X. SĄMONINGUMAS - TAI LAISVĖ

Materialiame pasaulyje laisvė – tai pinigai. Manome, kad jie suteikia laisvę, kurios trokštame visi be išimties, todėl gyvenimo tikslu tampa pinigų siekimas. Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu, visi žinome, kad pinigai tik dar labiau pririša. Kuo daugiau turime, tuo daugiau trokštame. Kuo daugiau turime ir trokštame, tuo labiau priklausomi tampame. Kodėl?

Todėl, kad pinigai suteikia tik materialią laisvę, bet ne dvasinę. Tokia laisvė negali mūsų padaryti laimingais, kaip ir niekas, kas materialu. Kaip jau buvo rašyta anksčiau, materialioje plotmėje laimė yra neįmanoma vien dėl to, kad viskas, kas materialu, turi pabaigą. Visa materija pasmerkta išnykti, nes ji yra sukurta. Kas turi pradžią, kas atsirado - tas turi ir pabaigą, tai yra išnyksta. Todėl yra dėsninga, kad visi mūsų materialūs džiaugsmai yra laikini. O siela juk trokšta amžinos laimės, nes pati yra amžina.

Tačiau dar yra ir kitokia laisvė. Ji galima tada, kai pasitenkinimo gyvenimu ieškome ne materialiuose, o dvasiniuose dalykuose. Jeigu daugiau pinigų tik dar labiau mus supančioja, tai neprisirišimas prie jų, ir apskritai prie materijos, tą laisvę suteikia.

Neprisirišimas prie materijos – tai ir yra tikroji laisvė. Kai tik suvokiame, kad viskas, ką mes „turime“ (pinigai, namai, lėktuvai, netgi vaikai, vyrai ir žmonos, giminės ir draugai) – nėra mūsų, nors esame įpratę sakyti „mano vaikas", „mano žmona", „mano kūnas“ ir t.t., nes Dievas bet kada, bet kurią akimirką, kad ir dabar, gali visa tai pasiimti, mes suvokiame ir materialaus pasaulio laikinumą, dėl ko tuoj pat išsilaisviname iš priklausomybės nuo materijos, nuo materializmo, kuris yra didžiausia šiuolaikinės visuomenės bėda.

Niekas labiau nepririša kaip materialus pasaulis... ir niekas labiau nuo jo neišlaisvina, kaip suvokimas, kad niekas absoliučiai jame man nepriklauso. Reikia tiesiog džiaugtis tuo, ką Dievas davė, ir būti dėkingiems. Nes kaip davė, taip ir pasiims atgal – į kitą gyvenimą nenusinešime.

Ar esame laisvi keisti gyvenimą?

Kiek esame laisvi, pasirinkdami savo gyvenimo kelią? Ar mūsų likimas yra nulemtas, ar galime jį keisti? Nuo ko priklauso mūsų gyvenimo kokybė? Ar mes iš tikrųjų esame tokie laisvi, darydami sprendimus ir pasirinkimus gyvenime, kaip atrodo? Ir aplamai, kas yra laisvė šiuo atžvilgiu?

Juk iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad laisvi esame tada, kai galime daryti tai, ką norime, ir dėl to esame nebaudžiami. Mes jaučiamės laisvi ir laimingi tada, kai visi mūsų troškimai pildosi, ir nėra jokių kliūčių savanaudiškiems tikslams pasiekti – tiesiog laisvas kelias daryti tai, ką trokštame. Iš tikrųjų gyvenime yra ne visai taip. Arba nebūna taip. Tai gal tos laisvės iš viso nėra? O jeigu vis dėlto yra, tai kas tai?

Visos gyvos būtybės turi tam tikro lygio sąmonę – augalai, gyvūnai, žmonės. Tik augalų sąmonė yra labai stipriai prislopinta, tarsi mieganti, gyvūnų – šiek tiek aukštesnė, o žmogaus – aukščiausia. Kuo žemesnė sąmonė, tuo ji labiau priklausoma nuo aplinkybių, tuo mažiau turi laisvės pasirinkti. Kaip, pavyzdžiui, augalai: jie yra visiškai priklausomi nuo dirvos, lietaus, saulės šviesos.

Yra atlikti moksliniai tyrimai, kurių metu prie smegenų prijungtais kompiuteriais buvo fiksuojamas žmogaus pasirinkimas iš keleto galimų variantų dar prieš pateikiant jam klausimą. Žmogui dar nežinant klausimo, tyrimo metu kompiuteryje jau buvo galima matyti, kokį atsakymą jis pasirinks! Atrodytų keista, ar ne? Betgi nieko keisto tame nėra...

Mums atrodo, kad pasirenkame patys, tačiau tai tėra iliuzija. Vos pradėję mąstyti, kodėl gi pasirinkome būtent taip, o ne kitaip, suprasime, kad pasirinkti kitaip tuo metu tiesiog negalėjome. Tai yra, atitinkamai mūsų sąmoningumo išsivystymui, mūsų suvokimo lygiui, pasirinkimas negalėjo būti kitoks, negu buvo.

Vadinasi, pasirinkimo laisvė visiškai priklauso nuo sąmoningumo lygio – galime rinktis tuomet, kai esame sąmoningi ir tiek, kiek esame sąmoningi. O kuo daugiau pasirinkimo laisvės turime, tuo labiau galime keisti savo gyvenimą. Taigi, mūsų gyvenimas priklauso nuo mūsų sąmoningumo lygio.

„Iš žmogaus galima atimti viską, išskyrus vieną dalyką – paskutinę iš žmogiškųjų laisvių – pasirinkti savo elgseną bet kuriomis konkrečiomis aplinkybėmis“. Viktoras E. Franklis

Kaip sąmoningumo lygis daro įtaką pasirinkimui?

Jeigu žmogus nevysto savo dvasinės pusės, ji degraduoja. Tai reiškia, kad jis gyvena nesuvokdamas savęs kaip dvasinės būtybės, susitapatinęs su savo fiziniu kūnu, skęsdamas materializme, tenkindamas savo kūno poreikius ir būdamas priklausomas nuo jų. Tokiu atveju jo pasirinkimas toje pačioje situacijoje gali būti visiškai kitoks nei aukšto sąmoningumo žmogaus, pasirinkusio dvasinio vystymosi kelią. Todėl, norėdami priimti palankius sprendimus ir tinkamus pasirinkimus, vedančius į gerovę ir laimingą gyvenimą, visų pirma turime pasirūpinti savo dvasiniu progresu, nes mūsų sprendimai ir pasirinkimai tiesiogiai priklauso nuo sąmoningumo išsivystymo lygio.

Paminėsiu keletą savybių (o kartu ir pasirinkimų), dėsningai būdingų žemo sąmoningumo žmonėms, aprašytų senoviniuose šventraščiuose. Jeigu šios savybės žmogui būdingos, reikėtų labai gerai susimąstyti, ar ne laikas kažką keisti savo gyvenime, nes turint bent vieną iš šių savybių, ji automatiškai pritraukia kitas ir jas dar labiau stiprina. Tokiu būdu, ir taip žemas sąmoningumo lygis dar labiau smunka, o degradacija vis gilėja ir stiprėja:

- Žmogus save laiko pačiu geriausiu ir nuostabiausiu. Jis vienas protingas, visi kiti kvaili; pasididžiavimas savimi ir pasipūtimas, arogancija; nuolat ieškantis, kuo galėtų kitus pralenkti, o nepralenkęs jaučiasi labai blogai.

- Jis negali pakęsti kritikos, nes ši jį siutina, o apie savikritiką negali būti nė kalbos. Visa tai dėl pernelyg didelio ego.

- Laiko praleidimui jis renkasi linksmas kompanijas, barus, viešnamius, vakarėlius, tuo pačiu bijo ir vengia likti vienas su savimi. Tai jam nepakeliama.

- Slopina savo sąžinės balsą, stengiasi jį nutildyti.

- Jis nesportuoja, savo kūnu nesirūpina lygiai taip pat, kaip ir intelektu.

- Jo aplinka visada užteršta, nešvari, pilna išmėtytų daiktų.

- Pagrindinis jo gyvenimo tikslas – gyventi sau, savo malonumui, nežiūrint į kitus, paminant jų interesus, nepaisant netgi savo sveikatos.

- Jį traukia lengvi pinigai, jis neatsisakys ir pavogti ar atimti, dažnai pateks į muštynes, barnius ir rietenas. Iš esmės – chuliganiškas elgesys. Vėlgi dėl nežabojamo ego.

- Tinkamiausias maistas valgymui – mėsa. „Nėra mėsos – nėra ką valgyti“.

- Toks žmogus siaubingai bijo Dievo ne dėl to, kad juo tikėtų ar pripažintų jį esant, o dėl to, kad bijo, nepakenčia bet kokių kalbų apie Dievą, netgi minties apie tai. Jis atmeta visas religijas, griežtai ir kategoriškai laiko save netikinčiu, o tikintys jam – pašaipos objektas.

- Galvoja, kad pasaulyje nėra teisybės, o jis labai nelaimingas, visų nuskriaustas, nors jis toks nuostabus ir geras, bet niekas to nemato, jo neįvertina. Tiesiog auka.

- Visada kalti visi kiti, tik ne jis. Visada ieško, ką apkaltinti – aplinką, aplinkybes, kitus žmones, valdžią – tik ne save.

- Jis niekada nekelia sau jokių tikslų. Neturi valios ir jėgų užbaigti tai, ką pradėjo. Pagrindinis tikslas gyvenime – prastumti laiką. Tinginys.

Tarkime, netikėtai tokiam žmogui nukrenta „iš dangaus“ nemaža suma pinigų. Pabandykime atspėti, kur jis juos išleis? Variantai: kelionė, kultūrinis renginys, pagalba ar dovana artimam žmogui, išdalinimas vargšams, skurstantiems, linksmas vakarėlis su kompanija, bereikšmės išlaidos, tenkinant kūno ar proto įgeidžius, brangūs drabužiai ir kiti daiktai. Neabejotinai, net ir kalbant apie pinigų panaudojimą savo reikmėms, jis greičiau „pragers“ arba šiaip ištaškys pinigus, negu išleis kelionei, knygoms ar teatrui. Neįmanoma, kad padovanos dovaną artimam žmogui ar paaukos tiems, kuriems tų pinigų labiau reikia.

Žinant žmogaus sąmoningumo lygį, nesunku numanyti ir jo pasirinkimą. Tame tarpe netgi ir tai, ką jis veiks konkrečioje situacijoje, kaip reaguos į konkrečias aplinkybes, kokį maistą pasirinks ar kam teiks pirmenybę.

Kuo žemesnė savimonė, tuo mažiau laisvės kažką pakeisti, visi pasirinkimai yra nulemti, automatiniai. Galima sakyti, kad turėdami neišvystytą sąmoningumą, būsime priversti virti savose sultyse tol, kol išmoksime gyvenimo duodamas ir nuolat kartojamas pamokas, kurių dėka tas sąmoningumas ir augs, tokiu būdu suprasime savo gyvenimo prasmę, jo tikslą.

"Išanalizavę žmogaus veiksmus, mes pastebėsime, kad jie visi neišvengiami ir buvo atlikti verčiant aplinkybėms. Juk vidinė žmogaus prigimtis ir išorinės aplinkybės priverčia žmogų veikti pagal jame esantį elgesio algoritmą. Nes gamta patalpino mus tarp malonumo ir kančios. Ir neturime mes valios laisvės rinktis kančią ar atstumti malonumą." Michaelis Laitmanas "Kas yra Kabala?

Sąmoninga laisvė rinktis

Materialus pasaulis valdo mus labai stipriai ir mes neturime jokios laisvės ištrūkti iš jo gniaužtų. Ką žmogus turi – tai tik laisvę rinktis, kaip reaguoti į situaciją, į aplinkybes, su sąlyga, jeigu jis turi savimonę ir kontroliuoja savo pasirinkimą.

Būdami sąmoningi, galime apgalvoti situaciją ir intelekto pagalba pasirinkti, kaip į ją reaguoti.

Pavyzdžiui, gavome nepelnytą įžeidimą, o gal net kažkas užpuolė ir sumušė - kaip elgtis? Kartais mums kyla noras duoti atgal arba susibarti, išsikeikti, išlieti savo pyktį, ir tai yra automatinė reakcija, kurios mes nepasirinkome. Kartais nuryjame nuoskaudą, apsimetę abejingais, bet po to savaitę ar metus graužiamės, gailėdami savęs dėl gauto įžeidimo, pažeminimo, skriaudos, blogai jaučiamės, nuolat mintyse keikdami tą žmogų ir galvodami, kaip jam atkeršyti. Tai mūsų pasirinkimas. Tačiau jis gali būti ir kitoks - galima apmąstyti, kodėl taip įvyko, nekaltinant kitų ir nelaikant savęs auka, o ieškant priežasčių, kurios iššaukė tokią reakciją. Nes tai, kas su manimi įvyko, jau yra pasekmės, rezultatas. Tokiu būdu nesunku suvokti, kad ir pats skriaudėjas nėra kaltas, nes jis – tik įrankis Dievo rankose, jį taip pasielgti privertė kažkokia priežastis, esanti manyje.

Turime suvokti, kad visata yra tobulai teisinga. Dėl to, kas vyksta su mumis, kalti ne kiti žmonės, ne aplinkybės, ir ne valdžia. Visko, kas su mumis įvyksta, priežastys esame tik mes patys – mūsų mintys, ankstesni pasirinkimai, praeities poelgiai ir norai. Tai yra informacija, kurią mūsų sąmonė ir pasąmonė skleidžia aplinkai, o ši į ją reaguoja. Dabartinio mūsų gyvenimo įvykiai - tai tiesiog rezultatas mūsų minčių, jausmų, norų ir veiksmų praeityje.

Nereikia savęs kaltinti dėl pasekmių, kurias sukūrėme, nes kitaip elgtis negalėjome - tai nulėmė tuometis mūsų sąmoningumo lygis. Tačiau turime suvokti tą nulėmusias priežastis. Galima sakyti, kad esame kalti dėl savo bėdų tik tol, kol nesuvokėme, neiškėlėme į sąmonės paviršių tų bėdų priežasčių, nes šis suvokimas ir reiškia mūsų sąmoningumo ugdymą, augimą.

Galime tiesiog susitaikyti, paprasčiausiai tai priimdami: jeigu taip įvyko, vadinasi, tai yra teisinga, nes dėsninga. Aš pats kažkokiu man kol kas nesuprantamu būdu iššaukiau tokį įvykį. O tada pagalvoti, dėl ko taip nutiko? Ką gyvenimas nori man parodyti šiuo įvykiu, kokią pamoką man duoda ir ką aš turiu iš to išmokti?

Gal nuolankumo? Gal esu pernelyg arogantiškas? Gal laikau save geresniu nei kiti? Gal tokią aplinkos reakciją iššaukė mano ego? O gal aš pats kažką kažkada įžeidžiau, nuskriaudžiau, o dabar gyvenimas man kerta kitu lazdos galu, tik kitoje situacijoje, kitomis aplinkybėmis ir dalyvaujant kitiems dalyviams? Kai ateis atsakymas – suprasti jį ir pasistengti daugiau nekartoti ankstesnių klaidų, o gal, tame tarpe, ir nesąmoningų, automatinių reakcijų.

Tik išvystytas sąmoningumas suteikia galimybę rinktis, nes renkamės intelekto pagalba. Kadangi aukštas intelektas yra švarus, neužterštas proto ir kūno troškimų, jo dėka galime girdėti ir savo vidinį balsą, savo sielos balsą, todėl šie pasirinkimai gali būti artimi idealui, kas, savo ruožtu, sąlygoja ir geresnes gyvenimo aplinkybes.

Todėl viskas, ką galime, norėdami įgyti laisvės pakeisti savo gyvenimą, tai tik ugdyti savo sąmoningumą.

„Viskas, kas kiekvieną sekundę vyksta su mumis, yra mūsų praeities rezultatas - praeitų dienų, mėnesių, metų, gyvenimų rezultatas, nes viską mes gauname matematiškai tiksliai, ko esame nusipelnę kažkada. Laikas tik laukia, kada susidarys palankiausios sąlygos mums tai atiduoti.“ Buddha

"Mūsų žodžiai, mintys ir ypač darbai turi būti persmelkti tikslu ir turime stengtis daryti geriausia, ką galime. Žiūrint iš dvasinės perspektyvos tai yra sėkmė. Jei mes tikrai darome teisingą veiksmą teisingu būdu, tai mus pačius palaikys ir padės kitiems siekti teisingo tikslo. Visa tai ir yra mūsų sėkmė. Mes negalime kontroliuoti, koks bus rezultatas, bet mes galime kontroliuoti savo pasirinkimus ir savo ketinimus." Radhanatha Swami

Kodėl tobulėjimas yra nulemtas?

Nuo mūsų nepriklauso, koks bus mūsų likimas, kaip ir nepriklauso tai, į kokias situacijas gyvenime pakliūsime. Gyvename šiame pasaulyje tam, kad įgytume savybes, kurių mums trūksta. Tam, kad išmoktume būti geresniais. Taigi, esame tik mokiniai, ir ne mokiniai sprendžia, kokias pamokas jiems reikia išmokti ir kokios aplinkybės tam yra geriausiai tinkamos. Pagal tai patenkame į situacijas, iš kurių turime mokytis. Deja, materialus gyvenimas nėra skirtas laimei ir malonumams – mūsų materialus pasaulis ne tam sukurtas. Kad ir kaip besistengtume, išorėje laimės nerasime. Taip yra todėl, kad būtume kreipiami ieškoti laimės dvasinėje plotmėje – pažintume savo tikrąjį, vidinį Aš - savo sielą – užmegztume ryšį su ja ir su Dievu, suprastume ir pajaustume save kaip visatos ir Dievo dalelę.

Gaudami gyvenimiškas pamokas, mes esame visiškai kontroliuojami ir kreipiami sąmoningumo ir dvasinio augimo linkme. Kadangi mes esame dvasinės būtybės, mumyse yra užkoduotas tobulumo siekimas, palaipsninis augimas ir artėjimas link idealo - Absoliučios Dvasios, turinčios visas tobulas savybes. Mes esame pamažu stumiami link jo dėka tų pačių pasirinkimų. Gauname iš gyvenimo pamokas, ir, jei norime būti laimingi, esame tiesiog priversti jas išmokti. Privalome gyventi taip, kad pamažu artėtume link tobulumo, nes priešingu atveju patirsime kančią. Tokiu būdu, anksčiau ar vėliau, gal net ir po „milijono gyvenimų“, pasieksime tokią sąmoningumo būseną, kuri tą idealą atitinka.

Ugdant sąmoningumą, galima pasiekti nuolatinę vidinės ramybės būseną, kuomet įmanoma išlaikyti vidinį balansą net ir tada, kai nuolat supa išorinės problemos. Tai pasiekiama dvasinės praktikos pagalba – sąmoningai, specialiai save nukreipiant dvasinio vystymosi ir tobulėjimo keliu.

Čia mes taip pat galime pasirinkti:
- Arba aš priimu gyvenimo iššūkius ir smūgius kaip pamokas, išlaikydamas vidinę ramybę ir netgi pasukdamas savo gyvenimą geresne linkme, nes suvokiu, kad gyvenimo smūgis arba, kaip dažnai sakoma, "Dievo bausmė" tuo pačiu yra ir pati didžiausia malonė man, kadangi viskas, kas su manimi vyksta, yra absoliučiai prasminga, teisinga ir naudinga man.
- Arba puolu į depresiją ir nusivylimą, skęsdamas kaltėje ir neapykantoje, gal net kurdamas keršto planus, ir tokiu būdu nuodiju savo sąmonę, pasukdamas ne vystymosi, augimo ir tobulėjimo keliu, o degradavimo, taip tik dar labiau pablogindamas savo gyvenimą ir likimą, užsidirbdamas sau dar blogesnes pasekmes, pritraukdamas dar daugiau bėdų.

„Bėda viena nevaikšto“ – byloja liaudies išmintis. Ir ji yra tobulai teisinga. Veiksmo-atoveiksmio arba dar taip vadinamas „atspindėjimo“ dėsnis veikia neišvengiamai. Karma – tai ir yra tai, kad veikdami teisingai, pagal visatos dėsnius, mes pritraukiame į savo gyvenimą teigiamus, pozityvius dalykus, o veikdami prieš dėsnius, nepaklusdami visatos įstatymams, turime neigiamas pasekmes – pritraukiame bėdas ir problemas. Suvokdami, kaip veikia šis veiksmo – atoveiksmio dėsnis ir kontroliuodami savo reakcijas į negatyvius įvykius bei neprisirišdami prie materialių dalykų, nesivaikydami jų, laikui bėgant mes galime netgi pakeisti savo gyvenimo įvykius – pritraukti į gyvenimą daug pozityvių situacijų bei aplinkybių ir eliminuoti negatyvias.

Jeigu mes išmokome gyvenimo duotą pamoką – kylame aukštyn, į geresnės kokybės gyvenimą ir palankesnį likimą. Jeigu neišmokome – patys save baudžiame vėl ir vėl, tais pačiais negatyviais įvykiais ir bėdomis, kurios vis kartosis, tik bus laipsniškai vis griežtesnės. Maža to, jei mes dėl to pyksime ant gyvenimo, pritrauksime dar daugiau bėdų ir nelaimių.

Pakildami į aukštesnį sąmonės lygį per savo reakcijų kontrolę mes ne tik galime daryti įtaką ateities įvykiams, bet galime palankiau išspręsti ir dabartines problemas, susidoroti su užgriuvusiomis bėdomis, nes tokiu būdu galime išlaikyti vidinę ramybę ir aiškų, blaivų, sveiką protą. Tai padeda ne tik geriau įvertinti situaciją, bet ir surasti optimalesnį sprendimą, geresnę išeitį iš susidariusios keblios padėties. Dvasinė ramybė – tai yra vienintelis kelias į laimę. Tai yra mūsų sveikata, mūsų laisvė ir mūsų galimybės.

Laisvi tapsime tuomet, kai suvoksime:

- kad galime pasirinkti kaip reaguoti įvairiose gyvenimo situacijose,

- kad nuolatiniai ir begaliniai materialūs mūsų proto troškimai nėra laimės šaltinis ir išsilaisvinsime nuo jų,

- kaip turime elgtis, kad nenusižengtume visatos dėsniams ir gyventume nekurdami neigiamų pasekmių.

Mes negalime rinktis savo likimo, nes jis nuo mūsų sprendimų nepriklauso. Bet galime rinktis, kaip reaguoti konkrečioje situacijoje, nes tai priklauso tik nuo mūsų. O nuo to, kaip reaguojame, priklauso ir gyvenimo kokybė.

Tik savo dvasinio prado vystymas, vidinė ramybė ir išmintis mums gali padėti keisti savo ateitį teigiama linkme. Teisingai priimti sprendimai ir pasirinkimai, atitinkantys visatos dėsnius ir nepažeidžiantys jos taisyklių - o tai visų pirma sąžiningi, dori, nesavanaudiški sprendimai - savaime pritraukia geresnes situacijas ir palankesnes aplinkybes į mūsų gyvenimą, nes tai taip pat yra visatos reakcija. O tai reiškia, kad pritraukia ir geresnį likimą. Sąmoningumo vystymas – vienintelis būdas jį keisti.

"Taigi, visi žmogaus veiksmai, visos jo būsenos šiame pasaulyje yra nulemti iš anksto, viskas, išskyrus vieną dalyką, nuo kurio priklauso visi kiti. Tai siekimas atverti aukštesnįjį pasaulį, pažinti aukščiausiojo valdymo dėsnius."

Michaelis Laitmanas "Kas yra kabala"

***

"Mes galime rinktis meilę, kaip kad renkamės pyktį, neapykantą arba liūdesį. Mes visada renkamės." Luiza Hey

***

"Prie vartų į Laisvės karalystę ("mokšą") stovi keturi sargybiniai. Tai savikontrolė, ieškojimo dvasia, pasitenkinimas ir gera draugija. Išmintingas ieškotojas turi uoliai stengtis įgyti pastarųjų draugystę - arba bent vieno iš jų". Joga Vasištha

DAUGIAU:

I. Pradžia

II.Materija ir dvasia.

III. Kas yra dvasinė praktika?

IV. Vargšas turtuolis ir turtingas vargšas.

V.Evoliucija.

VI. Žmogaus prigimtis.

VII. Kurioje tu pusėje - gėrio ar blogio?

VIII. Nori pakeisti pasaulį?

IX. Kaip mylėti?

X.Sąmoningumas - tai laisvė

XI. Tiesa - kiekvienam sava?