IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Mūsų fizinis kūnas turi jutimo organus, kurių pagalba pažįsta pasaulį ir tenkina savo gyvybinius poreikius. Tai rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas – juslės. Jos yra labai svarbios, kaip ir visas mūsų kūnas, nes tik jų dėka įsikūnijusi siela gali pažinti pasaulį. Tačiau jų nekontroliavimas gresia mums visišku pasidavimu joms, pereinančiu į pilną egzistencijos užvaldymą ir priklausomybę nuo jų. Tokiu būdu fizinis pradas užgožia dvasinį, mes pamirštame savo dvasinę prigimtį, susitapatiname su savo kūnu, tampame priklausomi nuo savo instinktų ir paklūstame jiems aklai. Mes galime būti priklausomi nuo maisto ir valgyti ne tada, kai esame alkani, o tiesiog malšindami emocinį alkį ar dvasinį  troškulį. Mes galime tapti priklausomi nuo sekso, tokiu būdu bandydami kompensuoti dvasinės meilės trūkumą. Galime tapti priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, kompensuodami gyvenimo malonumo ir laimės stoką.  Tokiu būdu fizinio-kūniškojo prado vyravimas žmoguje užgožia dvasinį pradą. T

Gyvuliškas ir dieviškas pradas  Žmogus savo kūnu yra gyvuliškos prigimties fizinis sutvėrimas, tačiau kiekviename žmoguje yra dalelė dvasios – todėl kiekvienas iš mūsų turime šį tą dvasiško, arba, kitaip tariant, dieviško. Tas dieviškumo pradas ir stumia mus į priekį – siekiame vystytis, tobulėti, progresuoti, kurti. Tai yra dvasinis postūmis. Mes ieškome savo kelio, priimame iššūkius, keliame sau neįgyvendinamus tikslus ir juos pasiekiame. Ir visa tai mus verčia daryti būtent šis dieviškasis pradas, nes tokia yra aukščiausia valia ir jos mums iškeltas tikslas – progresuoti, eiti pirmyn, vystytis ir siekti tobulumo. Mes esame užprogramuoti siekti dvasingumo, nes dieviškoji dalelė, esanti mumyse, trokšta tapti dvasia, t.y. trokšta kaip įmanoma labiau supanašėti su tuo, kas yra tobula – Absoliučia Dvasia. Visa kita – valios neturėjimas, pasidavimas, silpnumas ir nenorėjimas jo įveikti, tarnavimas ir nuolaidžiavimas savajam ego, pasidavimas silpnybėms, priklausomybėms – t

Žmonės savo prigimtimi yra tiek fizinės, tiek dvasinės būtybės. Galima sakyti, kad žmogus – tai tarpinė grandis tarp gyvūno ir dvasios. Todėl dvasingumas – tai žmogaus tolesnio vystymosi ir evoliucionavimo tikslas, o polinkis į materiją - materializmas - tai evoliucijos stabdymas. Jeigu suvokiame, kad žmogų sudaro jo fizinis kūnas (išorinis "aš") ir sąmoninga siela (vidinis „aš“), tai visa, kas neigiama viduje – pyktis, neapykanta, egoizmas, pavydas, godumas, baimė, išdidumas, neatlaidumas – įkūnija regresą, arba evoliucijos stabdymą, tai stabdo sielos augimą. Tai žingsnis atgal evoliucijos kelyje. Tuo tarpu sielos ramybė, harmonija, kuri pasiekiama per meilę, gerumą, nesavanaudiškumą, pasiaukojimą, atlaidumą, toleranciją, supratingumą, atjautą, gailestingumą, nuolankumą ir kitas gerąsias vidines savybes – tai žingsnis artyn dvasingumo, žingsnis evoliucijos keliu. Tai sielos tobulėjimas ir progresas.   Šventieji šaltiniai teigia, kad neevoliucionuojant