitiems. Tikruosius turtus galima rasti tik širdyse tų, kurie tiki, kad Dievas myli mus. Pasauliui beviltiškai reikia tokių, kurie gali pasidalinti savo turtu ir duoti viltį žmonėms, skurstantiems širdyje" (iš Radhanath Swami "Kelionė namo").

Visuomet manydavau, kad mylėti kitą žmogų galima (arba reikia) „už kažką“, tai yra, už jo gerąsias savybes. Pavyzdžiui, už tai, kad jis yra geras, protingas, drąsus, dosnus, taurus ar pan. Atrodė, kaip galima mylėti žmogų, jeigu nėra už ką? Jeigu jis savanaudis, apsileidęs, niekšingas, piktas ar ciniškas? Galima, nes meilė – tai energija, esanti mumyse, tai Dievo aspektas. Mes esame Dievo dalelės, ir tuo pačiu mumyse yra Dievas. Taigi, mylėti reikia ne už kažką, ne dėl ko nors, ne dėl to, kad.... o TIESIOG mylėti, nes mylime mes ne žmogaus ego, kuriam ir būdingos minėtos neigiamos savybės, mylime mes žmogaus dvasią, sielą, kuri gyvena tam, kad suprastų, išmoktų būti tobula.

Bet ką galima mylėti – ne tik gražų žmogų, bet ir luošą. Ne tik gerą, bet ir piktą. Ne tik draugą, bet ir priešą (to mokė Jėzus). Galėsime jį pamilti, jeigu suprasime, kad jis turi teisę būti piktu (nevala, egoistu, tinginiu ir t.t.), nes jis yra savo evoliucijos etape, nes toks jo sielos pažinimo kelias, jam reikalinga tokia patirtis ir tokiu būdu jis mokosi gyventi ir įvykdyti Dievo paskirtą jam misiją – tobulėti. Jeigu suprasime, kad galbūt jo sąmonė dar nėra pabudusi, nes neatėjo tam laikas, nes ji dar tam nesubrendo.

Ir būtent jam labiausiai ir yra reikalinga mūsų meilė, kad tą sąmonę pažadintų. Tik mūsų meilė gali padėti žmogui transformuotis, suvokti dvasinį savo aspektą ir pakeisti savo neigiamas savybes. Tačiau tą suprasime tik tada, kai pamilsime patys save, kai patys apsivalysime nuo egoizmo, kai tapsime švarūs savo viduje – atleidę, susitaikę, ramūs. Tuomet suprasime ir tai, kad meilės jausmas nėra priklausomas nuo išorinių kūno ir asmenybės savybių. Tai vidinis jausmas, vidinis ryšys – sielų tarpusavio ryšys, arba sielų ryšys su Dievu.

MEILĖS ŠALTINIS YRA MEILĖ SAU

Išsivalę savo vidinę nešvarą, atsikratę egoizmo, kaltės, pagiežos ir pykčio (arba išmokę suvaldyti savo ego), pažinę save kaip dvasinę būtybę, priėmę save ir susitaikę su savimi, žinodami, kad meilė neabejotinai jau yra mūsų širdyse, tereikia tik ją pažadinti, galime imtis veiksmų šiam tikslui pasiekti.

Žodžio „mylėti“ reikšmė ir yra ta - „JAUSTI meilę savo širdyje“. Tiesiog reikia suvokti, kad tai ne brangios dovanos pirkimas mylimam žmogui, ne torto kepimas, o visų pirma būtent jausmas, energijos pajautimas. Tam, kad šia energija būtų galima dalintis su kitais, dovanoti kitiems, t.y. mylėti kitus, ji iš pradžių turi gimti, atsirasti. Nors tiksliau reikėtų sakyti, kad ji tik turi būti pažinta, nes ir taip yra širdyje iš prigimties, tik nepasiekia mūsų sąmoningo suvokimo.

Ši energija yra pažadinama tik per meilę sau. Meilė sau yra jos šaltinis. Iš esmės meilė sau - tai savo dvasinės prigimties pažinimas ir priėmimas. Pamilti save - tai reiškia pažinti Dievą savyje, o meilė sau - tai meilė Dievui manyje. Tai reiškia, viskam, kas manyje, nes Dievas ir yra viskas.

Kuomet pažįsti tikrą save, koks esi iš širdies, o ne iš proto (ego), kuomet priimi savyje tai, nuo ko slepiesi, ką slepi ir ko vengi, o gal net ko gėdijiesi, ir kai atsiverti tiek, kad pamiltum TAI, tada ir prasideda meilė sau. Kai tu sąmoningai pamilsti savo širdį.

Meilė sau - tai gyvenimo pradžių pradžia. Mes pradedame gyventi ne tada, kai gimstame, bet tada, kai pradedame mylėti save (beje, gimę mes to nebūnam užmiršę). Vėliau ta meilė sau išauga tiek, kad mes jau neleidžiame niekam skriausti savo širdies, savo vidinio Aš. Net pačiam sau. Ir ši, atsidėkodama, saugo mus nuo viso pasaulio negandų ir kančių.

Jeigu sunku iš niekur nieko pajusti tą kibirkštėlę krūtinėje, pradėti galima nuo meditacijos - dėmesio nukreipimas nuo savo galvos į širdį jau bus didelis žingsnis. Galima pabandyti mintimis sušildyti širdies plotą, o įkvepiant orą galvoti, kad aš įkvepiu meilę, ir ji užlieja mano širdį. Meditacijos formų yra įvairių, svarbu atrasti sau tinkamą, priimtiną, o informacijos, kaip meditaciją atlikti, kokios yra technikos, tikrai galima rasti nesunkiai.

Tik verta prisiminti, kad mintimis mes galime programuoti bet kokią savo būseną – mes galime įsakyti sau tiek pykti, nervuotis, tiek nusiraminti. Taip pat galime įsakyti ir mylėti (jausti meilę). Ne kam nors, o tiesiog jausti ją širdyje, visų pirma pačiam sau. Kai jauti širdyje tą energiją, ji apgobia viską, kas gyva ir negyva, kas yra aplink – pažįstamus ir nepažįstamus, gyvus ir mirusius, draugus ir priešus, artimus ir svetimus, žmones ir ne žmones, nes viskas aplink yra gyva, viskas turi sielą – gyvūnai, augalai taip pat.

Meilė – labai graži, todėl, kai žmogus savo širdyje ją suaktyvina, puoselėja, tas grožis apgaubia ir jį patį. Tuomet jis švyti iš vidaus, nes jo viduje – meilė. Tokį žmogų atpažįstame iš tolo – jis šviečia vidiniu grožiu.

Negalvokime už ką mylėti – tiesiog mylėkime. Leiskime savo sielai būti savimi. Ji to trokšta.

Pabudinkime dvasią savo širdyje. Pajauskime šilumą, tą tyrą, švelnią ir kartu stiprią energiją, esančią viduje. Sužadinkime ją, prikelkime, o tada puoselėkime ir auginkime. Jeigu galvosime, kad negaliu mylėti, nes aš, ji ar jis yra toks netobulas, turi tiek daug trūkumų – meilė nuvys, užges, pranyks, nes energija yra ten, kur yra mūsų dėmesys. Koncentruodami dėmesį į trūkumus, mes tik juos dar labiau vystysime, suteiksime jiems energijos. Mes visi netobuli, esame tik pakeliui į tobulumą, mes tik augame ir vystomės, juk gimėme materialiame pasaulyje tam, kad evoliucionuotume. Tačiau Dievas myli mus tokius – netobulus. Tokius, kokius esame. Tobuli mes tiesiog negalime būti, tobulumas – mūsų galutinis tikslas, pasiekiamas evoliucijos keliu per daugelį gyvenimų.

Dievas atleidžia viską ir bet ką, nes žmogus yra bręstanti, auganti, besivystanti būtybė. Jo klaidos – tai jo patirtis ir galimybė mokytis. Tik tokiu būdu jis gali sąmonėti, tik patirdamas, tik klysdamas ir pažindamas, kas yra gėris ir blogis. Patirtis – vienintelis būdas eiti ten, kur mums yra paskirta.

Todėl mylėkime. Tiesiog mylėkime, suprasdami, kad šis jausmas yra Dievo dovana mums. Mylėti gera, ši energija yra pozityvi – ji pakrauna mus, ji veda mus teisingu keliu. Kuo daugiau mes jos išspinduliuojame – tuo daugiau gauname. Čia negalioja materialus dėsnis, kad prarandame, netenkame atidavę. Atvirkščiai – meilės energija su dar didesne jėga sugrįžta mums patiems. Tai, ką mes išspinduliuojame į aplinką, sugrįžta su dar didesne jėga. Mylėkime, atleisdami už tai, kas yra netobula. Nežiūrint į tai, kas yra netobula. Skleiskime gėrio energiją – meilę – iš savo širdies ir ji apgaubs ir pakeis visą mūsų gyvenimą – artimus žmones, aplinką, buitį, namus, veiklą, mūsų fizinį ir dvasinį kūną, mūsų asmenybę ir sielą.

KAIP ATPAŽINTI, AR MEILĖ TIKRA

Kaip atpažinti, ar meilė, egzistuojanti mūsų gyvenime, yra tikra? Kokia ji - tikra meilė?

Ji ne ta, kuri gimdo troškimą paimti, pasisavinti, gauti, užvaldyti. Ji ta, kuri trokšta ir skatina duoti, tarnauti, globoti, rūpintis. Jeigu žmogus trokšta kito žmogaus tam, kad pats juo galėtų džiaugtis, gėrėtis, o gal net naudotis – tai ne meilė. Tai tiesiog geismas. Tai yra grynai savanaudiškas jausmas, turintis ne dvasinę, o materialią prigimtį. Meilė – tai pats tauriausias ir nesavanaudiškiausias jausmas, kurį gali patirti žmogus. Jo prigimtis dvasinė, o tai reiškia – dieviška. Jeigu meilės jausmas pinasi su pavydo, savanaudiškumo, egoizmo apraiškomis – tokia meilė nėra tyra. Žmogaus, einančio dvasinio tobulėjimo keliu, užduotis yra išgryninti meilės jausmą iki tobulo tyrumo, o tai reiškia – atsiriboti nuo bet kokio menkiausio pavydo, nuo smerkimo, nuo savanaudiškumo ir kaltės.

Netiesa, kad meilę ir neapykantą teskiria vienas žingsnis, nors taip dažnai tai yra sakoma. Neapykantos mylinti širdis jausti negali. Neapykanta gali kilti tik iš ego, ir jeigu ji kilo, vadinasi, meilės nė nebuvo. Buvo tik fizinis potraukis.

Tyra meilė savo objektą priima besąlygiškai – tokį, koks jis yra, su visais trūkumais. Tobula meile mylintis žmogus savo meilės objektą (nesvarbu, kas tai bebūtų – antroji pusė, vaikas, tėvai, draugai, visuomenė) myli ne už tai, koks jis yra nuostabus, geras, patrauklus, talentingas ir t.t., o tiesiog už tai, kad jis yra – su visais trūkumais ir privalumais.

Kai du žmonės pasiryžta būti kartu, gyventi kartu, nes juos susieja meilės jausmas, jie turi siekti ištobulinti jį, išgryninti šią Dievo dovaną, atsijodami nuo jo visas ego apraiškas – savanaudiškumą, pavydą, išnaudojimą, nepakantumą antrosios pusės ydoms, trūkumams ar blogiems įpročiams. Mes galime padėti jais atsikratyti tik savo pavyzdžiu, patys keisdamiesi viduje, visų pirma suprasdami ir tobulindami savo pačių savybes. O taip pat padėdami suprasti artimam žmogui, kas jums abiems trukdo būti laimingiems. Tačiau jokiu būdu ne smerkdami jį už tai, nepriekaištaudami ir nekaltindami, o tiesiog su meile ir be pykčio padėdami suvokti. Tokiu būdu du žmonės poroje gali ne tik tobulinti, vystyti savo santykius, bet ir padėti tobulėti vienas kitam, tapdami harmoningomis asmenybėmis, kurdami harmoningą šeimą kaip pagrindą savo palikuonims, suteikdami galimybę jiems taip pat eiti dvasinio tobulėjimo keliu.

Tyra meilė yra nesavanaudiška, nesupančiojanti, neprievartaujanti, nedaranti spaudimo, nepriekaištaujanti ir neįkyri. Ji leidžia laisvai pasirinkti.

Negalima pririšti prie savęs ir prievartauti žmogaus būti kartu, jei jis nėra laimingas, jeigu mes negalime duoti žmogui to, ko jam reikia, kad ir kaip mes jį mylime. Tik laisvas žmogus, kurio širdyje yra tyra meilės energija, gali teisingai pasirinkti, t.y. priimti teisingą sprendimą. Pasirinkimas ar sprendimas, padarytas priverstinėmis sąlygomis ar esant spaudimui, niekada nebus teisingas ir turės tik neigiamas pasekmes, nes jis gimsta ne iš tyros, geros energijos, o iš tamsios, negatyvios, prievartinės. Tai ne Dievo kelias. Tokiomis priverstinėmis sąlygomis gali pasitarnauti ir visuomenės spaudimas, aplinkos nuomonė, kartais net ir santuokiniai įsipareigojimai. Tačiau jeigu tai prieštarauja žmogaus esybei – prieštaraus ir Dievo valiai. Nes Dievo kelias – tai tik laisva valia priimtas sprendimas, atitinkantis žmogaus esybę.

Jeigu žmogui suteikiamas šansas priimti sprendimą laisva valia ir jo pasirinkimas neatitinka antrosios pusės lūkesčių, tai reiškia tik viena, kad tai nėra tos tyros, tobulos meilės apraiška ir žmogus pasidavė savo žmogiškajai netobulai prigimčiai; kad jausmas, kurį jis jaučia ar galbūt jautė nėra ta tyra ir tobula dvasinė meilė, o galbūt tik paprastas žmogiškas potraukis.

Jeigu tu nežinai, ar tikrai myli – tiesiog paklausk savęs: ar aš noriu, kad šis žmogus būtų laimingas ir ar padarysiu viską, kad jis toks būtų? Ar jis reikalingas MAN, kad AŠ būčiau laimingas, ir AŠ noriu, kad jis darytų viską dėl MANĘS. Teigiamas atsakymas į antrąjį klausimą – tai įspėjimas, kad kalba ego, o ne siela, kad jus sieja ne dvasinis meilės ryšys, o fizinis, materialus.

Tobula meilė priima tik esmę – esybę, sielą, suprasdama, kad tobulas yra tik Dievas, nes pati meilė ir yra Dievo esmė (nors ne tik ji). Lygiai taip pat – tobula meile – žmogus privalo mylėti ir savo esybę. Priimti save tokį, koks jis yra. Mylėti tokį, koks yra, o ne bandyti būti kitokiu, apsimesti kitokiu, nes kažko savyje jis negali pakęsti. Tik būdamas savimi žmogus gali būti laimingas. Tai, kas yra mumyse netobula, turime stengtis tobulinti, šlifuoti. Tačiau nemylėti savęs už tai ar net nekęsti, gėdytis savęs, mes neturime teisės. Mes negalime nemylėti to, ką gavome iš Dievo. Tiesiog priimdamas save tokiu, koks yra, bet suvokdamas savo trūkumus ar vietas, kurios yra taisytinos, žmogus sąmoningai gali keistis, tokiu būdu vystydamasis ir eidamas tobulėjimo keliu.

„Nėra tokių sunkumų, kurių neįveiktų meilė, nei tokių ligų, kurių meilė nepagydytų, nei durų, kurių meilė neatidarytų, nei prarajos, per kurią meilė nepermestų tilto, nei sienos, kurios meilė nenugriautų, nei nuodėmės, kurios meilė neišpirktų.“ Ernestas Foksas

DAUGIAU:

I. Pradžia

II.Materija ir dvasia.

III. Kas yra dvasinė praktika?

IV. Vargšas turtuolis ir turtingas vargšas.