XII. VIDINIAI DEMONAI

"Vieninteliai demonai pasaulyje – tai tie, kurie tūno mūsų širdyse. Štai ten ir turime su jais kovoti." Mahatma Gandhi

Šventraščiuose teigiama, kad yra septynios mirtinos nuodėmės ir septynios dorybės. Nuodėmės - tai  gobšumas, puikybė, nesaikingumas, pavydas, kerštas, geismas ir tingumas. Dorybės - tyrumas, teisingumas, saikas, narsa, tikėjimas, viltis, dosnumas. Visos savybės yra plačiai aprašytos ir išanalizuotos spaudoje, mes taip pat intuityviai suvokiame, kaip elgtis yra blogai ir kaip - gerai. Todėl šioje dalyje apie tai nebus rašoma. Čia noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip kartais neigiamos savybės yra slepiamos mūsų pačių viduje, kaip mes bėgame nuo jų, nuo savęs, bijodami save pažinti ir suprasti, ir kodėl neverta to daryti.

Kiekvienas iš mūsų turi tiek gerąją, tiek blogąją pusę, nuo to nepabėgsime, kad ir kaip besistengtume būti tobuli ir nepriekaištingi. Juk esame žmonės, ne angelai.  Mūsų prigimtis yra dvejopa, ji ir dvasinė, ir materiali. O mes, nors ir esame dvasinės būtybės, sielos, turinčios siekį tapti tobulomis, tačiau taip pat mes neatskiriami nuo savo materialaus ego, iš kurio ir atsiranda mūsų tamsioji pusė.

Esame gražūs savo netobulumu ir galimybe tobulėti, evoliucionuoti, artėti prie idealo. Tačiau tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pasirinksime vystyti savo šviesiąją, dvasinę pusę, sąmoningumą, ar liksime gyventi tamsoje, neišmanyme, kontroliuojami savo ego. Tik mes patys renkamės, ar sieksime vystyti gerąsias savybes, ar leisime bujoti savo ydoms.

Tai, kad esame netobuli, nėra blogai. Tai yra natūralu, nes mes tiesiog vystomės. Blogai yra tuomet, kad vengiame pripažinti savo trūkumus, slapstome juos, bėgame ir slepiamės nuo jų, apsimetame, kad jų nėra, tokiu būdu leisdami jiems klestėti toje tamsoje, į kurią patys juos ir panardiname. Tokiu būdu mes bėgame patys nuo savęs, neleisdami sau savęs pažinti ir užkirsdami kelią savo evoliucijai. O juk nuo savęs - nepabėgsi. Anksčiau ar vėliau teks susidurti su savo demonais, su savo tamsiąją puse ir ją pažinti, nes tai privers mus padaryti pats gyvenimas, pati visata.

Dvasinis tobulėjimas – tai savęs, savo tikrojo, dvasinio Aš pažinimas ir savo dvasinės pusės vystymas. Tačiau tam, kad ji vystytųsi, būtina pažinti ir savo tamsiąją pusę, būtina ją suvokti ir pripažinti egzistuojant. Neigdami savo ego  mes taip pat pakliūname į iliuziją. Apgauname save, kad ego, arba mūsų tamsioji pusė, neegzistuoja. Tačiau ji egzistuoja, nes yra neatskiriama, prigimtinė mūsų dalis. Neigdami ją, mes ja neatsikratome, o tik paslepiame po daugybe kaukių, tokiu būdu sukurdami vis naujas ir naujas iliuzijas.

Nugalėti savo vidinius demonus galime tik ištraukę juos į dienos šviesą, tačiau visų pirma turime suprasti, kad jie nėra blogis. Blogis iš viso neegzistuoja, jis paprasčiausiai yra ten, kur gėrio nėra. Maža to, taip vadinamas "blogis" yra vertingas tuo, kad padeda suvokti, kas yra gėris. 

Kaip jau buvo minėta anksčiau, žmogus pažįsta pasaulį priešingybių principu. Suprantame, kas yra drąsa tada, kai nugalime baimę. Tuomet, kai prisikentėję nuo netiesos išmokstame nemeluoti, suprantame, kas yra tiesa. Įvertiname ištikimybę, kai pajuntame išdavystės skausmą. Tokiu būdu mes patiriame pasaulį. Tokiu būdu kaupiame patirtį, kuri reikalinga tolesniam mūsų augimui.

Tad nebijokime pažvelgti į savo sielos gelmes -  dora, vidinė švara ir šviesa įmanoma tik tada, kai išdrįstame akis į akį susidurti su savo tamsiąja puse, kai suvokiame ją egzistuojant, kai pasiryžtame ją pažinti, pripažinti. Neabejotinai tam reikia daug drąsos. Tačiau tik pripažindami, kad ji egzistuoja, galime ją eliminuoti, užpildydami savo sąmoningumo šviesa. Tik tuomet galime pradėti savo vidinių šiukšlių valymą. 

Pažvelkime giliai sau vidun ir pasakykime - taip, aš esu toks - netobulas. Nes aš dar tik bręstu, vystausi ir turiu teisę tokiu būti. Aš žinau, suvokiu ir pripažįstu savo trūkumus ir ydas, ir tik todėl turiu galimybę jas pakeisti. Aš nebėgu, nesislepiu nuo realybės ir tik todėl galiu ją kontroliuoti. 

Juk kontrolė ir savęs nugalėjimas įmanomas tik tada, kai pripažįstame problemą ir nebijome su ja susidurti. Tačiau jeigu mes leidžiame tūnoti jai tamsoje, giliai viduje, ji taip ir lieka nepaliesta, o tai reiškia - ir nenugalėta. Vidinių problemų nepripažinimas, nevaldymas tik reiškia, kad patys esame valdomi tų problemų.

Apsivalymas nuo vidinių demonų yra labai svarbus žingsnis dvasinio tobulėjimo kelyje. Tik vidinė švara gali sudaryti sąlygas tolesniam sielos vystymuisi. Todėl kiekvienas, sąmoningai einantis dvasiniu keliu, tiesiog privalo išrauti savo vidines piktžoles, išsilaisvinti nuo vidinių demonų arba, paprastais žodžiais tariant, tapti geru žmogumi.

Tiesiausias kelias nugalėti savo tamsiąją pusę - pažinti ją, ištraukus į sąmonės šviesą. Tai galima padaryti keliant sau klausimus, siekiant išsiaiškinti, kokios neigiamos savybės man būdingos ir kokias pasekmes jos duoda, ir būnant atviru, sąžiningu su savimi, nes bijoti ar gėdintis savęs nėra ko - juk jau išsiaiškinome, kad turime teisę klysti. 

Su savo demonais nereikia kovoti. Kovodami su jais, tik sukuriame begalę vidinių konfliktų, dar labiau sujaukiančių mūsų vidų. Kova su savimi veda į sumaištį, chaosą ne tik viduje, bet ir išoriniame gyvenime. Vietoje to visuomet geriau rinktis susitarimą.

Susitarti su savimi, o tiksliau - su savo demonais, įmanoma tuomet, kai mes savęs su jais netapatiname. Tai reiškia, turime suvokti, kad mano vidinis demonas – tai nesu aš. Tai ne aš pykstu, pavydžiu, noriu, o mane užvaldo pyktis, pavydas, norai.  

Jeigu mane užvaldo, vadinasi, tai yra kažkas kitas, kas užvaldo,  tai ne aš.

Tik atskyrus save nuo demono, įmanoma sąmoningai su juo dirbti – suprasti jo atsiradimo priežastis, pajusti, kad mes galime jį valdyti, o ne jis mus. Tokiu būdu, prisikasus iki šaknų, priežasčių, supratus, kokią žalą mums daro demonas, galima rasti jį sunaikinančių argumentų. Jų visada atsiras, jei į situaciją, kurioje susikūrė demonas, pažiūrėsime ne iš savo ego, bet iš meilės pozicijos, tvirtai žinodami ir suvokdama, kad visus demonus sukuria protas (ego).

 
O dabar panagrinėkime keletą pavyzdžių, kaip galime suvaldyti savo ydas.

Pyktis

Rašau apie jį pirmiausiai, nes tai demonas, kurio veikla ypač paplitusi ir atrodo esanti tokia nekalta. Šiuolaikinėje visuomenėje be galo daug piktų žmonių, kuriems pyktis jau yra tapęs įpročiu. Mes pykstame, kai tenka pastovėti eilėje, pykstame, kai kelyje pasitaiko lėčiau važiuojantis automobilis, pykstame, kai oras per karštas ir kai per šaltas, pykstame, nes vėluojame į darbą, pykstame, nes atlyginimai maži, o kainos didelės, pykstame, kad baruose negalima rūkyti arba kad šalia kažkas rūko, pykstame... pykstame...

Jokiu būdu nėra blogai leisti sau supykti. Ši emocija gali pasireikšti kaip reakcija į, tarkime, mūsų kelyje pasitaikiusią neteisybę.  Blogai yra leisti sau skęsti tame pyktyje, tuomet, kai jis nejučiomis užvaldo mūsų sąmonę, tampa mūsų kasdienybe. Blogai yra tuomet, kai pykstame tūkstančius kartų per dieną, to net nesuvokdami - mus erzina viskas iš eilės ir mes net nejaučiame, kai tampame priklausomi nuo pykčio.


Mes leidžiame sau pykti kasdien, visose bent šiek tiek nemaloniose situacijose. Leidžiame sau pykti ant pačių brangiausių žmonių, netgi... ant Dievo. Leidžiame sau neadekvačiai pykti ir... net nepajuntame, kaip nuolat pykdami prarandame energiją, o dažnai ir griauname savo gyvenimą, nepajuntame, kad tas pyktis mus valdo. 

Pyktis apgaulingas dėl to, kad jis  suteikia galios iliuziją – žmogus, apimtas pykčio, pats sau atrodo labai stiprus ir galingas, o tai yra malonu. Tačiau iš tikrųjų pykčio demonas atima regėjimą. Ne regėjimą išorinėmis akimis, o vidinį matymą - jis uždaro mūsų širdį, atima gebėjimą mylėti. 

Ne be reikalo liaudyje sakoma: „apako iš pykčio“. Supykę netenkame nuovokos, prarandame sąmoningumą, blaivų protą, užtrenkiame duris išminčiai, kuri ir yra širdyje, tokiu būdu pakliūdami į iliuzijos spąstus. Pyktis iškreipia vaizdą, mes negalime blaiviai vertinti situacijos, suprasti, kokią informaciją ji mums neša. Negalime suvokti pamokos. Visi sprendimai, kuriuos priimame supykę, yra iliuziniai, o jų pasekmės – neigiamos. Dėl pykčio mes prarandame ramybę, o palaiminga  ramybė – natūrali sielos būsena. Gal būtų galima net pasakyti taip, kad supykę mes tuo momentu prarandame ryšį su siela, su savo aukščiausiuoju Aš?  

Taigi, pasiduodami pykčiui, leisdami jam mus užvaldyti, griauname savo ateitį, nes papuolę iliuzijos „globon“ prarandame sąmoningumą – tampame marionetėmis, pykčio demono valdomais robotais. 

Bet kokiu atveju, būdami sąmoningi, mes privalome valdyti savo pyktį, kitaip jis valdys mus. Jeigu neleisime sau susierzinti, nuolankiai priimsime situaciją kaip mums siunčiamą pamoką, pyktis neapims ir mes liksime ramūs. Išlaikydami pusiausvyrą, ramybę, liksime sąmoningi bet kurioje situacijoje.  Neleiskime sau būti valdomi pykčio, nes tokiu būdu prarandame labai daug, o negauname nieko. 

Nevaldomas pyktis gali išaugti į negailestingumą, neapykantą, kerštą, žiaurumą, agresyvumą ir kitas bėdas.

Nuoskauda

Nuoskauda - tai demonas, turbūt baisesnis negu pykčio, nes šis yra nukreiptas į išorę, o nuoskauda - į save.  Dėl to ji pridaro žymiai daugiau žalos.

Pyktis išeina į išorę ir sugrįžta atgal žmogui atsispindėdamas, o nuoskauda iš karto yra nukreipta į vidų ir naikina jį visa savo jėga tiesiogiai. Žmogus griauna save, pasiduodami nuoskaudai. Tai klastingas demonas, nes jį dengia kaukė - savęs gailėjimo kaukė. Kas yra baisiausia, šis demonas taip užsimaskavęs, kad mes jį kartais palaikome gėriu – „juk mane šitaip įžeidė, šitaip nuskriaudė, ir už ką man taip... aš to nenusipelniau... o, kaip man savęs gaila!“... 

Pyktis yra atpažįstamas iš karto, nes jis neturi kaukės - visi supranta, kas yra pyktis, mato, kad tai  pyktis, dėl to jį lengviau valdyti nei nuoskaudą, kuri, užsimaskavusi po gailesčio sau kauke, lengvai prasiskverbia giliai vidun, kur gali daryti savo juodą griaunantį darbą. 

Nuoskauda yra glaudžiai susijusi su kalte, nes kaltė, kaltinimas tarsi palengvina skausmą, kylantį iš nuoskaudos. Todėl, pasiduodami nuoskaudai, mes pakliūvame ir į kito demono – kaltės – rankas. 

Kaip suvaldyti nuoskaudą? Sakoma, kad nuoskauda atsiranda iš puikybės - vienos iš septynių mirtinų sielai nuodėmių, o puikybę, savo ruožtu, pagimdo mūsų materialusis ego. Puikybė - tai dėmesio troškimas aukštinant arba žeminant save kitų atžvilgiu. O kas verčia mus tai tai daryti, jeigu ne ego? Tai jis vertina ir lygina save su kitais, nes siela geba tik besąlygiškai mylėti, nežiūrint į tai, kokias savybes turi kiti. Taigi, kuo labiau žmogus kontroliuoja savo ego, tuo mažiau nuoskaudų jis jaučia.
 
Pasiduodami nuoskaudai, leidžiame jai save "ėsti". Ji "graužia" iš vidaus, taip eikvodama mūsų energiją. Tačiau tik patys  mes ją sukuriame, tik patys galime ir sunaikinti – sąmoningai priimdami situaciją, suvokdami, kam ir kodėl ji yra mums skirta, o taip pat suprasdami, kad ji atsirado ne iš sielos, bet iš mūsų materialaus ego, ir yra tokia pat iliuzija, kaip ir jis pats. 

Nevaldoma nuoskauda gali sukelti pagiežą, savigailą, sarkazmą, neatlaidumą, neapykantą, kerštą, norą kentėti ir t.t.

Kaltė

Kiekvieną kartą darydami sprendimus mes esame priversti pasirinkti. Renkamės kiekviename žingsnyje: kuriuo keliu eiti, kaip reaguoti, ką galvoti, ką jausti ir kaip elgtis. Ir tai, ką pasirenkame, yra idealu tam momentui, mums esant atitinkamoje sąmonės vystymosi stadijoje. Tai, ką pasirinkome, yra nulemta. Paprastai tariant, mes negalime apgailestauti ar gailėtis, kad priėmėme blogą sprendimą, kad neteisingai pasirinkome, nes tuo metu, kai tai įvyko, negalėjome pasielgti kitaip – mūsų elgesį nulėmė tuometinė sąmonės būsena. 

Mums atrodo, kad galėjome pasielgti kitaip, tačiau yra taip tik dėl to, kad mes paaugome – mūsų sąmonės būsena pakito, sąmoningumas pakilo. Dėl to situaciją, įvykusią praeityje, suvokiame kitaip. Būtent dėl šios priežasties nėra prasmės gailėtis ar graužti, kaltinti save dėl praeityje priimtų sprendimų – praeities nėra. Yra tik dabartis, o svarbūs yra tik dabartyje priimami sprendimai – nuo jų priklauso mūsų ateitis.

Nėra tobulesnio sprendimo negu tas, kuris buvo priimtas.  

Pasitikėkime savimi, mylėkime save – mūsų pasirinkimai visada yra tobuli ir negali būti kitokie nei buvo. Neįmanoma buvo priimti kitokio sprendimo, negu priėmėme. Mūsų pasirinkimai tik atspindi tuometinį mūsų sąmonės išsivystymo lygį ir visuomet verčia mus kilti aukščiau. O tai, kad mes suvokiame, kad pasirinkimas ar sprendimas buvo neteisingas, tik parodo, kad sąmoningumas pasiekė aukštesnį lygį. Tai tik parodo mūsų augimą, evoliuciją ir suteikia galimybę kitaip elgtis ateityje. Praeities nepakeisi ir nėra prasmės kaltinti save dėl to, kad nebuvai užaugęs. Tačiau praeities suvokimas - tai galimybė sukurti geresnę ateitį.

Kaltė skatina: nemeilę sau, neapykantą ir nepriėmimą savęs tokio, koks esi. O kai žmogus nemyli savęs, jis negali mylėti nieko kito.

Kaltinimas

Tai ta pati kaltė, tik nukreipta ne į save, o į kitus. Tai demonas, kuriantis galios kito žmogaus atžvilgiu iliuziją, bei suteikiantis tariamą palengvėjimo jausmą. 

Kas gali būti kaltas dėl to, kas vyksta mūsų gyvenime, jei ne mes patys? Juk dėsninga yra tai, kad išorinis gyvenimas yra tik mūsų vidinio gyvenimo atspindys. Nepaisant to, kartais, kuomet mūsų sąžinės balsas priverčia pasijusti blogai dėl to, kad greičiausiai pažeidėme kokius nors visatos dėsnius, kaltės jausmo perkėlimas nuo savęs į kitą žmogų, aplinkybes, valdžią ar likimą neva padeda pasijusti geriau, palengvina, sumažina dėl to patirtą kančią - juk turime ką dėl jos apkaltinti. Tačiau tai tik iliuzija. Ji mus apgauna, nes paslepia priežastis, pamoką, kurią siunčia ta situacija.

Kaltindami kitus, mes jaučiamės stipresni, galingesni, nes taip pamaitiname savo ego energija, gaunama iš apkaltinto žmogaus. Ir tokiu būdu taip pat nukenčiame, nes kuo stipresnis ego, nuo silpnesnė mūsų dvasinė pusė.

Iš tikrųjų kiekviena situacija mūsų gyvenime yra skirta būtent mums. Net ir ta, kurioje mes nukentėjome ar patyrėme skriaudą. Ji skirta tam, kad keltų mūsų sąmoningumą, tam, kad mes tobulėtume, kad vystytųsi sąmonė. Kiekviena situacija – tai pamoka. Jeigu mes apgaudinėjame save, ieškodami kaltų, tik užkertame kelią tos pamokos suvokimui. Kaltindami tarsi nusiimame naštą sau nuo pečių, tarsi ateina palengvėjimas, tačiau tai yra tik laikinas efektas. Nesuvoktą pamoką mes vis tiek turėsime kartoti, tik ji sekantį kartą bus pateikta griežčiau, sudėtingesnėje situacijoje, su dar skaudesnėmis pasekmėmis. 

Todėl nekaltinkime kitų, o stenkimės suvokti gaunamas pamokas. Kuo anksčiau mes jas suvoksime, tuo greičiau judėsime pirmyn – į šviesą, į gilesnį suvokimą, į didesnį sąmoningumą.

Kitų kaltinimas nukreipia dėmesį nuo savo demonų, žemina sąmoningumą, mažina atsakomybės jausmą.

Egoizmas

Ne be reikalo šis žodis prasideda žodeliu „ego“. Egoizmas atsiranda tuomet, kai mes užmirštame, kad visi esame vienas, o ne atskiri individai, kad esame sąmonė, o ne kūnai. O sąmonė nėra atskirta, ji nėra kaip nors apribota. Jos, kaip ir erdvės, padalinti neįmanoma, tai kaip mes galime būti atskiri ir riboti? Argi ją galima kažkaip padalinti į atskiras daleles, kiekvienam po truputį? Argi galima padalinti erdvę į esančią stiklinėje, kambaryje ar visatoje? Jeigu tuščią stiklinę perkelsime į kitą vietą, ar joje esanti erdvė taip pat persikels? 

Savęs atskyrimas iš visumos padaro mus ribotais, o tuo pačiu ir kitus mes suvokiame tokiais pat atskirais ir ribotis individais, kokiais suvokiame save. Nors iš tikrųjų nieko nėra atskiro – yra tik visuma. Viskas yra tik nedaloma ir begalinė sąmonė.

Suvokus, kad nėra jokio „tu“ ir jokio „aš“, o viskas yra viena, egoizmas (kaip individualumas, kaip atskirumas) išnyksta. Išnyksta ir savanaudiškumo jausmas – siekimas rūpintis savimi, troškimas save apsaugoti, tenkinti vien tik savo poreikius, gyventi dėl savęs. Suvokti save kaip visumą, kaip dalelę visumos, neatribotą, neatskirtą nuo jos, o nuo jos priklausomą ir darančią įtaką jai – tai yra vaistai, nugalintys savanaudiškumo demoną. Nėra prasmės gyventi sau, dėl savęs, nes tavęs nėra, yra tik visuma. Ir tai, ką tu atiduodi, ir tai, ką gauni, nėra tavo, tai lieka visumoje. Priešnuodis savanaudiškumui - dalijimasis, davimas, aukojimas. Tai, kas "mano" - yra visų.

Iš egoizmo kyla materializmas, geismas, troškimai, pavydas. O taip pat ir baimė, nerimas dėl savęs, savo turto,  ateities. Baimę pagimdo ego, kurio paskirtis saugoti, rūpintis tuo, kas yra laikina - mūsų fiziniu kūnu, jo išgyvenimu, išlikimu, gyvenimo patogumais. Tai priešinga meilei būsena. Materialusis ego fokusuoja žmogaus dėmesį į išorę, tokiu būdu priversdamas pamiršti vidinį, tikrąjį, dvasinį Aš, o sielai natūraliai būdingą poreikį mylėti ir būti mylimai pakeičia baimės jausmas.

Jeigu mes suvokiame savo tikrąjį Aš, mes mylime ir priimame save. Jeigu save laikome fiziniu kūnu, ne siela, tuomet toks klaidingas suvokimas gimdo ne meilę sau, o baimę dėl savęs (savo kūno, nuosavybės, turtų saugumo).

Baimė

Šiuolaikinėje visuomenėje viskas yra iškreipta, nes ji veikia iš baimės. Ją valdo baimė. 
Mes bijome karo, todėl uoliai perkame tankus ir mokome karius žudyti. 
Mes bijome, kad tėvai nuskriaus vaikus, todėl juos atiminėjame, tokiu būdu dar labiau nuskriausdami.Mes taip bijome būti išduoti, kad verčiau sutinkame patys išduoti save.
Mes bijome mylėti, nes tai gali sužeisti širdį.
Mes bijome gyventi sąžiningai ir atvirai, todėl pasirenkame tapti beširdžiais robotais.  

O jeigu bent pamėgintume įsivaizduoti, kas būtų, jei vietoje karo pramonės finansavimo pasirūpintume taika? Juk tiek nedaug reikia – taika yra ten, kur yra meilė, o ne egoizmas.
Jeigu vietoje to, kad skriaudžiame tėvus ir vaikus, pamėgintume pažiūrėti į juos su meile, gelbėdami, o ne žlugdydami šeimas?
Jeigu vietoje to, kad išduodame save, išdrįstume save pamilti?
Jeigu vietoje to, kad bijome mylėti, vis dėlto pamiltume tokia meile, kuri nieko neprašo atgal, o tik duoda ir atiduoda.

Nes baimė yra ten, kur nėra meilės. Mes patys sukuriame baimę. Patys esame už tai atsakingi.
Sukūrėme baimės visuomenę.Ir būsime jos valdomi tol, kol neišdrįsime mylėti. Pradėkime nuo savęs.

Puikybė

Klastingas demonas, keliantis pavojų netgi aukšto sąmoningumo žmonėms, tikslingai einantiems dvasinio tobulėjimo keliu. Puikybė gimsta iš materialaus ego, kuomet individualumo jausmas verčia mus lyginti save su kitais. Tačiau klaidingas suvokimas, kad aš esu aš, o tu esi tu, sąlygoja ir suvokimą, kad „aš esu toks“, o „tu esi toks“. Ir jeigu aš esu kitoks, tai aš esu geresnis ar blogesnis už tave? Pastarasis variantas sukelia nemeilę sau, o laikymas savęs geresniu už kitus įkalina puikybės demono gniaužtuose, nes tai yra taip pat tik iliuzija, kaip ir jos priežastis – klaidingas manymas, kad aš esu atskiras, nepriklausomas ir individualus. 

Mes nesame nei geresni nei blogesni už kitus, tiesiog esame tai, kas manome esą. Atitinkamai, esame tam tikrame savo dvasinės evoliucijos etape, kurio galutinis tikslas ir yra suvokimas savęs kaip visumos ir įsiliejimas į dvasinę visumą. Priklausomai nuo sąmonės išsivystymo lygio, nuo vystymosi etapo, kuriame yra mūsų siela, gauname skirtingas pamokas ir kaupiame skirtingą informaciją, kaip būtiną sielos vystymuisi patirtį,  tačiau skirtinga patirtis ir skirtingas sąmoningumo lygis mus nedaro nei geresniais, nei blogesniais. Tai yra tiesiog kelias, vedantis visus į tą patį tikslą, o mes esame tik skirtingose šio kelio atkarpose.

Kovoti su puikybės demonu padeda suvokimas, kad viskas yra viena, kad nėra jokio „tu“ ir „aš“, o viskas – tik viena, nedaloma kaip ir erdvė, sąmonė.

Iš puikybės atsiranda  nuoskauda, išdidumas, įžeidumas, panieka, nesupratimas, negailestingumas. Priešingame poliuje - nemeilė sau, savęs nevertinimas, žeminimas, niekinimas, savigrauža, kaltė, tuo pačiu ir neatlaidumas, nesugebėjimas mylėti kitų.

Nepasitenkinimas

Nesugebėjimas pasitenkinti tuo, ką turi, gimdo gobšumą, atima gyvenimo džiaugsmą. Mus užvaldo troškimai, o bandymas juos patenkinti yra panašus į vėjo gainiojimą laukuose. Kuo labiau vejamės – tuo greičiau bėga. Tai kančia. Egoizmas, nepasitenkinimas, nepatenkinti lūkesčiai ir begaliniai troškimai – tai yra mūsų gyvenimo žemėje kančių priežastys. Tai suvokus, nesunku suprasti ir vienintelį laimės receptą – išsilaisvink nuo materialių troškimų, džiaukis tuo, ką turi, būk dėkingas, gyvenk dėl kitų, dėl visumos, o ne dėl savęs, ir būsi laimingas. 

Nugalėti nepasitenkinimo demoną – reiškia gyventi šioje akimirkoje ir  džiaugtis ja, būti dėkingam už tai, ką turi dabar, o ne galėtum, galėjai ar galėsi turėti. Praeities ir ateities nėra, yra tik dabartis, o tai, ką „tu turi“, tau nepriklauso, nes tavęs nėra, yra tik visuma. Tu esi visuma, nes tu - jos dalis. Savo viduje tu esi neribota, begalinė, amžina ir palaiminga sąmonė. Nesiprojektuok į išorę, nesivaikyk malonumų, nes tai tėra tik iliuzija. Tiesiog būk savyje, būk Savimi, ir būsi visuomet patenkintas ir laimingas, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių, nepriklausomai nuo to, kas vyksta, ką turi ar ko neturi. 

Nepasitenkinimas gimdo laikinų malonumų vaikymąsi, pavydą, troškimus, pagiežą.
 

Tinginystė

Iš pirmo žvilgsnio šis demonas gali atrodyti tiesiog  kaip nuolaidžiavimas sau, kartais net - savęs palepinimas. Tinginys gali atrodyti tiesiog kaip besimėgaujantis  gyvenimu žmogus. Tačiau tinginystės demono klasta yra ta, kad nejučia užvaldydamas jis įtraukia žmogų į neišmanymą, paversdamas visiškai pasyviu, ne gyvenančiu, o tiesiog egzistuojančiu robotu. 

Tinginystė taip pat atima energiją, kaip ir kiti demonai, nes kuo daugiau žmogus pasiduoda tingėjimui, tuo mažiau jis nori kažką veikti. Tokiu būdu slopinamas sąmoningumas, sąmonė tarsi miega, ji nėra aktyvi. Žmogus nustoja kelti sau klausimus, jam niekas nerūpi, jis gyvena be jokio tikslo, skęsdamas tamsoje.

Iš tinginystės kyla nevalyvumas, kvailumas, silpnaprotiškumas, silpnavališkumas, bailumas ir t.t. Apskritai tinginystė susilpnina visus tauriuosius žmogaus bruožus.

***

Susipažįstant su savo tamsiąja puse, labai svarbu priimti save nesmerkiant ir nekaltinant. Tai, kad mes nesame tobuli, yra natūralu, argi priešingu atveju gyventume žemėje? Smerkdami ir kaltindami tik pakliūname į užburtą ratą - tų pačių demonų valdžion. Todėl priimkime save natūraliai, tokius, kokie esame, su meile ir atlaidumu, tačiau sąmoningai kontroliuodami, stebėdami savo tamsiąją pusę, neleisdami vidiniams demonams mūsų valdyti, ir tuo pačiu vystydami, stimuliuodami gerąsias, tauriąsias savybes - dorumą, saiką, tikėjimą, meilę, atlaidumą, nesavanaudiškumą, drąsą, pasiaukojimą, dosnumą, nuolankumą ir t.t.

„Jeigu puoselėjate neigiamus jausmus, kaip antai: baimę, abejones, pavydą, nepakantumą, nepasitikėjimą, neapykantą, smerkimą, vadinasi, gyvenate žemiausioje energijos spektro atkarpoje. Taip yra todėl, kad gyvenime, užuot akcentavę teigiamus dalykus, dėmesį sutelkiate į neigiamus. Žmogus, trykštantis džiaugsmu, laime, meile, jaučiantis harmoniją, pusiausvyrą, geras, užjaučiantis ir supratingas, turi aukštesnio dažnio energiją, nes gyvenime dėmesį sutelkia į teigiamus dalykus.
Jeigu sugebėsite pažvelgti į savo sielą ir išvysti save tokį, koks iš tiesų esate - dvasinė būtybė, atėjusi į šį gyvenimą išmokti tam tikrų pamokų, ir jeigu suvoksite dvasinius visatos dėsnius, sugebėsite pažvelgti į savo gyvenimą iš aukščiau ir aprėpti bendrą vaizdą, sustiprinsite savo dvasinę energiją. Tuomet pajusite, giliai viduje žinosite, kad pasikeitėte, kad jūsų emocijos transformavosi, nes pradėjote gyventi pagal visatos dėsnius. Dvasinis augimas kuria, maitina ir pakelia jūsų vibracijų dažnį." Melissa Alvarez ,,365 būdai pakelti savo vibracijų dažnį"

 
 

"Praeitų įsikūnijimų tendencijos būna dviejų rūšių - švarios ir nešvarios.

Švariosios padeda tau išsilaisvinti, o nešvarios - prišaukia bėdas. Be abejonės, TU NESI INERTIŠKA MASĖ, O TURI SĄMONĘ. Niekas, išskyrus tave patį, neverčia tavęs veikti. Taigi tu gali laisvai rinktis - stiprinti savo tyras slaptas tendencijas arba netyrąsias. Siekiant išvengti stipraus savo prigimties pasipriešinimo, nuo nešvarių polinkių turi būti tolstama palaipsniui, ir protas taip pat turi nuo jų nusigręžti laipsniškai. Gerąsias tendencijas puoselėdamas pastoviais veiksmais tu jas sustiprini. Nenaudojamos netinkamos mąstymo kryptys nusilpsta. Greitai tavo gerosios tendencijos pasireikš teisingais veiksmais. Eidamas šia linkme įveiksi ydingų mąstymo polinkių trauką, o galiausiai atsisakysi net ir gerųjų. Tuomet geromis tendencijomis pagrįstas protas leis tau suvokti aukščiausiąją tiesą." Joga Vasištha

"Supratau, kad iš tikrųjų tėra dvi mentalinės ligų priežastys – baimė ir pyktis.

Priklausomai nuo aplinkybių, pyktis pasireiškia nekantrumu, susierzinimu, nusivylimu, polinkiu kritikuoti, nuoskaudomis, pavydu ar pagieža. Visos šios emocijos nuodija kūną. Mums atsikračius šios naštos, visų kūno organų veikla normalizuojasi. Baimė įgauna įtampos, nerimo, nervingumo, jaudulio, abejonių, nesaugumo, nevisavertiškumo ar gėdos pavidalus. O ar jums nėra būdingos kurios nors iš šių emocijų? Jei taip, norėdami išgyti, baimę turime išmokti pakeisti tikėjimu.

Kuo siūlote tikėti? – paklausite. Gyvenimu.

Manau, kad gyvename mus visais atvejais palaikančioje visatoje. Kad ir ką galvotume ar tikėtume, visata visuomet palaikys mūsų mintis ir įsitikinimus. Jei mąstysime apie skurdą, visata leis mums nuskursti. Jeigu mąstysime apie klestėjimą, ji padės klestėti.  Dėl to visiškai logiška tikėti savo teise būti sveikiems, tuo, kad sveikata – natūrali mūsų būsena. Visata, žinoma, palaikys šį įsitikinimą.

Taigi mąstykite ir tikėkite tais dalykais, kurie gali praturtinti jūsų gyvenimą ir suteikti jums laimę".

Luoise L. Hay „Pamilk save ir būk laimingas“  

Bhagavad Gitoje sakoma, kad tereikia atsisakyti dviejų dalykų - troškimų ir neapykantos - ir iliuzinė energija, verčianti mus nuolat klysti, ims sklaidytis, o mūsų gyvenimas taps lengvesnis ir laimingesnis. 

 "O Bharatos aini, o priešų nugalėtojau, visos gyvosios esybės gimsta apimtos iliuzijos, suklaidintos priešybių, kylančių iš noro ir neapykantos". - Bhagavad Gita 7.28

DAUGIAU:

I. Pradžia

II.Materija ir dvasia.  

III. Kas yra dvasinė praktika? 

IV. Vargšas turtuolis ir turtingas vargšas. 

V.Evoliucija. 

VI. Žmogaus prigimtis. 

VII. Kurioje tu pusėje - gėrio ar blogio?

VIII. Nori pakeisti pasaulį?

IX. Kaip mylėti?

X.Sąmoningumas - tai laisvė

XI. Tiesa - kiekvienam sava?

XII. Vidiniai demonai 
XIII. Gyvenimas širdimi

XIV. Įsakymai savajam Aš