Tik tai, ką matome su meile, yra tiesa

Jim Sheridan filmas SLAPTASIS RAŠTAS

"Viskas, ką matome su meile, yra tiesa. o visa kita - pramanai", - pasakė filmo herojė ir, atrodo, jos gyvenimas buvo ir skirtas tam, kad ji suvoktų šiuos žodžius. 

***

Įspūdis, kurį paliko šis filmas, iš pradžių pasirodė dviprasmiškas: aš suabejojau Visatos teisingumu, o taip pat ir savo pasaulėvoka, kuri yra pagrįsta šimtaprocentiniu Rezonanso dėsnio veikimu, nes vienintelė mintis, užvaldžiusi po juostos peržiūros, buvo: kodėl tokia neteisybė? Už ką? Juk herojė nepadarė nieko, dėl ko būtų turėjusi sumokėti tokią kainą - ne savo valia atiduoti praktiškai visą likusį gyvenimą. Už ką ji buvo pasmerkta tokiai kančiai? Man kilo ne tai, kad begalinė užuojauta, bet netgi didžiulis pasipiktinimas: kaip gali vykti pasaulyje tokie dalykai? 

Niekaip kitaip negalėjau to paaiškinti, kaip tik karma, atsinešta iš kitų gyvenimų. Bet kas tai yra karma, jei ne tas pats atsakas į žmogaus sąmonės skleidžiamą vibraciją? Juk sąmonė ta pati ar šiame, ar praėjusiuose gyvenimuose. Ar tai būtų šio gyvenimo veiksmų ir pasirinkimų pasekmės, ar buvusių gyvenimų, esmė ta pati - išoriniame gyvenime gauname tai, ką ištransliuojame iš savo vidaus. 

Taigi, ką TOKIO padarė herojė, kad sukėlė TOKIAS žiaurias pasekmes? Nesugebėjau įžvelgti NIEKO jos elgesyje, ką būtų galima pavadinti neteisingu ar prieštaraujančiu Visatos įstatymams. Nieko, tikrai nieko, kas galėtų iššaukti tokią baisią ir lemtingą reakciją. Miela, rami, subtili ir žavi herojė buvo kalta nebent tuo, kad beprotiškai traukė vyrus. Bet argi tai moters yda? Tai jos prigimtis. Jos paskirtis. Žavėti pasaulį ir džiuginti jį savo grožiu ir moteriškumu.

Nesugebėjau atsakyti į šį klausimą ilgai. Tol... kol nepažiūrėjau į situaciją visiškai priešingu kampu. Ne kokią vibraciją transliavo herojė, o koks buvo atsakas į ją? Kas sureagavo ir kas nulėmė jos likimą? Ir tik tuomet atėjo atsakymas - tai ego. 

Didžiulis ego, pamintas ir užgautas, bet įtakingas ir galingas tiek, kad pajėgtų sugriauti gyvenimą tai, kuri tai padarė. Ir jis tuo pasinaudojo - savo padėtimi, įtaka, profesija. Tam, kad sunaikintų tą, kuri išdrįso jį atstumti, sužeisti. Kuri jį įskaudino. 

Tiksliau, ji įskaudino širdį, kuri pamilo. Ego tik stojo jos ginti ir pats nepajuto, kaip buvo įtrauktas į purviną, pražūtingą sielai žaidimą.

Taigi, o dabar galima pagalvoti, tai kokia visgi buvo ta vibracija, sužadinusi tokį niekingą, bet naikinantį ego? Koks elgesys iššaukė tokį lemtingą atsaką? Dėl KO taip nutiko herojei, kad ji prarado viską - mylimąjį, kūdikį, laisvę, gyvenimą?

Ar tam nėra priežasties?  Ar galima teigti, kad jai tiesiog nepasisekė?

Jokiu būdu ne, nes Visata yra absoliučiai teisinga. Herojės klaida, nulėmusi jos gyvenimo kančią, buvo ta, kad ji stojo į kovą su to žmogaus ego. Tokiu dideliu ir tokiu galingu, kad jos pralaimėjimas buvo nulemtas neišvengiamai.

O to galėjo ir nebūti, jei tik ji būtų paieškojusi kelio link to žmogaus širdies. Jei tik ji būtų išdrįsusi pažvelgti į jį savo širdies akimis. Juk jis taip pat kentėjo - pamilo ir buvo atstumtas. Atstumta širdis nebuvo suprasta, ji nebuvo išklausyta, jai nebuvo paaiškinta. Nebuvo pasakyta: nepyk, man labai gaila, bet mums ne pakeliui, mano širdis priklauso kitam. Vietoje to tik buvo parodyta tai labai vyriškai ir be žodžių, sakyčiau net grubiai, pernelyg grubiai jautrios ir skaudančios širdies atžvilgiu: nelįsk prie jos, tai mano teritorija. Eik lauk. 

Taip sakoma priešui. Neatsižvelgiant į tai, kad jam gali būti skaudu. Ir kai filmo herojė ir jos mylimasis taip pasielgė, to žmogaus  ego galutinai sukilo - gelbėti ir saugoti tos savo dalies, kuriai labiausiai skaudu. Savo širdies.

Ar tokiu atveju galima  pateisinti ego? Irgi - jokiu būdu ne. Tačiau jis taip pat gavo atsaką - pasmerkė save amžiniems sąžinės priekaištams ir kančiai iki gyvenimo pabaigos. Už savo veiksmus turime atsakyti neišvengiamai, ir kenčiame tol, kol nesuvokiame savo klaidų ir tol, kol jų neištaisome. Šiame ar kitame gyvenime. Šį kartą jis ištaisė savo klaidą bent jau iš dalies sugrąžindamas tai moteriai tai, ką iš jos atėmė.

"Todėl venk susikauti su kitu ego, nes tokiu būdu neišvengiamai užkliudysi ir savąjį. Dėl to tu kentėsi. Dviejų ego kova visada turi neigiamas pasekmes, laimėtum tu kovą ar pralaimėtum", - taip kažkada buvau rašiusi savo dienoraštyje, "Įsakymai savajam Aš". Ir šis filmas tapo kol kas pačia geriausia mano matyta šio įsakymo iliustracija.

SKAITYTI DAUGIAU:  TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ. TURINYS