IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Tave apgavo, mano deive! Pasakė, kad šiame  pasaulyje yra du keliai: vyriškas - kovoti. Ir moteriškas - kentėti.  Tu blaškaisi tarp šių kraštutinumų, dūsti nerasdama sau vietos savo gyvenime!  …Tai velkiesi blizgančius Amazonės šarvus, imi ginklą į ranką ir eini kariauti... Kariaujanti moteris - galinga jėga. Griaunanti. Žeminanti. Kastruojanti. …Tai staiga prisimeni - AŠ-JUK-MOTERIS!!! Ir nusprendi KENTĖTI... Deive mano! Tave apgavo... Tau nereikia kentėti. Nereikia sukąsti dantų ir "pralaukti" sunkius laikus kaip "ištikimai-dekabristo-žmonai". Būti suprantančia, viską atleidžiančia ir kantria.. Šis kelias - akligatvis. Jis veda į niekur. Tai AUKOS kelias. Jame tavęs laukia žiaurus budelis. O juo šiame žaidime irgi būsi tu... Deive mano. Negalime kentėti skausmo! Nei fizinio, nei dvasinio. Negalima kentėti nepagarbos ar agresijos. Abejingumo ar chamizmo. Tai ne moteriškas kelias. Tai aukos kelias. O kol tu jame - visada atsiras tas, kas tave naikins. Diena po dieno...

Kas pavaizduota viršelyje ir kokia jo sukūrimo istorija, klausiat manęs. Papasakosiu trumpai, nes jame yra šiek tiek simbolių. Viršelyje - ne paprasta mergaitė, o išmintingiausia sąmoningumo, meilės sau ir santykių mokytoja, kuria be galo didžiuojuosi - mano dukra, vardu Elzė. Čia ji įkūnija mergaitę Meilę, personažą iš knygos prologo.  Mergaitė ateina į Žemę, į miestą, į civilizaciją, kuri taip toli nuo širdies, kad ją baigia užmiršti. Neša širdelę rankoje. Ji - ne raudona, kaip įprasta, o gelsva. Auksinė. Todėl, kad pilna šviesos.  Ateina iš ten - iš anapus. Dangaus. Iš Mėnulio. Jis - moteriškos energijos simbolis, o ši - visada esanti, niekad negimusi Motina Deivė, iš kurios gimsta pasauliai, galaktikos, žvaigždės. Nauja Žemė ir mes, žmonės, atsisukę į širdį, į sielą, į dvasią. Atgimę naujais Žmonėmis. Mergaitė ne eina, o bėga lynu. Jis – balanso, be galo reikalingo gyvenime, simbolis. Balanso praradimas tiek einant lynu, tiek per gyvenimą, yra lemtingas, o jo neprarasti ga...

Šiandien lengvai dreba rankos ir smarkiau plaka širdis. Įvyko tai, ko laukiau ir kuo gyvenau ketverius metus. Rankose laikau „Tikrą knygą apie netikrą gyvenimą“. Kas nors vis paklausia, kaip jaučiuosi. Atsakau: jokios pompastikos, jokios euforijos, jokių lūkesčių. Tik jaudulys. Nors iš pradžių net ir jo nebuvo ir jau ėmiau nerimauti, kodėl nieko nejaučiu. Jaudulys atsirado tik tada, kai pamačiau ją gyvai, dėžėse, ir kai pačiupinėjau. Tada vežiausi namo, tarsi kūdikį iš gimdymo namų. O dabar jis atsistojo ir žengia savo pirmąjį žingsnį. Jaudinuosi, ar nenukris. Kad tik neužsigautų! Kaip jam seksis vaikščioti? Kiek laiko užtruks, kol išmoks? ... Juokauju... O gal ir ne. Juk knyga ir yra kaip kūdikis. Nešiojau ją savyje keletą metų. Ji – tai aš, o aš – tai ji. Bus tokių, kuriems rezonuos, o kitiems visai nepatiks. Kaip ir žmogus. Juk ji gyva. Į ją sudėta energija. Atsiverti   puslapį, čiūkšt ir suteka širdin. Patiks tai ar nepatiks priklauso nuo to, kokią stygą joje palies. Ta...

Kas yra blogis? Gėris! - atsakysiu, jeigu paklausi. Visatos instrumentas. Dievo įrankis, sukurtas sielai, kad ji save pažintų. Kitaip gi neįmanoma šioje planetoje. Tik per kontrastą. Šviesa savęs nemato šviesoje. Tik žino, kad yra šviesa, tačiau patirt, kas ji tokia, negali. Bet, atsidūrusi tamsoj, supranta: nesu tamsa. Kad sužinotum, kas esi, pirmiau turi suprasti, kas nesi. O kaip tą sužinosi, jei niekas nesutiks vaidinti šio vaidmens? Supratus tai - vien juokas ima. Begalinis juokas. Žaidimas viskas... Ir dėkingumas tamsai. Tai ji mus žadina iš "amžinojo" miego (kuris visai neamžinas). Baksnoja, spardo užpakalius, tampo už kasų, o kartais ir gerai prispaudžia bei papurto (jei nenorime pabusti)... Tai ačiū, kad esi, mieloji! Šiame kelionės etape Tu neišvengiama ir būtina kaip šviežio oro gurkšnis. Nes tik Tavęs įkvėpę turim galimybę. Pabusti. Ir Save pažint kaip Meilę. Kuri yra šviesa. Ir ačiū tiems, kurie šį sunkų vaidmenį atlikt sutiko. Juk nėra lengva būti, kuo...

Pats baisiausias v*irusas pasaulyje – nemeilė. Todėl baisiausias, kad jokių sk*iepų prieš jį iki šiol dar niekas neišrado. Ir neišras. Nes nuo meilės nėra skiepų. Ji – kaip koks iš kartos į kartą perduodamas maras, nuo kurio neišgelbės jokios konvencijos, įstatymai, stereotipų naikinimas, peticijos, protestai ar pasaulio pertvarka. Nes ne pasaulį reikia pertvarkyti, o save.  Todėl, kad tik save pamilę, kitus mylėti galime. Bet mes savęs nemylime. Nepriimame. Nenorime suprasti. Vis bandome būti kitokiais. Vis keičiame, vis tobuliname. Gerai, jeigu tai baigiasi plaukų spalvos ar partijos pakeitimu. O jei lyties, tai kas tada? Ar tai tikrai progresas, pažangu, madinga, laisvė? O gal tiesiog bėgimas nuo savęs? Savęs nepriėmimas tokio, kokį sukūrė Dievas, Motina Gamta? Tikrovės, realybės atmetimas, pastatymas savęs aukščiau, nei ji. Įsivaizdavimas, kad panorėjęs galėtum tapti kitokiu, negu esi. Ir bandymas pakeist save bet kokiom priemonėm. Drabužiai, makiažas – ne riba. Visa sistema ja...

Neseniai ėjome per baimės transformaciją, o dabar - per susipriešinimo. Vieni bijojome ligų, antri - sk*iepų, treti - kad nieks neklaus ir negalėsim riktis. Tačiau nesvarbu, ko bijai - sirgti, mirti ar sk*iepytis, svarbu tik viena - baimė. Ta žemo dažnio energija, kuri visus sukausto ir paverčia vienodai neįgaliais - turėti nuomonę,  kalbėti, apginti savo įsitikinimus, išreikšti save. Kuri atima galimybę suprasti ir pasirinkti. Ne tik save suprasti, bet ir kitus. O taip pat suprasti ir tai, kad šalia tavosios tiesos gali egzistuoti ir kita, ne mažiau teisinga.  Kuri atima suverenumą ir perleidžia teisę mus kontroliuoti kitiems. Tiems, kurie tą baimę skleidžia ir ja naudojasi. Nes kai bijai - tave valdo baimė. O ji - senosios dualios sąmonės atributas. Kaip ir susipriešinimas, kurį ta baimė sukuria. Duali sąmonė iškyla visu gražumu tam, kad pamatytume ją, o tai reiškia save. Nes tas, kas išorėje, tas ir viduje. Kaukiame vieni ant kitų, žeminame, tyčiojamės. Tada tyčiojamės iš t...

Kai pradėjau domėtis dvasiniais dalykais, sąmoningumu, pabudimas atrodė kaip tikslas ir pabaiga. Siekiamybė.  Ir dar atrodė kaip kažkokia mistika, apie kurią paslaptingai kalbama tam tikruose „dvasiniuose ratuose“.  Nors iš tikrųjų tai - nei mistika, nei paslaptis. Pabusti reiškia nustoti gyventi automatiniu režimu. Taip, kaip esi įpratęs, kaip diktuoja automatinės reakcijos ir ego. Ir įjungti sąmonę. Pradėti rinktis, kaip nori gyventi, o ne kaip verčia pasąmoninės programos. Tik va pats pabudimas nėra nei tikslas, nei pabaiga, o tik kelionės pradžia. Ilgos kelionės, kuri tęsis visą likusį gyvenimą. Pradžia, nes tik pabudus sąmonei pradėjau matyti, kiek turiu darbo! Kiek vidinių stalčių reikės sutvarkyti. Peržiūrėti, iš naujo išgyventi kiekvieną pasąmonėje užstrigusią ir norinčią ištrūkti į laisvę emociją, išgyvenimą, patyrimą. Apšviesti tai sąmoningumo šviesa. Įvertinti sąmoningomis akimis, o ne aptemdytoms skausmo, kaltės, gėdos, baimės, nusivylimo. Ir tai – tik perėjimo į s...

Ar jaučiasi, kad viskas keičiasi? Ne, aš ne apie mus užpuolusias ligas. Ir net ne apie visų mūsų „uždarymą“. Tai laikina.  Ar jaučiasi, kad vyksta pokyčiai, kurie nelaikini? Kad keičias Žemė ir Dangus, ir mes kartu su jais. Foto iš asmeninio archyvo Ar jaučiasi, kad jau atėjo laikas ? Anksčiau tik kai kuriems, dabar jau – daugeliui iš mūsų. Na, kaip mano knygos herojei Monai... Kai ji pasakė sau: daugiau taip negaliu. Turiu kažką pakeisti. O ką pakeisi?? Jei ir gali kažką, tai tik save. SAVE. Taip, tą save, kuriuo maneisi esantis.  Pasakė Mona – ir padarė. Padariau ir aš, ką buvau žadėjusi prieš gerus trejetą metų. Aš ją parašiau. Tikrą knygą apie netikrą gyvenimą . Apie tai, kaip Mona ieškojo kelio į savo širdį. Ir kaip pakeitė savo gyvenimą, suradusi tikrą save. Širdyje.   Visi jūs buvote liudininkais, kaip knyga ieško formos. Stebėjote, kaip buvo milijoną kartų taisyta. Matėte, kaip keičiasi jos turinys ir struktūra, nes viską dariau viešai. Su visomis klaidomis, ...

KAIP DAŽNAI SKUNDŽIAMĖS, KAD KITI SU MUMIS BLOGAI ELGIASI. TIK AR DAŽNAI SUSIMĄSTOME, KAIP PATYS ELGIAMĖS SU SAVIMI? „Kiti“ – tai mano paties veidrodis. Jeigu ne jis, nematyčiau savęs. Todėl, kai pamatau, kad „kiti“ su manimi nesiskaito ir manęs negerbia, reiškia – aš pats su savimi nesiskaitau ir negerbiu savęs. Kai pamatau, kad „kiti“ yra su manimi agresyvūs ir pikti, reiškia – aš pats esu sau agresyvus ir turiu daug užslėpto pykčio. Kai pamatau, kad „kiti“ mane spaudžia ir tiek daug reikalauja, kad vis negana, reiškia – aš pats save spaudžiu. Kai pamatau, kad „kiti“ mane išduoda, reiškia – aš pats išduodu save. Veidrodis negali parodyti to, ko nėra. Jis gali parodyti tik kaip aš pats elgiuosi su savimi. Arba su kitais. Jis gali parodyti, ko nematau. Kas manyje užspausta, paslėpta ir prašosi dėmesio bei supratimo. „Kitų“ elgesys su manimi – tai reakcija į mano paties skleidžiamą energiją. Reakcija negali būti kitokia, negu yra. Ji yra pasekmė, o ne priežastis....

Jeigu kenti, žinok - esi iliuziniame pasaulyje. Kentėsi, kol jo nesugriausi. O jei tam pasiryši, pasiruošk kentėt dar labiau, nes jam griūvant skaudės. Perženk per skausmą ir kurk savo pasaulį iš naujo. Tik šį kartą – tikrą.  *** Padėk man nubusti, sakai. Nenoriu kentėti. Ir aš sutinku. Argi galėčiau atsisakyti, kai tavo akys maldaujančiai prašo? Tai neįmanoma. Nors ir žinau, kad už tai sumokėsiu.   Tik įspėju: skaudės. Už tai tu manęs neapkęsi. Keiksi, kad paklausei, tada gailėsies ir vėl keiksi, kol... nusisuksi, ir aš prarasiu tave. Tu bandysi viską pamiršti. Sugrįžt atgal į iliuziją. Bet tau nepavyks. Jau neįmanoma ištrinti to, ką patyrei. Kraujuosi tol, kol pagaliau ryšies stotis ant kojų. Pats. Nes atgimti aš negaliu tau padėti. Galiu padėti tik sunaikinti tai, kas tave laikė iliuzijų pasaulyje. Galiu tik sugriauti. Ir tada man sakysi: tu kalta, nes man skauda. O jei būtum žinojęs anksčiau? Ar vis tiek būtum prašęs? Aš juk įspėjau. Sakiau: kai dūžta iliuzij...

Atėjo laikas keistis. O gal mes visą laiką ir keičiamės, tik nepastebim? Staiga pajuntame, kad marškinių rankovės per trumpos, o kelnės iki blauzdų. Pamatome, kad užaugome tik tada, kai išaugame rūbus. Taip išaugame ir pavadinimus. Staiga suprantame, kad tobulėti nereikia. Reikia džiaugtis gyvenimu. Tai reiškia – gyventi. Tai reiškia – mylėti. Besivaikydamas tobulumo, protas galiausiai pavargsta. O tada nurimęs supranta, kad tai jis pats ir sukūrė tobulumo idėją. Tačiau dvasioje tobulėti nėra kur. Ji visada tobula. Tik pamiršta . Jos nereikia tobulinti. Ją reikia prisiminti. O prisiminus subliūkšta ir visa dvasinio tobulėjimo idėja. Tik kol neprisimenam dvasios, mumyse karaliauja protas. Būk protingas, užsidėk kepurę, kasdien primena mama. Esi protinga, pati žinosi, ką daryti, atšauna tėtis. Pažymius už protingumą rašo mokytojai. Diplomus duoda universitetai. Gerą atlyginimą – darbdaviai. Būti protingu apsimoka. Viską apskaičiuoji, niekada neprašaun...

Kartais vaizduojame esantys geresni negu esame. Kartais būname ne tokie ir geri, kokie manome. O kartais ne tokie ir blogi, kaip atrodo. Nesame nei angelai, nei demonai. Tik žmonės. Ir prigimtis mūsų nei gera, nei bloga. Tik tokia, kokia turi būti. Esame tam, kad patirtume. Tiek gėrį, tiek blogį. Nes vieno nėra be kito. Ir tu. Gali būti, koks tiktai nori. Geras. Blogas. Protingas ar kvailas. Narsus ar bailys. Bet nebūk tuo, kuo nesi. Nes išduoti save - Tai yra nuodėmė. Pati didžiausia. Tai pats didžiausias nusikaltimas. Nusikaltimas sielai. Tiek kartų tai dariau, kad gerai žinau, ką tai reiškia. Tačiau kol kas dar tik mokausi neišduoti savęs. Žinau tik, kaip atidžiai, dėmesingai turiu klausytis savo vidinio balso, tokio tylaus, kad bet koks išorinis virpesys jį lengvai užgožia. Šio triukšmo neišvengsi, net ir užsidaręs į pačią gūdžiausią olą aukštai kalnuose, nes jis - galvoje. Jis daug garsesnis už niekaip nebaigiantį gręžti s...