VII. KURIOJE TU PUSĖJE – GĖRIO AR BLOGIO?

Mūsų fizinis kūnas turi jutimo organus, kurių pagalba pažįsta pasaulį ir tenkina savo gyvybinius poreikius. Tai rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas – juslės. Jos yra labai svarbios, kaip ir visas mūsų kūnas, nes tik jų dėka įsikūnijusi siela gali pažinti pasaulį. Tačiau jų nekontroliavimas gresia mums visišku pasidavimu joms, pereinančiu į pilną egzistencijos užvaldymą ir priklausomybę nuo jų. Tokiu būdu fizinis pradas užgožia dvasinį, mes pamirštame savo dvasinę prigimtį, susitapatiname su savo kūnu, tampame priklausomi nuo savo instinktų ir paklūstame jiems aklai.

Mes galime būti priklausomi nuo maisto ir valgyti ne tada, kai esame alkani, o tiesiog malšindami emocinį alkį ar dvasinį troškulį. Mes galime tapti priklausomi nuo sekso, tokiu būdu bandydami kompensuoti dvasinės meilės trūkumą. Galime tapti priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, kompensuodami gyvenimo malonumo ir laimės stoką.

Tokiu būdu fizinio-kūniškojo prado vyravimas žmoguje užgožia dvasinį pradą. To galima išvengti tik apribojant, kontroliuojant savo kūno jusles ir instinktus, nepasiduodant jų užvaldymui ir netampant priklausomais nuo jų.

Žmogus nėra tobula būtybė, o tai reškia, kad jo paskirtis ir pašaukimas, jo gyvenimo esmė ir prasmė – tobulėti. Žmoguje yra tiek gėrio, tiek blogio, ir tik jis pats sprendžia (savo mintimis, žodžiais ir poelgiais), kokiomis proporcijomis paskirstys šį santykį savyje.

Leisdamas vystytis dvasinei pusei, žmogus tuo pačiu mažina blogio pradą savyje. Ir atvirkščiai. Tai – svarstyklės. Į kurią pusę jos bus pasvirę, priklauso tik nuo mūsų pačių noro.

Tuo pačiu – blogis gimdo blogį. Logiška, kad ir naikina gėrį. Tiesiog užima jo vietą, proporcingai jį pakeisdamas. Jeigu gėris – tai meilė, supratingumas, atlaidumas, gailestingumas ir visos kitos amžinosios vertybės, dorosios savybės, kurias įgyja ir ugdo siela, tai blogis – priešingos savybės, atsirandančios iš materialaus ego – suvokimo, kad aš esu fizinis kūnas. O tai reiškia – nenorėjimas suprasti, neįsijautimas į kito žmogaus padėtį, neatlaidumas, puikybė, neapykanta, smerkimas, kaltinimas, negailestingumas, pyktis, žiaurumas, pavydas, klasta, išnaudojimas ir t.t.

Supykti ar išsigąsti nėra blogai, tai natūralios reakcijos, kurių tikslas - saugoti mus. Bet jeigu leidžiame išgąsčiui, pavydui ar pykčiui mus užvaldyti, peraugant į baimę, nuolatinį nerimą, persekiojimą, kerštą, neapykantą, pasmerkimą – mes leidžiame užvaldyti save blogiui, kuris graužia mus iš vidaus.

Ar nors vienas žmogus yra laimingas pykdamas, leisdamas išsilieti įniršiui? Ar kerštas kam nors atnešė laimę, nors atrodė toks saldus? Tikrai ne. Leidžiame sau būti užvaldomi pykčio, įniršio, neapykantos, keršto – ir darome patys sau nepataisomą žalą. Ne be reikalo liaudyje sakoma – „visos ligos yra tik nuo nervų“. Aš pasakyčiau kitaip – žmogus pats save ir baudžia tomis ligomis, leisdamas savyje suvešėti blogiui, kuris ir graužia, naikina jį iš vidaus. Kas gi yra pyktis, neapykanta, jeigu ne tie taip vadinami „nervai“?

Ar neapykanta sau arba kitam, net ir savo skriaudėjui, neėda mūsų iš vidaus? Ji tarsi nuodas, kuris apjuodina visas mūsų mintis, o tuo pačiu – ir mūsų organizmą, nes žmogus – tai kūno, jausmų ir proto vienovė, tai ne tik kūnas, bet taip pat ir siela. Tai yra vienas bendras mechanizmas, kuriame nuo vienos kažkurios dalies „gedimo“ kenčia ir visos kitos, nes viskas žmoguje yra susiję.

Kaip kovoti su blogiu? Atsakymas paprastas – kovoti nereikia. Blogis yra ten, kur nėra gėrio. Todėl išeitis yra paprasta – ugdyti gėrį savyje. Ugdyti dvasingumą.

Iš esmės blogis neegzistuoja, nes viskas gyvenime padeda mums augti. O didžiausias ir skaudžiausias pamokas gauname tada, kai esame vedami savo materialiojo ego. Todėl pagrindinė ir svarbiausia užduotis, išsprendžianti daugelį gyvenimo problemų, yra suvokti save kaip dvasinę būtybę, klausytis ir vadovautis sielos balsu, gyventi ne proto (ego), o širdies platformoje ir ugdyti sąmoningumą.

Jeigu jauti, kad padarei kažką blogo, tave graužia sąžinė - neslopink jos balso, o paprašyk atleidimo, atsiprašyk, pradžiai bent jau mintyse. Atsiprašyti ir pripažinti suklydus nėra silpnumas, kaip daugeliui gali atrodyti. Tai yra žmogaus stiprybė, nes priversti save atsiprašyti reikia turėti daug valios. Jau vien suvokimas savo klaidos ir jos pripažinimas pačiam sau - tai yra didžiulis progresas, auginantis sąmoningumą. Tai tarsi pirmas žingsnis pro sąmoningumo vartus. O nuolankumas ir atleidimo prašymas tą sąmoningumą kelia dar daugiau, tuo pačiu vystydamas ir dvasingumą.

Jeigu mintis nuodija nuoskaudos ir neapykanta, yra tiesiog būtina atleisti. Tai gyvybiškai svarbu. Atleisk savo priešui ar skriaudikui, nes nekęsdamas jo tik darai žalą pats sau. Atleisk sau, jeigu esi padaręs tai, už ką savęs nekenti, jeigu nemyli savęs ir kankiniesi dėl to, kad turi trūkumų, nesi tobulas ar suklydai. Atleisk kitam, jeigu jis taip pat nėra tobulas ir daro klaidas, elgiasi taip, kaip tavo manymu yra netinkama. Ieškok ir rasi priežasčių bei būdų, kaip sau ir kitiems atleisti! Nes žmogus yra taip sutvertas – mes ESAME NETOBULI. Tačiau mūsų paskirtis šioje žemėje yra vystytis ir tobulėti, kiekvienam turint savus trūkumus ir darant savas klaidas, iš jų mokantis ir jų nekartojant. Toks mūsų evoliucinis tikslas ir užduotis. Todėl negalime nei teisti, nei kaltinti, nei smerkti vieni kitų. Neturime teisės, nes tokia mūsų netobula prigimtis.

Kiekvienas turi teisę klysti, kiekvienas turi pažinti blogį tam, kad sužinotų, kas yra gėris, nes jis atpažįstamas tik dualumo principu. Juk jeigu nebūtų karo – žmogaus protas nesuvoktų, kas yra taika. Jeigu nebūtų bjaurumo – mes nepažintume grožio, o be alkio jausmo nesuprastume, kada esame sotūs.

Matydami žmogaus trūkumus, silpnumą, klaidas, kurias jis daro, mes turime suprasti, kad tai yra jo pažinimo kelias ir jo teisė. Ši teisė yra prigimtinė – daryti klaidas, pažinti blogį tam, kad galėtų jį įveikti ir vykdyti savo misiją – tobulėti ir evoliucionuoti dvasiniame lygmenyje.

Negailėkime savęs – jeigu teko patirti blogį, jeigu kažkas nuskriaudė – atleiskime jam, nes tai yra jo pažinimo kelias, tokiu būdu jis patyrė, ką reiškia skriausti ir kokios yra to pasekmės. O taip pat ir mūsų pažinimas bei patirtis, nes patirta kančia subrandina ir išvalo. Mes tampame dvasiškai stipresni, o tai reiškia, kad tokiu būdu tik priartėjame prie savo tikslo – dvasinio tobulėjimo.

Gyvenimo išmintis teigia, kad mes nusipelnėme visko, kas su mumis nutinka, tai yra karmos dėsnis. Jeigu mums nutiko bėda, tai ji yra skirta tam, kad mus kažko išmokytų. Tai reiškia, kad mes kažko nesuprasdami gyvenime darome klaidas ir tokiu būdu pagal karmos dėsnį prisišaukiame tą bėdą, kad ji mums duotų pamoką. Todėl į kiekvieną tokią pamoką, net ir tada, kai mums atrodo, kad esame lyg ir be reikalo nuskriaudžiami, reikia įsiklausyti ir iš jos pasimokyti. Būtent todėl mes negalime pykti ant savo skriaudėjų, nes jie yra tik įrankiai. Atvirkščiai, mes turime būti dėkingi jiems už suteiktą pamoką.

Mylėkime save ir neskriauskime. Nuo tokio blogio kaip pyktis, neapykanta, smerkimas, egoizmas saugokimės sąmoningai, nes tai yra tai, kas nematomai, nepastebimai griauna mus iš vidaus. Tai yra slaptas vidinis mūsų priešas.

Mylėti, suprasti, atleisti – tai yra vaistai nuo visų ligų, nes jie suteikia mums dvasinę ramybę.

DAUGIAU:

I. Pradžia

II.Materija ir dvasia.