VI. ŽMOGAUS PRIGIMTIS
Gyvuliškas ir dieviškas pradas
Žmogus savo kūnu yra gyvuliškos prigimties fizinis
sutvėrimas, tačiau kiekviename žmoguje yra dalelė dvasios – todėl kiekvienas iš
mūsų turime šį tą dvasiško, arba, kitaip tariant, dieviško. Tas dieviškumo pradas
ir stumia mus į priekį – siekiame vystytis, tobulėti, progresuoti, kurti. Tai
yra dvasinis postūmis. Mes ieškome savo kelio, priimame iššūkius, keliame sau
neįgyvendinamus tikslus ir juos pasiekiame. Ir visa tai mus verčia daryti
būtent šis dieviškasis pradas, nes tokia yra aukščiausia valia ir jos mums iškeltas
tikslas – progresuoti, eiti pirmyn, vystytis ir siekti tobulumo. Mes esame
užprogramuoti siekti dvasingumo, nes dieviškoji dalelė, esanti mumyse, trokšta
tapti dvasia, t.y. trokšta kaip įmanoma labiau supanašėti su tuo, kas yra
tobula – Absoliučia Dvasia.
Visa kita – valios neturėjimas, pasidavimas, silpnumas ir nenorėjimas jo įveikti, tarnavimas ir nuolaidžiavimas savajam ego, pasidavimas silpnybėms, priklausomybėms – tai gyvuliškasis pradas. Pasidavimas šiems primityviems gyvuliškiems instinktams, gyvuliškojo prado nevaldymas ir nekontroliavimas trukdo siekti mums Aukščiausios Sąmonės iškelto tikslo, priartina mus prie gyvuliškojo-fizinio prado arba netgi paverčia mus gyvuliais.
Kuo žmogus mažiau dvasiškas – tuo jis labiau
primityvus (gyvuliškas), ir atvirkščiai.
Šią
tiesioginę proporciją keisti galima dviem būdais: pasirenkant sąmoningai
arba priverstinai, kuomet gyvenimas pats priverčia mus tai daryti.
DAUGIAU:
Komentarai
Rašyti komentarą