V. EVOLIUCIJA

Žmonės savo prigimtimi yra tiek fizinės, tiek dvasinės būtybės. Galima sakyti, kad žmogus – tai tarpinė grandis tarp gyvūno ir dvasios. Todėl dvasingumas – tai žmogaus tolesnio vystymosi ir evoliucionavimo tikslas, o polinkis į materiją - materializmas - tai evoliucijos stabdymas.

Jeigu suvokiame, kad žmogų sudaro jo fizinis kūnas (išorinis "aš") ir sąmoninga siela (vidinis „aš“), tai visa, kas neigiama viduje – pyktis, neapykanta, egoizmas, pavydas, godumas, baimė, išdidumas, neatlaidumas – įkūnija regresą, arba evoliucijos stabdymą, tai stabdo sielos augimą. Tai žingsnis atgal evoliucijos kelyje.

Tuo tarpu sielos ramybė, harmonija, kuri pasiekiama per meilę, gerumą, nesavanaudiškumą, pasiaukojimą, atlaidumą, toleranciją, supratingumą, atjautą, gailestingumą, nuolankumą ir kitas gerąsias vidines savybes – tai žingsnis artyn dvasingumo, žingsnis evoliucijos keliu. Tai sielos tobulėjimas ir progresas.  

Šventieji šaltiniai teigia, kad neevoliucionuojanti šiame gyvenime siela reinkarnuoja į kitus gyvenimus tiek kartų, kiek reikia dvasingumui pasiekti. Kuo brandesnė siela, tuo jos dvasingumo lygis yra aukštesnis, o sekančiuose gyvenimuose jis galbūt progresuos toliau arba grįš atgal, jeigu to reikia, kad siela įgytų daugiau patirties.

Kančios išgyvenimas – tai didelė patirtis evoliucionuojančiai sielai, stumianti ją pirmyn, link didesnio sąmoningumo ir dvasingumo. Suprasdama tai, siela galiausiai įvertina patirtą kančią kaip galimybę patirti ir tampa dėkinga už ją.

Kiekviena siela pasirenka individualiai, kokia kančios forma jai yra reikalinga šiame gyvenime, kad ji galėtų evoliucionuoti. Tą pasirinkimą nulemia visatos energijos arba gamtos dėsniai. Šie dėsniai tarsi vairuoja, nukreipia žmogų tuo keliu, kuriuo reikia. 

Pasaulis sukurtas labai teisingai – kiekviena mūsų mintis, žingsnis, veiksmas ar sprendimas turi atitinkamas pasekmes. Niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Visata tokiu būdu moko žmogų gyvenimo tiesų. Todėl mūsų sprendimai, kurių pasekoje kenčiame, yra skirti mums tam, kad išmoktume teisingai gyventi. Paprastai tariant, jeigu mes elgiamės gerai, gyvenimas mus skatina, o elgiantis neteisingai – priverčia pajausti pasekmes. Ir tai vyksta tol, kol mes išmokstame pamoką, išgirstame, ką visata (ar Dievas, Aukščiausia Sąmonė) nori mums pasakyti. 

Šykštuolis ir gobšuolis tokiu būdu kada nors praranda visus savo turtus. Egoistas, gyvenantis dėl savęs, galų gale lieka vienas pats su savimi, niekam nereikalingas. Tas, kuris dalijasi ir aukoja, visuomet gauna daugiau negu, atidavė. Melagis ir apgavikas kada nors bus pats apgautas, be to, jis gyvens amžinuose savo sąžinės priekaištuose. Jis dės sunkias pastangas ramindamas sąžinės balsą, o jį nuslopinęs galiausiai degraduos. Nes žmogus be sąžinės – tai jau ne žmogus, o tiesiogine prasme gyvulys. Kartą pasielgus savanaudiškai, o po to už tai sumokėjus, daugiau nekyla noras taip elgtis. Kai gauname teisingą atpildą, nuskriaudę kitą žmogų, išmokstame neskriausti. O kai netikėtai prarandame pinigus, kurie buvo gauti nesąžiningu būdu, suvokiame, kad nešvarūs pinigai laimės niekada neatneš.

Taigi, mes tarsi patys priimame tam tikrus sprendimus, tačiau konkretų mūsų pasirinkimą nulemia visatos dėsniai. T.y. neteisingai elgdamiesi, veikiami šių energijų, mes priimame sprendimus dėl kurių kenčiame. Ir tai yra neišvengiama, tokie gamtos dėsniai, mokantys mus teisingai gyventi.

Žmogui yra pažįstamos tokios kančios formos kaip:

- Fizinės ligos, tame tarpe ir įvairų formų priklausomybės (nuo alkoholio, narkotikų, lošimų, kompiuterinių žaidimų, darbo); kūno arba proto išsekimas, nualinimas dėl neapgalvoto krūvio ir savo energijos netausojimo,
- Skurdas ir nepriteklius;

- Mirtis, netektis. Žudymas ar savižudybė, gyvybės atėmimas iš savęs arba kitų;

- Emocinis skausmas, emocinė kančia (nerimas, baimė, pavydas ir t.t.)

- Vienatvė, izoliavimas, kuris gali būti sąlygotas tiek paties žmogaus, tiek kitų.

Per savo pasąmonės veiklą, nesąmoningai pasirinkdamas iš kelių galimybių, darydamas tam tikrus  sprendimus, žmogus pats pasirenka kurią nors kančios formą – pavyzdžiui, fizinis kūnas suserga, jeigu žmogus  baudžia save mintyse. Kankinasi, atsiskirdamas nuo artimo žmogaus, nes bet kokia netektis – tai taip pat bausmė sau, sukelianti kančią. Begalinis neįveikiamų užduočių ir tikslų sau kėlimas, iššūkiai, išsekinantys tiek fiziškai, tiek emociškai – savęs baudimas, sukeliantis kančią. 

Jeigu žmogus šiame gyvenime nesikankina, o kuria ir yra dvasingas, tai reiškia, kad kančia – jau praeitas jo sielos kelionės etapas. Jis jau įgijo šią patirtį, apsivalė ir eina toliau dvasinio tobulėjimo keliu. Ir atvirkščiai, jeigu žmogus šiame gyvenime degraduoja, tai reiškia, kad jo sielai reikalinga ši patirtis, kad atneštų tam tikrą suvokimą, patyrimą. Gali būti, kad žmogus save naikina, žemina, kad patirtų, kas yra dugnas. Tik tuomet šiame ar kitame gyvenime, tapusi brandesne ir labiau patyrusia, siela atsispirs nuo dugno ir pratęs savo vystymąsi toliau.

Tokiu būdu, gyvenimo prasmė ir yra sielos evoliucija, visų teigiamų savybių, reikalingų tobulumui pasiekti, įgijimas. Šventraščiai teigia, kad pasiekusi aukščiausio dvasingumo lygį, siela daugiau neįsikūnija. Išėjusi iš fizinio kūno ji tampa dvasia, susilieja su Absoliutu, tai reiškia, kad ji pilnai subrendo ir pasiekė aukščiausią tikslą, įgijo visas reikiamas tobulumui savybes. Nepasiekusi aukščiausio dvasingumo lygio, siela įsikūnija iš naujo ir siekia jo kitame gyvenime, toliau priimdama ir suprasdama gyvenimo pamokas. 

DAUGIAU:

I. Pradžia

II.Materija ir dvasia.  

III. Kas yra dvasinė praktika? 

IV. Vargšas turtuolis ir turtingas vargšas. 

V.Evoliucija. 

VI. Žmogaus prigimtis. 

VII. Kurioje tu pusėje - gėrio ar blogio?

VIII. Nori pakeisti pasaulį?

IX. Kaip mylėti?

X.Sąmoningumas - tai laisvė

XI. Tiesa - kiekvienam sava?

XII. Vidiniai demonai 
XIII. Gyvenimas širdimi

XIV. Įsakymai savajam Aš